PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2020 m. Gruodžio 3 d. 08:55

Bibliotekos senjorų klubo kūrybinėse dirbtuvėse – „Šiaudiniai kalėdiniai žaislai“

Šiauliai

Jurgita TaralėŠaltinis: Etaplius.lt


156776

Gruodžio 1 d. Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje (Aido g. 27) veikiančio Bibliotekos senjorų rankdarbių klubo moterys dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse „Šiaudiniai kalėdiniai žaislai“, kurioms vadovavo tautodailininkė, šiaudinių sodų kūrėja Raimonda Kiminaitė. Kaip jau ne kartą šiais metais, renginys vyko nuotoliniu būdu: buvo kuriama jaukiai įsitaisius savo namuose, o bendrauta ir įspūdžiais dalintasi virtualioje erdvėje.


Foto galerija:

4.jpg
5.jpg
7.jpg

Virtualaus susitikimo metu vyksiančiam darbuit, organizuotam įgyvendinant Šiaulių miesto savivaldybės remiamą projektą „Sužinok ir išmok: edukacinių renginių ciklas bibliotekoje“, reikėjo turėti tik siūlą, adatą, žirkles, o šiaudelius, iš kurių ir buvo daromas kalėdinis žaisliukas, tautodailininkė senjoroms perdavė per bibliotekos darbuotojas. Menininkė buvo parengusi vaizdinę medžiagą, kurią pademonstravo virtualaus susitikimo metu. Joje buvo pateikta įvairių kūrybinių darbų pavyzdžių ir nuoseklios šiaudelių vėrimo instrukcijos. Kalėdiniai žaisliukai buvo kuriami iš smilgų ir rugių stiebelių. Šios medžiagos suteikia didelę laisvę fantazijai ir kūrybai. Stiebeliai turi būti nešiurkštūs ir atspindėti šviesą – švytėti. R. Kiminaitė paaiškino, kada geriau tinka naudoti vienas ar kitas medžiagas, nes skiriasi šių medžiagų kietumas, todėl iš jų daromi skirtingi dirbiniai. Užsiėmimo metu moterys sužinojo įvairių šiaudelių vėrimo paslapčių. Labai svarbu teisingai paslėpti siūlą, ir tik po to jį jau galima nukirpti, kad darbelis neiširtų. Siūlui paslėpti tautodailininkė buvo įdėjusi specialų grūstuką – tiesią ilgą smilgelę. Darbo pabaigoje pageidautina siūlą sutvirtinti, šiuo tikslu galima naudoti bespalvį nagų laką. Visos renginio dalyvės pasidarė po žaisliuką kalėdinei eglutei, papuoštą maža šiaudine saulute. R. Kiminaitė pamokė, kaip pasidaryti tokią saulutę, kuri gali būti kabinama ant eglutės kaip atskiras papuošimas ar tinka įkomponuoti į kitą didesnę girliandą.

Šiaudiniai sodai – viena iš seniausių tradicinio meno šakų. Moterys teiravosi, kodėl ir kada jie buvo pradėti kurti. Kūrybinio proceso metu R. Kiminaitė papasakojo apie šiaudinių sodų atsiradimą, pritaikomumą ir sakralumą. Dar senovėje juos verdavo iš kiaulės šerių, tvirtindavo vašku. Advento metu mirusiųjų vėlės atskridusios nutūpdavo sodą puošusiuose paukštukuose ir ten ilsėdavosi. Tikėta, kad jei sodas nustodavo suktis, reiškia atėjo negeras žmogus ar net ragana. Seniau gimusiems kūdikiams toks unikalus dirbinys būdavo dovanojamas apsaugai. Rišant sodą, reikėtų linkėti kažko gero, netgi tikėta, kad taip galima jį užkalbėti. Šiaudinis sodas vadintas įvairiai, tame tarpe ir voru. Voras – tai deivės Laimos pasiuntinys, ir jei šiaudiniame sode yra voratinklių, tai reiškė, kad sodas laimingas. Tautodailininkė akcentavo, kad sodo negalima išmesti, reikėtų jį  sudeginti. Kalbėta ir apie tai, kaip šį tradicinį liaudies meno kūrinį pritaikyti šiems laikams, įpinti šiuolaikinių elementų. Kadangi artėja Kalėdos - draugiškumo metas, tai R. Kiminaitė pasiūlė iš 12 senjorų pagamintų žaisliukų padaryti vieną bendrą saulutę.