Birželio 22-ąją Videniškiuose – padėkos iškilmė už Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju

Tiksli Mykolo Giedraičio gimimo data nežinoma. Manoma, jog jis gimė apie 1420–1425 metus ir nuo gimimo buvo neįgalus (vaikščiodavo remdamasis ramentu). Literatūroje yra užuominų apie tai, kad jis buvo vienturtis Jurgio ir Marijonos Giedraičių sūnus. Vyrauja nuomonė, kad palaimintojo gimtinė – Giedraičiai. Tačiau neatmetama galimybė, jog jis galėjęs gimti Videniškiuose, senelio dvare.

Tiksliai žinoma tik Mykolo mirties data – 1485 m. gegužės 4 d. (keturiolika mėnesių po šv. Kazimiero mirties). Jis palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje. Remiantis šia data, Videniškių bažnyčioje kiekvieno mėnesio 4 d. vyksta pamaldos, kurių metu meldžiamasi pal. Mykolo Giedraičio litanija ir 12.00 val. aukojamos šv. Mišios. Mykolą Giedraitį pradėta laikyti palaimintuoju dar XVI šimtmetyje (minimi 1544 metai). Krokuvos vyskupija tuo laikotarpiu įvykdė kai kuriuos veiksmus, būdingus skelbimui palaimintuoju: Mykolo palaikai iš palaidojimo vietos Šv. Morkaus bažnyčioje buvo perkelti į sarkofagą altoriuje, viešam gerbimui. Paveiksluose jis pradėtas vaizduoti su aureole. Viename paveiksle Šv. Morkaus bažnyčios koplyčioje pal. Mykolas ir šv. Kazimieras vaizduojami besimeldžiantys kartu, suklupę prie Marijos paveikslo. Toje pačioje koplyčioje saugomas paveikslas, prie kurio melsdavęsis pats palaimintasis. Šis paveikslas vadinamas „Giedraičio Madona“.

Vis tik, beatifikacijos byla, pradėta 1634 m., liko nebaigta. Tik 2018 m. lapkričio 8 d. Apaštalų Sostas paskelbė dekretą, kuriuo pripažįstamos Dievo Tarno Mykolo Giedraičio herojiškos dorybės ir patvirtinamas jo kultas nuo neatmenamų laikų. Nuo šios dienos Mykolas Giedraitis – palaimintasis.

Šaltinių stoka neleidžia atsakyti į klausimą, kas paskatino Mykolą atsisakyti kilmės privilegijų ir įstoti į atgailos kanauninkų vienuolyną Bistryčioje (dabartinės Baltarusijos teritorijoje). Lietuvoje šie vienuoliai buvo vadinami „Baltaisiais Augustinais“. Išvykdamas į Krokuvoje vyksiančią generalinę kapitulą vienuolyno vyresnysis kartu pasiėmė ir novicijų Mykolą. Šis noviciatą užbaigė jau Krokuvoje, čia davė vienuoliškus įžadus ir, apsistojęs prie Šv. Morkaus bažnyčios, gyveno ten iki mirties.

Nors palaimintasis baigė filosofijos mokslus Krokuvos universitete, jis gyveno kukliai ir pamaldžiai, ne ordino bendruomenės namuose, bet vienas, atskirai, mažame kambarėlyje šalia įėjimo į bažnyčią. Prižiūrėjo bažnyčią, rūpinosi švara, puošė altorių – atlikdavo tai, kas įprasta zakristijono tarnystei. Mėgo vienatvę, mažai kur beišeidavo. Dėl neįgalumo jam nebuvo lengva prisitaikyti prie įprasto vienuoliams bendruomeninio gyvenimo, tačiau tai netrukdė siekti krikščioniško tobulumo. Asmeninė malda, atgaila ir meilė liturgijai buvo pagrindinės jo dvasinio tobulėjimo priemonės.

Baltuosius Augustinus į Lietuvą pakvietė Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila. Pirmieji vienuoliai lenkai ilgainiui pritapo, išmoko lietuvių kalbą, ypač skleidė pamaldumą Dievo Motinai Marijai, įsikūrė ir tarnavo rytinėje Lietuvoje (dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje) – Bistryčioje, Medininkuose, Tverečiuje, Smalvose, Videniškiuose, Panemunyje, Mykoliškėse, Skiemonyse, Jūžintuose, Kurkliuose, Salake, Papilyje, Kvetkuose, Suvainiškyje, Mioruose, Paberžėje (Vilniaus vyskupijoje) ir pačiame Vilniuje, Užupyje. Atgailos kanauninkai kurį laiką darbavosi ir Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje, tuo laikotarpiu, kai Jėzuitų ordinas buvo uždraustas. Lietuvoje iš viso veikė 18 Baltųjų Augustinų vienuolynų.

XVI amžiuje vienuolynai Lietuvoje atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė atskirą Lietuvos provinciją. Tuo metu Lenkijoje vienuolija išnyko ir veikė tik Lietuvoje. Ordino istoriją užbaigė carinės Rusijos represijos ir visų Lietuvos vienuolynų uždarymas 1832 m.

Nūdien šalia Videniškių parapijos bažnyčios yra išlikęs Regulinių atgailos kanauninkų vienuolyno pastatas. Videniškių vienuolyną 1617 m. fundavo vaivada Martynas Marcelijus Giedraitis ir kartu su broliu, vyskupu Merkeliu Giedraičiu, Videniškiuose pastatė bažnyčią. Vėliau bažnyčioje, dešinėje pusėje, buvo įrengta Dievo tarnui Mykolui skirta koplyčia su altoriumi ir paveikslu, išlikusi iki šių dienų. Po koplyčia esančiame rūsyje buvo laidojami Giedraičių giminės atstovai.

Palaimintojo Mykolo Giedraičio litanija, po įžangos, pradedama kreipiniais į Mariją, šv. Juozapą ir šv. Augustiną (būtent šv. Augustiną vaizduoja skulptūra ant Videniškių bažnyčios sakyklos stogelio). Po jų, palaimintojo užtarimo šaukiamasi dešimčia skirtingų titulų. Net keturi iš šių titulų yra susiję su liturgija. Taip pat minimas išmintingas palaimintojo kuklumas, šventumas kasdienybėje. Į Mykolą kreipiamasi kaip į paslėptojo gyvenimo Dvasioje vadovą ir Kristaus – nukryžiuotosios Dievo Meilės – išpažinėją.

Antroji litanijos dalis skirta mokinystės maldai. Vienuolikoje kreipinių palaimintasis Mykolas kviečiamas būti užtarėju meldžiant, kad Viešpats mus mokytų giliai pažinti Dievo Žodį, maldingai dalyvauti liturgijoje, trokšti Jo artumo, būti tvirtais tikėjime, išlaikyti negęstančią viltį, mylėti veiklia ir gailestinga meile, džiūgauti tikėjime, būti ištikimais mažuose dalykuose, neprarasti kantrybės kančioje, siekti tikro pamaldumo ir savojo pašaukimo atpažinimo.

Tai – paties Kristaus bruožai, išryškėję palaimintojo gyvenime ir tapę mums liudijimu bei kvietimu taipogi ryžtis siekti vis gilesnio panašumo ir vienybės su Kristumi. Jau šeštą šimtmetį nenutrūkstantis pamaldumas į palaimintąjį Mykolą Giedraitį akivaizdžiai liudija, kad jis – ir mūsų dienų šventasis. Mykolo malda, nuolankumas ir kuklumas tepaskatina kiekvieną atsiverti šventumo siekimo kelionei ir iššūkiui, kad per mus, su mumis ir mumyse Kristus bei Evangelija pasiektų kiekvieną šių dienų žmogų.