Birutė Vanagienė: „Jei būčiau rajono vadovė, įkurčiau Lazdijuose kokius tris juoko kabinetus“

Alytus

Birutė Vanagienė (centre) su dukra Jurgita (antra iš dešinės), žentu Eimantu (pirmas kairėje), anūkais ir proanūkiais.

Kestutis MatuleviciusŠaltinis: Etaplius.lt

193737

Pratęsti redakcijos sumanymą pakalbinti pirmuosius rajono savivaldybės vadovus pasitaikė labai išskirtinė proga – pirmajai po Nepriklausomybės atkūrimo etatinei rajono savivaldybės tarybos pirmininko pavaduotojai Birutei Vanagienei Lietuvos savivaldybių asociacijos kasmet organizuojamame renginyje „Auksinės krivūlės“ įteiktas pats aukščiausias apdovanojimas – „Auksinės krivūlės” riterio  ženklas. Jos kandidatūrą šiam apdovanojimui, prisimindama reikšmingus savo pirmtakės darbus ir jų svarbą rajono žmonėms, rajono savivaldybės tarybai teikė merė Ausma Miškinienė. Nes tik tarybos sprendimu kandidatūra galėjo būti pasiūlyta LSA apdovanojimui...

Foto galerija:

Nuo Lazdijų vidurinės mokyklos direktorės, rajono vadovės iki žinomos humoristės, scenarijų autorės, humoro grupių vadovės – tokia plati, įvairi jos veikla. Ir visuomet – 100 balų rajono gyventojų įvertinimą pasiekiantis triūso rezultatas. Apie tai, kas ir kaip buvo, kas šiuo metu svarbu, „Lazdijų žvaigždė“ kalbasi su ką tik apdovanojimą gavusia Birute Vanagiene.   
– Rajono gyventojai išsamiai žino jūsų biografiją, kurią galima rasti savivaldybės interneto svetainėje. Tačiau kiekvienas mes savo širdyje turime pačius brangiausius momentus. Sakykite, kas šiandien, prabėgus jau daug gyvenimo metų, jums atrodo svarbu ir brangu?
– Mano tėvai, giminės ir pažįstami buvo paprasti žmonės, mylintys savo kraštą ir negalvojantys apie gyvenimą didmiesčiuose. Aš – taip pat. Gal ir išlošiau... Kas aš būčiau buvusi kokiame Kaune ar Vilniuje? Ar aš dabar važinėčiau su savo sena mašina po šituos miestus? Lazdijuose aš drąsiai važiuoju, kur man reikia. Žinoma, lenkiu tik tas mašinas, kurios stovi. Su važiuojančiomis nelenktyniauju. O humoro grupė „Dzyvų dzyvai“? Kur aš rasčiau tokius artistus kaip Apolonija (Stasė Daugėlienė), Neškudašius (Eugenijus Kaminskas), Dalia Pupininkaitė (žurnalistė), Eglė Malinauskienė (muzikančių muzikantė), Antanas Talandis (ir artistas, ir dainininkas), Valdas Mikelionis (kontraboso virtuozas) ir daugelį kitų, per 40 mūsų gyvavimo metų ilgiau ar trumpiau vaidinusių „Dzyvų dzyvuose“. Mūsų veikla dabar jau tik epizodinė. Kai norime susitikti, priverdu cepelinų ir pasikviečiu į namus. Dabar susitikti trukdo kaukės: ir valgyt, ir dainuot, ir juoktis, ir...
– Buvote pirmoji etatinė tarybos pirmininko pavaduotoja po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų rajono taryboje. Kokie panašumai ir skirtumai su dabartinės tarybos veikla?
– Tada buvo didžiulis tautinių ir nacionalinių jausmų pakilimas. Sąjūdis buvo ta politinė jėga, kuri tapo milžiniška sprogstamąja jėga visuomenėje. Reikėjo tik uždegti dagtį, ir sprogimas įvyko. Kieno ranka pirmoji uždegė tą dagtį, iki šiol vyksta ginčai, tapę visokių interpretacijų objektu. Gal dėl šios priežasties Vytautui Landsbergiui sunku sulaukti aukščiausio titulo.
Tą laikotarpį įvertinti labai sunku. Pripažinti klaidas ir trūkumus – dar sunkiau. Žemės ūkio reformos, privatizacija, atsakomybės stoka. O dar ir vartai į Europą: muitinė, kontrabanda, eilės prie sienos į Lenkiją, baisi ekologinė padėtis, pasienio ruožas, virtęs šiukšlynu. Nuolat keičiamos taisyklės, draudimai. O kur dar švietimo, kultūros reformos? Nors tuometinėje Aukščiausiojoje Taryboje buvo daug intelektualų, mokytojų, kultūros darbuotojų, stiprių ekonomistų ir finansininkų, tačiau jų iniciatyvos buvo mažiau toleruojamos, vyravo politiniai motyvai.
Vertinti, o juo labiau lyginti pirmųjų Nepriklausomybės metų veiklą su dabartimi būtų labai sunku. Teigiama, kad šalis nenuskurdo. Gal ir ne visi gyvena prabangoje, tačiau gatvėse su ištiesta ranka stovinčiųjų nėra. Visais laikais besikeičiančios valdžios žada geresnį gyvenimą, tobulesnį valdymą. Tačiau gyventojai dažniausiai negali pasidžiaugti tų pažadų rezultatu...
– Ar jūs toleruojate Seimo narių poelgį lakstyti iš vienos frakcijos į kitą?
– Stebiuosi, kaip greitai seimūnai, politikai keičia savo pasaulėžiūrą, įsitikinimus. Kaip matyti, jie tiesiog neteikia reikšmės savo pažadams. Taip atsitinka ir rajonų tarybose, tarp jų – ir mūsų...
– Jei būtumėte šiandien rajono vadovė, ką labiausiai norėtumėte nuveikti? Ar įsivaizduojate, kaip tai būtų galima padaryti?
– Vienintelį, ką galėčiau padaryti, įkurčiau Lazdijuose kokius tris juoko kabinetus ir veltui juoku gydyčiau surūgėlius, niurgzlius, viskuo nepatenkintus žmones.
– Žinome, kad jūsų namai pilni apdovanojimų už įvairius per gyvenimą nuveiktus darbus. Sakykite, ar galėtumėte kurį išskirti? Gal kuris nors yra ypač svarbus ar brangus?
– Kai buvau jaunesnė, 2002 metais rajono taryba, vadovaujama Jono Matulevičiaus, man suteikė Lazdijų rajono garbės pilietės vardą. Tada labai džiaugiausi ir visiems gyriausi. Dabar, kai mano amžius mane stumia vis arčiau dangaus, šio apdovanojimo džiaugsmas santūresnis. Bet būkime atviri! Kas gali nenorėti, kad tavo darbai būtų įvertinti ir pripažinti!?
– Ar sekate dabartinės valdžios darbus? Kaip juos vertinate?
– Seku dažniausiai spaudoje. Dabar valdžioje – moterys. Ir valstybės valdyme, ir mūsų rajone. Man atrodo, kad moterys yra darbštesnės, atsakingesnės ir kūrybiškesnės.
– Ar bendraujate su savo buvusia komanda – rajono savivaldybės tarybos nariais? Ar sekate kaip nors jų gyvenimus socialiniuose tinkluose? Ar yra kas nors iš pirmosios tarybos, kurie iki šiol dar aktyviai dirba, dalyvauja politiniame gyvenime?  
– Kai gyvenu kaime, lankausi Kryžių koplyčioje. Po mišių susitinku su Romu Leščinsku. Pakalbame, prisimename 1990-uosius. Kai būnu Vilniuje, susitinku su buvusiu Lazdijų rajono valdytoju Gintautu Mockevičiumi. Kartais paskambina Janina Ražukienė, pakviečia į Sąjūdžio šventes. Prisimename, ką nuveikėme tada, pasvarstome, ką galėtumėme padaryti dabar. Su kitais tuometinės tarybos nariais  buvome susitikę, kai šventėme Lazdijų rajono tarybos 30-metį.
– Esate mokytoja. Daug gyvenimo metų atidavėte mokyklai ir mokiniams. Ne tik juos mokydama, bet ir vadovaudama didžiausiai Lazdijų rajone ugdymo įstaigai...
– Pedagoginis mano darbo stažas – 30 metų. Iš jų daugiau nei dešimtmetį buvau Lazdijų vidurinės mokyklos direktore. Tada mokykloje mokėsi 1 200 mokinių, dirbo 70 mokytojų. Buvo sunkūs metai: 1974 metais buvo pastatyta nauja mokykla, vadinama priestatu prie senosios, 1937 metais statytos mokyklos. Kol vyko statybos darbai, nemačiau nei vasarų, nei jokių atostogų. Visokį broką teko badyti pirštu, bartis su statybininkais, meistrais. Pagaliau įsikūrėme. Aplinkos niekas netvarkė. Patys kūrėme ją, mokyklos parką. Ir visa tai – be biudžeto ir pinigų. Tik mokytojų, mokinių tėvų, vyresniųjų klasių moksleivių rankomis. Parką turėjome tikrai puikų. Deja, po manęs atėję mokyklos direktoriai viską sugriovė. Parkas apleistas, fontanas užverstas žemėmis. Nenoriu eiti pro šalį ir matyti, kuo virto mano ir mano kartos mokytojų triūsas.
– Kaip vertinate mūsų rajono savivaldybės merės A. Miškinienės veiklą praėjus pusei kadencijos?
– Man patinka, kad ji nepamėgdžioja savo pirmtakų, turi savo originalių aukščiausios prabos sumanymų. Pradžioje merė gilinosi tarp individualių teisių ir valstybės teisės aktais įtvirtintų reikalavimų. Merė gabi, turinti nepaprastus minties suvokimo ir kalbėjimo gabumus. Ji greitai pastebi žmones, kurie šiam kraštui nėra abejingi, puikiai išlaiko realybės suvokimą. Laiku pastebi, kam reikia suteikti pagalbą, padėti nelaimėje. Taip humaniškai ji pasielgė ir su pabėgėliais, apgyvendintais Kapčiamiestyje.  
– Ar esate pasiskiepijusi? Ką manote, ar bus kada nors pandemijos pabaiga?
– Esu pasiskiepijusi du kartus. Ar išgelbės žmones nuo pandemijos skiepai – nežinau. O kaip išsigelbėti nuo koronaviruso? Pacituosiu ištrauką, o gal anekdotą iš Italiją valdžiusio fašistinės partijos vado Benito Musolini gyvenimo. Ant sienos jo valdymo metu buvo iškabintas teiginys: „Tik Dievas gali sustabdyti fašizmą, žmogus – niekada.“ Kažkas apačioje ranka prirašė: „Italai visas viltis deda į Dievą.“ Manau, kad šis prierašas dabar tiktų ir mums...
Humoras yra mano gyvenimo variklis. Kai šauna mintis kokį faktą įvilkti į juoko marškinius, skambinu Apolonijai ir jai perskaitau. Jei ji juokiasi – gerai. Pasiunčiu kokiam laikraščiui humoreską, žinoma, susijusią su šių dienų aktualijomis. Pabaigoje taip pat norėčiau papasakoti vieną.
Taigi, skambina Apolonija ir siūlo man biznio planą. Reikia trūks plyš įkalbėti savo drauges senjores, kurios dar nepasiskiepiję, pasiskiepyti. Nuvesime skiepytis ir gausime po 100 eurų.
Pagalvojau, gal ir gerai.
– Bet mes labai nuskriausime valstybės biudžetą, – pasakiau.
– Valdžios planas apgalvotas. Tau už paskiepytus – 100 eurų, o nenorintiems skiepytis už testus – 70 eurų. Tų, kurie testuojasi, dvigubai daugiau negu tų, kurie skiepijasi. Čia valstybei tik pelnas, – sako Apolonija.
– Tai čia toks monkės biznis, – pasakiau.
– Monkės ne monkės, o nuo rytdienos biznį pradedam...

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt