Bitės – ir sveikata, ir bičiulystė

Kaunas

„Bitės stiprina žmogaus sveikatą“, – sako bitininkas A. J. Matukynas.

Ramutė ŠimukauskaitėŠaltinis: Etaplius.lt

144115

„Tik bitės palaiko sveikatą, – sako devintą dešimtį pradėjęs bitininkas Algis Juozas Matukynas iš Gerulių kaimo, – svaiginėja galva, matyt, atsiliepia darbas kolūkyje, kai pasėliams amoniakinis vanduo, chemikalai nuo piktžolių ir augalų kenkėjų liejosi upėmis. Bendraamžiai, gerokai jaunesni vyrai išmirė tesulaukę keturiasdešimties“.

Šiųmetis derlius – kuklus

Gretimame Kižių kaime gimęs A. J. Matukynas prisimena iš tėvo gautas bitininkavimo ir kantrybės bei darbštumo pamokas. Tėviškės sode gyveno keliolika bičių šeimų, greičiausiai, kaukazietės ar mišrūnės, nes buvo labai piktos. Jei tėvas kopinėdavo medų, vaikai ir kiti šeimynykščiai turėdavo lindėti kambaryje. Dabar bičiulis laiko trylika Bakfasto rasės bičių šeimų, nors anksčiau bitynas buvo keliskart didesnis. Šalia jo sodybos – Peršėkės upė, netoliese – buvusio Balbieriškio dvaro parkas. Šiemet jo liepos žydėjo ypač gausiai.

Saulėtą dieną plika akimi matėsi, kaip tvarkingu srautu, tarytum koridorium bitės siuvo į parko liepas. „Pats paklausiausias – liepų medus“, – sako A. J. Matukynas. Pasak bitininko, anksčiau daugelis prašydavo pavasarinio, bet šiemet gamta pakišo koją: žydint sodams, pienėms, lauke buvo šalta, bitės dūzgė aviliuose, net buvo iškilęs poreikis jas maitinti. Vėliau jos šiek tiek atsigriebė, bet vis viena pirmasis medaus sukimas buvo kuklus. Daugiau bičiulis tikisi iš trečiojo medkopio, kuris įprastai vyksta apie Žolinę, rugpjūčio 15 d. Tuomet bičių derlius būna gausiausias – medus tamsus, vadinamasis lipčiaus. Vienas bityno skyrius anksčiau gyvendavo netoli Nemuno, Mikasos upės ir Norkūnų piliakalnio. Lipčiaus medus ypač vertingas, tačiau turi šiek tiek keistoką aromatą, o kai papasakoji žmogui, iš ko jį bitės surinko – visi purtosi. Amarų išskyros – skamba tikrai nepatraukliai.
Iš tėvų namų išsinešęs darbštumo ir kantrybės geną bičiulis prisimena nelengvą gyvenimo su bitėmis ir be jų kelią.

Kariuomenėje ir plėšiniuose
Sulaukęs pilnametystės A. J. Matukynas buvo pašauktas tarnauti sovietų kariuomenėje. Dėvėjo artileristo uniformą, vairavo sunkvežimį. Kaip tik tuo metu Sovietų sąjungoje prasidėjo plėšinių įsisavinimas. Į Kazachstano stepes važiavo jaunimas, o kareivių net neklausė. Pasakė: didžioji tėvynė šaukia. A. J. Matukynui su likimo broliais vietoje trejų tarnybos kariuomenėje metų teko atpilti ketverius. Metus laiko kareiviai dirbo Kazachstano stepėse. Žemė ten šimtmečius nejudinta, derlinga, minkšta, o palijus – kaip sviestas. Javai derėjo, kukurūzai kaip miškas, derliai milžiniški. Kombainai iškultus grūdus pylė į krūvas vidury stepės. Susidarydavo kalnai sulig penkių aukštų namo. Kariškų sunkvežimių kolonos po 120 mašinų viena paskui kitą siuvo nuo lauko iki elevatoriaus, buvusio už 200 km Omske. Kareiviai per dieną gaudavo „sausą davinį“, kelionėje ir ypač eilėse prie elevatoriaus užtrukdavo ilgai. Vėjas, vasarą 40 laipsnių karštis, žiemą – 40 laipsnių šaltis. Sunkvežimio GAZ–1 kabina iš faneros, nėra kur pasislėpti. Vėliau kareiviai įsigudrino su gyventojais iškeisti maišą grūdų į degtinės butelį, arklienos dešrą. Ne iš karto lietuvis suprato, iš kokios žaliavos pagaminta „daktariška“ dešra, alkis nugalėjo šleikštulį.
Žiemą buvo sudėtinga stepėje pasikrauti grūdų. Jų kalnai permerkti lietaus, įšalę, apsnigti. Sunkvežimiai į grūdų kaupą įvažiuodavo kaip į tunelį. Kartą įšalusi grūdų kalno viršūnė neišlaikė, griuvo, nepataisomai sulamdė keletą sunkvežimių, sužalojo vairuotojus. Žmogus, ypač kareivis, tuomet nebuvo vertinamas. Duonai skirti grūdai, kol jie pasiekdavo elevatorių Omske, dažniausiai būdavo pripažįstami pašariniais, netinkamais maistui. Lietuvio ūkininko sūnui visa tai atrodė kraupiai. Tais laikais net sklandė pašmaikštavimas: sovietai javus sėja Kazachstane, o pjauna Argentinoje (būtent iš tos šalies į Sovietų sąjungą būdavo importuojami maistiniai grūdai).

Tarnystė kolūkyje

Po ketverių metų tarnybos sovietų kariuomenėje (darbas plėšiniuose įskaičiuotas) sugrįžęs į tėviškę, A. J. Matukynas pradėjo dirbti kolūkyje. Iš pradžių – vairuotoju, paskui – brigadininku. Kolūkiui vadovavo buvęs frontininkas, pokariu dirbęs milicininku, pramokęs lietuviškai. Tuo metu (1966 m.) kaip tik kolūkiečiams buvo pradėta mokėti už darbą pinigais. „Užrašau, kiek mano brigados žmonės atliko darbų, kiek turėtų gauti atlygio, o pirmininkas priekaištauja, kad išlaidauju, – pasakoja A. J. Matukynas, – girdi, trijų rublių per dieną kolūkiečiui per daug, jam užtektų ir rublio. Aiškinu, kad žmogus sunkiai ir sąžiningai dirbo, bet pirmininkas neperkalbamas. Tokie buvo laikai“…
Bitininkas A. J. Matukynas prisimena dar vieną sovietmečio grimasą – kai jo gimtąjį kaimą, esantį ant kalno ir smėlio dirvose, sovietų valdžios nurodymu suplanuota numelioruoti, iškeldinti sodybas, išrauti medžius. Esą, tuomet traktoriams dirbant žemę nereikės sukiotis, galės važiuoti su agregatais kaip Kazachstano plėšiniuose, derliai irgi bus panašūs kaip ten. Keli kaimo vyrai pasikvietė į trobą melioracijos projektuotojus, pavaišino „naminuke“. Žodis po žodžio – ir buvo rastas kompromisas. Kaimiečiai surinko kelis šimtus rublių, nuvežė kur reikia, melioracija liko „popieriuose“.
Praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį kaimiečiams jau atrodė, jog pagaliau gyvenimas pagerės – senoliai už darbą kolūkyje ėmė gauti 12 rublių pensijas, prie Nemuno Nešeikų kaime pastatytas didžiulis gyvulininkystės kompleksas, nutiestas specialus kelias jaučiams nuvaryti iki Alytaus mėsos kombinato, iš Balbieriškio spirito gamyklos atvesta požeminė trasa pumpuoti žlaugtus – kokybišką pašarų priedą galvijams penėti. Niekas tuomet nemąstė, kad mėšlo kalnus ant Nemuno ir Mikasos krantų, prie pat Norkūnų piliakalnio, gaminantis galvijų kompleksas kažkam smirdėtų, kenktų žmonėms ar bitėms. Kolūkiečiams tai atrodė kaip neišvengiamybė. Ir kai po 1990-ųjų kompleksas ištuštėjo, o paskui imtas griauti, niokoti, vietos gyventojai stebėjosi prarastu valstybės ūkiškumu.
„Už kolūkietį visuomet kažkas pagalvodavo, o paskui jį paliko vieną, – svarsto A. J. Matukynas, – gerai, kad aš turiu bites, jos visuomet žino, kada ir kur skristi, kurį žiedą aplankyti, o kurį aplenkti. Žiūrėk ir mokykis“.

Bičiulystė gyva
Pasak bičiulio, visais laikais bitininkai turėjo savotišką nepriklausomybės lauką. Valdžios netrukdė, net savotiškai gerbė bites prižiūrintį žmogų. Prie sodiečio stalo medaus ragavo ir kolūkio pirmininkas, ir partijos sekretorius, ir parapijos kunigas. A. J. Matukynas namą (kolūkio pirmininko leidimu) pasistatė, bityną įveisė žemėje, kuri iki Antrojo pasaulinio karo priklausė klebonui. Kai praėjusią žiemą naujasis parapijos vadovas kalėdojo, bitininkas paklausė, ar šis nepareikš pretenzijų į senojo klebono nuosavybę. Svečias bitininką nuramino – žemės nuosavybė bažnyčios nedomina.
„Amžius daro savo, – kalba A. J. Matukynas, – norėčiau pailsėti, tačiau sūnus nelinkęs prie bičių, o tokiam darbui reikia meilės. Padovanojau keletą bičių šeimų sesers Stefanijos anūkei Robertai Petraškaitei, veterinarijos gydytojai. Jos tėvas Vidmantas turi gražų pieno ūkį Mardosų kaime. Ateina prie bičių patalkinti dukrai, bet bitės jį greitai nuveja slėptis. Roberta grįžta iš miesto savaitgaliais, sužiūri bičių šeimas, neleidžia joms spiestis“.
Pasak A. J. Matukyno, yra vilčių, jog bitininkyste susidomės ir daugiau jaunimo. Prie tos pačios Peršėkės upės Gerulių, Nešeikų, Mardosų, Kižių, Putrišių kaimuose anksčiau pritilusios sodybos atsigauna. Kiekvienoje atsiranda nuo kelių iki keliolikos bičių šeimų, savaitgaliais suguža sodybų šeimininkų anūkai ir proanūkiai. Jie paprašo patyrusio bitininko talkos, gauna ir bičiulystės pamokų. Pastarosioms nereikia diplomų – užtenka kaimo žmogaus meilės, nuoširdumo ir dosnios širdies. Padovanok bičių spiečių, pavaišink medumi – ir jau būsite bičiuliai.

Justinas ADOMAITIS

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt