Biržų festivalyje –  rudeniškai spalvinga lietuviškos chorinės muzikos paletė

Rugsėjo 26 – spalio 24 d. Biržus užplūs žinomi atlikėjai. Beveik mėnesį truksiančiame Šiaurės Lietuvos muzikos festivalyje bus surengti devyni nemokami koncertai, kuriuos klausytojams dovanos atlikėjai ne tik iš šio krašto, bet iš visos Lietuvos. 1998 m. pirmą kartą surengtą festivalį pastaraisiais metais organizuoja altininkas Mantas Makrickas ir Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos direktorės pavaduotoja Ramutė Petronytė.

Dažnas festivalio svečias – Kauno valstybinis choras, diriguojamas Petro Bingelio, spalio 3 d. Biržų kultūros centre surengs spalvingą koncertą „Lietuviškos muzikos paletė“. Apie šios paletės spalvas bei festivalio organizavimo ypatumus kalbamės su viena iš rengėjų – Ramute Petronyte bei Kauno valstybinio choro viešųjų ryšių atstovu Rimantu Klevečka.

-Šiaurės Lietuvos muzikos festivalis „Biržai“ yra tapęs neatsiejama Aukštaitijos regiono tradicija. Kokios buvo pirmosios patirtys ruošiant festivalį ir kaip renginys atrodo šiandien?

Ramutė Petronytė: Biržai – miestas, turintis senas istorines bei kultūrines tradicijas. Nuo pat Biržų muzikos mokyklos įkūrimo 1956 m. čia nuolat vykdavo klasikinės muzikos koncertai, susitikimai su žymiais atlikėjais. 1998 m. drauge su muzikologu Viktoru Gerulaičiu inicijavome pirmąjį Šiaurės Lietuvos muzikos festivalį „Biržai“. Biržų pilies menės ir jos aplinka, miesto bažnyčių bei kultūros centro erdvės sudarė galimybes pasikviesti koncertuoti įvairius atlikėjus, orkestrus ir chorus. Gražia festivalio tradicija tapo jaunų ir talentingų iš šio krašto kilusių atlikėjų bei muzikų pristatymas. 2004–2010 m. festivalis nevyko, tačiau 2011 m. jį atgaivinti nutarė biržietis altininkas Mantas Makrickas.

Nuo tada festivalis rengiamas kasmet ir sulaukia tiek atlikėjų, tiek klausytojų palankių atsiliepimų .

Rimantas Klevečka: Nuo pat pirmųjų gyvavimo metų renginys buvo ir išlieka pakankamai ambicingas, siekia į unikalias Biržų erdves pasikviesti koncertuoti geriausius, aukščiausiu meistriškumu pasižyminčius atlikėjus ir tuo tikrai nenusileidžia muzikos festivaliams, vykstantiems didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Manau, kad laikui bėgant, festivalio rengėjai festivalio programą praturtino įvairių epochų, žanrų ir stilių muzika, pakvietė unikalių atlikėjų, todėl renginys tapo išties įvairiapusiškas ir įdomus.

-Kauno valstybinis choras – dažnas festivalio dalyvis. Kas traukia kolektyvą grįžti į Biržus?

R. Klevečka: Biržai – unikalus Lietuvos kampelis, alsuojantis iki šiol gyva iškiliųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminių – Radvilų, Tiškevičių istorija, jų kurtu ir puoselėtu architektūriniu, kultūriniu, o taip pat ir muzikos paveldu. Prasminga, kad festivalio rengėjai tartum priartina garbingą ir išskirtinę šio krašto praeitį kasmet pakviesdami koncertams į ypatingą aurą turinčias erdves – kunigaikščius Radvilas menančią Biržų pilies menę, grafų Tiškevičių pastangomis statytą, florentiečio architekto Cezario Anikinio projektuotą katalikų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, kurioje darniai persipina baroko ir klasicizmo bruožai, ar įstabia neogotika žavinčią evangelikų reformatų šventovę.

Užsiminus apie šį Radvilų platintą tikėjimą, dera pasakyti, kad viešnagė Biržuose šiemet įgyja ypatingos prasmės ir dėl to, kad visas pasaulis, o kartu ir Lietuva iškilmingai mini 500 metų Reformacijos judėjimo jubiliejų. Šis judėjimas paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje, davė pradžią spausdintam lietuviškam žodžiui, o Biržai ir šiandien yra vienas didžiausių ir svarbiausių reformatų centrų Lietuvoje. Mėginant apibrėžti, kas skatina chorą vėl grįžti į Biržų kraštą, negalima nepaminėti ir turtingų muzikinių Biržų tradicijų. Šis kraštas Lietuvai davė nemažai iškilių kompozitorių ir chorvedžių, o jų palikimas ir šiandien stropiai puoselėjamas Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokyklos bendruomenėje. Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad biržiečiai išties nuoširdžiai myli chorinę muziką. Tai akivaizdžiai patvirtina Biržuose susibūrusių chorų gausa. Todėl Biržuose choras jaučiasi laukiamas ir visuomet yra svetingai sutinkamas.

Dar viena svari priežastis atvykti į Biržus – šiemet minimos bene svarbiausios kultūrinės miesto erdvės, su kuria chorą sieja ilgametis bendradarbiavimas – Biržų kultūros centro 25-osios veiklos metinės.

-Choras dalyvauja gausybėje įvairių renginių bei festivalių. Kuo šis yra savitas ir skiriasi nuo kitų muzikos festivalių?

R. Klevečka: Biržuose rengiamas festivalis išsiskiria ypatingu dėmesiu ir jautrumu lietuviškai muzikai bei žodžiui ir, visų pirma, savojo krašto kūrėjams. Prieš kelerius metus festivalyje iškilmingai paminėtas Biržuose gimusio, o vėliau išeivijoje gyvenusio kompozitoriaus Vlado Jakubėno 110-ies metų jubiliejus. Tuomet kompozitoriaus kūrybą Kauno valstybinis choras atliko Biržų pilies menėje.

Manau, kad festivalio šeimininkų gebėjimas šiais laikais, kai vis intensyvėja emigracijos ir globalizacijos procesai, atsigręžti į savo krašto kultūrą, muzikines tradicijas, atverti savojo kultūrinio paveldo klodus ir įtaigiai pristatyti juos klausytojui, Biržuose vykstantį festivalį daro unikalų ir išties patrauklų.

-Ar šių metų festivalis turi išskirtinę idėją ar koncepciją?

R. Petronytė: Šių metų festivalis skirtas kamerinei muzikai.

-Spalio 3 d. Biržų kultūros centre Kauno valstybinis choras klausytojams dovanos koncertą „Lietuviškos muzikos paletė“. Lietuviškos muzikos repertuaras itin platus ir įvairiapusis. Kuo remiantis buvo sudaryta konkreti šio koncerto programa? Ką bus siekiama atskleisti klausytojams?

R. Klevečka: Renkant „Lietuviškos muzikos paletės“ spalvas, visų pirma, stengtasi pristatyti žymiausius iš Biržų krašto kilusius muzikus, todėl koncerte skambės Pabiržėje gimusių muzikų – Broniaus ir Antano Budriūnų, biržiečio Vlado Jakubėno kūryba. Prisiminta ir tai, jog šį rudenį minimos 115-osios A. Budriūno, kurio vadovaujamoje klasėje Lietuvos muzikos akademijoje mokėsi ir choro vadovas Petras Bingelis, gimimo metinės. Tiek Lietuvoje gyvenusio A. Budriūno, tiek nemažą gyvenimo dalį išeivijoje praleidusių B. Budriūno ir V. Jakubėno kūryboje ypatingas dėmesys skiriamas gimtajam kraštui, apdainuojamas jo gamtos grožis, istorijos didybė, stipriai juntamas gimtinės ilgesys. Taigi, į „Lietuviškos muzikos paletę“ stengėmės įlieti kuo daugiau spalvų ir tonų, būdingų pačiam Biržų kraštui.

-Įsivaizduokite situaciją, kad smalsiam užsieniečiui žodžiais turėtumėte apibūdinti tą „Lietuviškos muzikos paletę“. Koks būtų jos koloritas?

R. Klevečka: Lietuviškos muzikos paletė veikiausiai daug kuo primena mūsų krašto gamtą. Galbūt retai kada susimąstome apie tai, kad, tarkime, savo didinga praeitimi ir architektūra, menu taip traukiantys pietų Europos kraštai, deja, negali pasigirti tokia metų laikų, spalvų ir nuotaikų kaita, kokia būdinga mūsų kraštui. Mūsų muzikinėje paletėje taip pat nestinga spalvų ir įvairovės. Stengėmės įtraukti įvairių epochų lietuvių muziką, todėl programoje skambės ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir tarpukariu bei XX a. viduryje rašę kompozitoriai, ir moderniąją lietuvių muziką atstovaujantys Vladas Švedas, Vaclovas Augustinas.

Manau, kad kontrastų neturėtų stigti ir šios muzikos perteikiamose nuotaikose: skambės ir lyriniai kūriniai, tarytum primenantys melancholišką Lietuvos peizažą, tačiau netruks ir optimizmu pasižyminčių kompozicijų.

-Kuo Kauno valstybinis choras patrauklus Biržų festivalio publikai?

R. Petronytė: Su Kauno valstybiniu choru ir jo vadovu Petru Bingeliu festivalio klausytojus bei rengėjus sieja nemažas pluoštas prasmingų bendrai įgyvendintų koncertinių projektų. Pirmajame festivalyje 1998 m. kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru choras atliko Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“.

Minint 100-ąsias ir 110-ąias kompozitoriaus Vlado Jakubėno gimimo metines skambėjo choro atliekami šio kompozitoriaus choriniai opusai. Šiemet dėmesys choro programoje, kuri bus atlikta festivalio metu, sutelktas į iš Biržų krašto kilusių brolių Budriūnų chorinę muziką. Manau, jog ilgametis bendradarbiavimas, dėmesys Biržų krašto kompozitorių kūrybiniam palikimui ir jo puoselėjimas lemia tai, kad choras festivalio klausytojų visada šiltai sutinkamas.

-Ko palinkėtumėte festivaliui ateityje?

R. Klevečka: Linkėtume ir toliau likti ištikimiems savo užsibrėžtam tikslui – Šiaurės Lietuvos regiono klausytojams kasmet pristatyti ambicingą, įvairią, intriguojančią festivalio programą, užtikrinti, kad festivalio renginiuose apsilankęs klausytojas, gerus įspūdžius ir emocijas išsaugotų iki kitų metų festivalio ir vėl noriai į jį sugrįžtų.

R. Petronytė: Puikių menininkų atliekamos muzikos, nes muzika – garsuose prabėgantis laikas, bendravimas dalinantis tuo, ką turime geriausio. Sau ir atlikėjams norisi palinkėti paties brangiausio – klausytojo ir atlikėjo dialogo, pasiekiančio slapčiausias sielos kerteles, nepamirštamų išgyvenimų ir pažinimo džiaugsmo.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino muzikologė Rasa Aukštuolytė