Birželio šventieji

Šiuos metus galima vadinti dainų metais jau vien dėl jubiliejinės Dainų šventės. Startą tokiems dainų metams suteikė „Eurovizija“. Ačiū muzikos mūzai Euterpei, kad lietuviai pasirodo garbingai. Be to, visi džiaugiamės – dainuoja lietuviškai.

Jau nuo seno lietuviai kompozitoriai didelį dėmesį skyrė tekstų savo dainoms paieškoms, stengėsi, kad jie atspindėtų tuometį gyvenimą: „Šviečia naktį, šviečia dieną, šviečia naktį, šviečia dieną Elektrėnų žiburiai.“ Pasitaikydavo ir primityvesnių, pavyzdžiui, daina, raginanti svečius pakelti taurelę. Gal prisimenate tokią „Eilės dainą“: „Pakelk taurelę, priglausk prie lūpų, kaimyną pabučiuok.“ Bet greitai tokios išnyko.

Tas pat ir su koveriais. Pavyzdžiui, „U samovara ja i moja Maša“ nuskambėjo „Palangos jūroj nuskendo mano meilė“. O ir vėliau: „Snaudžia malūnas prie kelio“, „Šoka basos raganaitės“ ar „Tik todėl, kad laiptai liko, mes ir vėlei susitikom“. Atgimimo pradžioje ypač populiari buvo „Mėlynaki Nemunėli, leisk bangą palytėt“. Vilniuje visuose trijuose viešbučio „Lietuva“ restoranuose ši daina be perstojo skambėdavo, o ne vienas Amerikos lietuvis braukė ašarą.

Deja, iš sovietmečio daug ir slogių prisiminimų. Man ypač buvo gaila „Vilniaus aidų“ ir „Nerijos“ solisto Benedikto Gadeikio, puikaus vyruko, mat jo neišleisdavo užsienio gastrolių netgi į Lenkiją, nes buvo tremtinių sūnus. Bet jis ne vienas buvo toks – niekur neišleidžiamas. Kai kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio užsienyje šeimininkai, parodę, kaip jie gyvena, klausdavo: „Kaip gyvenate jūs?“, šis atsakydavo: „O mes gyvename kitaip.“

Buvo tokia Vytauto Kernagio daina apie paukštelį, kuris viską žinojo ir viską suprato. Vytautui teko cenzoriams aiškinti, ką tas paukštelis žinojo ir ką suprato. Knygos apie lietuvių estradą „Bravo estradai!“ autorė Inga Liutkevičienė prisimena, kad Vytauto Kernagio atliekamos dainos žodžiuose „Suplėšysim į gabalus tuos kolorado vabalus“ kažkas sugebėjo įžvelgti kvietimą susidoroti su valdžia.

Lietuviai – dainorėlių ir poetų tauta. Poetas Liutauras Degėsys feisbuke pasidalijo įspūdžiais iš šiųmečio „Poezijos pavasario“ Kretingoje: dalyvavo 10 poetų ir 9 klausytojai. Poetas džiaugiasi šalimi, kur poetų daugiau nei ne poetų.

O ir visas meno rūšis lietuviai myli. Jaunystėje buvo tradicija pamatyti kiekvieną naują lietuvišką kino filmą. Tai buvo tarsi patriotizmas. Tad kiekvienais metais, prasidedant vasarai, prisimenu režisieriaus R. Vabalo kino filmą „Birželis, vasaros pradžia“. Tais kasmetiniais prisiminimais šiek tiek pasikartosiu, bet negaliu nepasidžiaugti, kad su keliais bičiuliais gyvename tradicija pirmąjį vasaros mėnesį pamatyti šį puikų kino kūrinį, kuriam šiemet jau 55-eri. Birželį jį parodo viena ar kita televizija, o jei ne – randame internete. Mums tai jau tarsi ritualas. Kaip kitaip žinosi, kad prasidėjo vasara?

„Birželis, vasaros pradžia“ – vyriškas filmas. Aišku, ne „Niekas nenorėjo mirti“, bet vis tiek. Tiesa, ano meto filmai, kaip „Vienos dienos kronika“, „Sadūto tūto“, „Vyrų vasara“, veik visi vyriški – stiprioji lytis Lietuvoje, pasirodo, susiduria su begale problemų. Tuometiniai ideologai aiškino, jog šis režisieriaus R. Vabalo filmas persunktas neturinčių loginių baigčių ginčų, be teigiamų herojų, o visos dramaturginės jų linijos lieka atviros. Buvo teigiama, kad jeigu tie herojai ir ilgisi permainų, tai patys nežino kokių. Nors, kai kurių kino kritikų nuomone, tai šiltas, ramus, be dirbtinių gaidų sociologinis-psichologinis dokumentas apie 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos provinciją. Vasaros tvankuma gaubia paprastų darbininkų, inteligentijos atstovų, kūrybinio darbo žmonių ginčus, nusivylimus, siekimus, kurie išleistuvėms besiruošiančių mokyklos abiturientų akyse ir ano meto grupės „Gintarėliai“ atliekamoje dainoje „Ateisiu“, nutęsiant „siu“.

Dar lietuviams būdingas noras būti šventaisiais. Štai ir šį mėnesį prisimename daug šventųjų vyrų. Yra jų ir kovą, kaip šv. Kazimieras ar šv. Juozapas, bet birželį dar daugiau. Krikščionybės istorijos knygos primena šventąjį Antaną (pažymimą birželio 13 d.) – didį pamokslininką, kuris sutraukdavęs gausias minias žmonių ir net, pasak legendos, paukščiai lėkdavę bei žuvys iškildavusios į vandens paviršių jo pasiklausyti. Kokias temas savo pamoksluose lietė šis XII–XIII amžių sandūros šventasis? O, pasirodo, smerkė biurokratizmą, kyšininkavimą. Įdomiausia, ką pabrėžia istorijos šaltiniai, jog tie jo pamokslai buvę labai veiksmingi.

Triukšmingai švenčiantiesiems Jonines pravartu būtų žinoti, kad šventasis Jonas Krikštytojas išsekęs, asketiškas, susitaršiusiais plaukais, vilkintis kupranugario vilnų drabužiu, susijuosęs strėnas odiniu arba šikšniniu diržu žmogus. Šalia Jono stovinti puodynė su medumi yra užuomina į atsiskyrėlio maistą – laukinių bičių medų ir skėrius, o ritinyje, kurį jis laiko rankose, užrašyti žodžiai „Vox clamantis in deserto“ („Tyruose šaukiančiojo balsas“). Šiandien Jonas Joninių šventimo metu, manau, įsispraudžia kur nors dangaus kamputyje ir raudonuoja iš gėdos, regėdamas, kaip žmonės jo paminėjimo dieną darkosi.

Išsikvėpę po taip atšvęstų Joninių, dažnai primirštame Petro ir Povilo šventę. O juk šie šventieji – didūs apaštalai. Šv. Petras – apaštalų vyresnysis, šv. Povilas (Paulius) – mokslo vyras. Vienas jų Dievo žodį dažniausiai skelbė keliaudamas pėsčiomis, kitas, galimas dalykas, naudojosi Romos pašto karietomis, abu buvo susitikę Jeruzalėje ir Antiochijoje, tikriausiai jie dar kartą susitiko Romoje paskutiniais savo gyvenimo metais arba prieš pat mirtį. Petras buvo nebejaunas žvejys, vedęs, Galilėjos jūros žvejų artelės, kaip sakytume šiandien, vyresnysis. Povilas, iki atsivertimo Saulius, mokslus baigė Jeruzalėje, Gamalielio mokykloje, priklausė fariziejų srovei ir persekiojo krikščionis.

Keliaujant organizuoti jų persekiojimo į Damaską, prie miesto vartų jam apsireiškęs Jėzus paklausė: „Sauliau, kam mane persekioji?“ Ši „dangaus šviesa“ Damasko kelyje tapo Sauliaus netikėtu ir ryžtingu atsivertimu. Saulius tapo Pauliumi ir visomis jėgomis skelbė krikščionybę. „Nebūk Saulius, būk Paulius“, – sueiliavo kažkuris iš poetų. Pagalvojau, jog gerai būti apsiskaičius ir žinoti, kad toks Saulius atsivertė prie Damasko vartų. Nežinotum ir nesuprastum, ką poetas norėjo pasakyti.

Birželio 29 dieną minima abiejų mirtis, jie buvo nukankinti Romoje beveik tuo pačiu metu. Petras buvo mažas, didžianosis, švepluojantis žmogelis, ne ką atletiškesnis ir Povilas, bet Renesanso meistrų darbuose – drobėse ir skulptūrose – jie didingi ir stiprūs.

Dar viena – jau šių dienų – vyriška tema. Bičiulis bodisi pabėgėliais, kurių jau daug slankiojančių Šiaulių ir kitų miestų gatvėmis. Ypač dar jaunais ukrainiečiais. Neseniai pietavome Rygos kavinukėje. Prie gretimo stalelio sėdėjo du vyrukai. Buvo šilta diena, tai abu su šortais ir abiejų jų viena koja – apvalus geležies vamzdis, sukištas į batą. Ukrainiečiai, papasakojo, baigia gydytis ir vėl grįš kovoti. Pagalvojau: blogiausia, kad gerieji žūsta, šiukšlės lieka.

Norisi, kad birželis būtų šypsenų mėnuo. Tad norisi baigti keliais trumpais anekdotais. O kur galima išgirsti geriausius anekdotus? Atsakymas vienas – žydų draugijose.

Tekstą pradėjau apie muziką, tad šia tema ir anekdotas. Prieš kamerinio kvarteto koncertą konferansjė praneša:

– Gros Tautų draugystės kvartetas: Filipenko – Ukraina, Karapitijanas – Armėnija, Nusrepovas – Uzbekistanas, Abramovičius – smuikas.

Reikia nepamiršti ir protingo žydo pamokymo: „Bet kokioje neaiškioje situacijoje reikia skubiai eiti miegoti.“ Ar dar vieno: „Kai nežinote, ko tiksliai ieškote, geriau būkite namuose.“