Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt
Sako, yra dvi Lietuvos. Imu jų ieškoti. Ir atrandu. Viena – nuožmioji – įsitaisiusi internetiniuose komentaruose, kita – draugiška ir geranoriška – feisbuko erdvėje. Komentarų rašytojai („rašytojai“ šiuo atveju keistas žodis, gal turėtų būti „keverzotojai“, o gal dar tikresnis žodis atsirastų) – besisvaidantys pykčiu visiems ir viskam, feisbuko draugai gyvena vienu žodžiu „Patinka“ ir šypsenėlės ženkleliu.
Apie pirmuosius nekalbėsiu, o ir Tau, mielas skaitytojau, jie neturėtų būti įdomūs, nes jie galvoja, kad rašo apie kitus, o iš tikro jie rašo tik apie save. Tiesa, tarp komentarų pasitaiko ir vienas kitas protingesnis, bet tokių reta, nes blaiviai mąstantieji nenori su šiuo reiškiniu turėti bet kokio ryšio. Juk šiandieniniai internetiniai komentarai atsirado nuo užrašų ant tualetų sienų. Ar jūs ant jų rašydavote?
O rašantieji ir keliantieji nuotraukas į feisbuką man primena anuos dienoraščių rašytojus, kurių knygas šiandien skaitai kaip didžiausius romanus. Ar pastebėjote, kad didžiųjų rašytojų dienoraščiai jų autorius parodo ne tik kaip rašytojus, bet ir leidžia į juos pažvelgti kaip į paprastus žmones, mėgusius aprašinėti įvairius įvykius, įspūdžius apie sutiktus žmones, netgi sapnus, jau nekalbant apie pamąstymus ir pasvajojimus. Visai neseniai į rankas pakliuvo garsiojo George’o Orwello („Gyvulių ūkis“, „1984-ieji“) knyga „Dienoraščiai“. Pasirodo, George’as Orwellas buvo nenuilstantis metraštininkas („Nutiko tai antradienio rytą“ arba „Josephas Higgsas, velionis, gyvenęs šioje parapijoje“). Dienoraščiuose atsispindi ne tik autoriaus asmeninis gyvenimas, socialinė aplinka, politiniai įvykiai ir jų vertinimas, kelionės, gamtos grožis, bet juose randame ir perrašytos informacijos iš laikraščių, įvairių receptų, sodininkystės bei daržininkystės patarimų.
Feisbuko draugai žavi savo atvirumu ir geranoriškumu
Birželio 16-ąją Dublinas ir airių rašytojo Džeimso Džoiso gerbėjai švenčia Blumo dieną (angl. Bloomsday). Šventės pavadinimas kilo iš Dž. Džoiso romano „Ulisas“ veikėjo Leopoldo Blumo vardo. Romane aprašoma Blumo odisėja po Dubliną trunka dieną – nuo 1904 metų birželio16 dienos 8 valandos ryto iki 1904 metų birželio 17 dienos 3.15 valandos nakties. Šventės metu vaikštoma L. Blumo keliais, skaitomos romano ištraukos, rengiami įvairūs pasirodymai ir inscenizacijos.
Į feisbuką keliantieji savos dienos įvykius žavi atvirumu, tarsi Blumo bendražygiai ar Amsterdamo ir kitų laisvų miestų gyventojai, neužsidangstę langų. Laisvas žmogus, kai jis nežino, kas tai yra užuolaidos. Kai kas su visais savo draugais feisbuke pasisveikina – „Labas rytas“, kai kas atsisveikina – „Labanakt“. Sužinai, kokius kraštus tavo draugai aplankė, ką ir kokiame restorane valgė, kokią knygą perskaitė... Jie pasidalija kurio nors laikraščio įdomesniu straipsniu ar bet kuriais pasaulio įvykiais, kurie, jų nuomone, gali būti įdomūs ir kitiems. Bent mane patraukia jų geranoriškumas. Mano galva, jie žino, kaip pralenkti ar atsukti laiką, nors sena išmintis byloja: „Niekam nepavyks tiksliau, stipriau ir vaizdingiau išreikšti mus supančio pasaulio absurdo, košmaro ir žaismingumo, negu tai atlieka pats gyvenimas.“
Tiesa, šiandien feisbuko eroje retas berašo popierinius dienoraščius. Mus, vyresniuosius, tas gal šiek tiek ir liūdina. O juk malonu po penkiasdešimties, dvidešimties, pagaliau penkerių ir net po metų atsiversti savo dienoraščio puslapius ir paskęsti prisiminimuose. Aišku, tai gali padaryti ir feisbuke. Pažvelgi ryte į jo langą, o jis primena prieš kažkiek metų buvusius įvykius. Tie įvykiai visad šviesūs, linkintys tau dar vienos sėkmingos dienos. Jau nekalbant apie gimtadienio dieną, kai visi draugai feisbuko paraginami su ja tave pasveikinti. Atrodo, kad iš telefono tuoj iškris gėlių puokštė ir torto gabalas.
emma-matthews-hlamnn-odca-unsplash-1.jpg
Po vasaros neskubėkite slėpti ryškių spalvų drabužių
Tuos, kurie pasiguodžia neprisiverčiantys tapti feisbuko vartotojais, noriu paskatinti prisiversti. Ką gali žinoti, kas iš tų užrašų gali išsirutulioti, be to, jūsų patirtis gali pagelbėti kitiems. Juk šiandien feisbuko draugų pagalba galima rasti net pamestus ar pavogtus daiktus (neseniai skaičiau apie taip rastą automobilį) ar sulaukti bet kokio patarimo. Paklauskite, pavyzdžiui, kaip gydytis nuo vienos ar kitos ligos, sulauksite begalės patarimų. Tas, aišku, nervina gydytojus, bet jau noras patarti ir pagelbėti yra mielas reiškinys. Ypač patiko, per slenkstį žengiant rudeniui, gan taiklus feisbuko draugų patarimas: „Po vasaros neskubėkite slėpti ryškių spalvų drabužių.“
Puiku, kai feisbuko draugai stengiasi tau pagelbėti žodžiu ar bent moraliai palaikyti. Stenkitės tai daryti ir jūs. Kai Pikaso paklausė, kas lėmė jo paveikslų populiarumą, jis atsakė: „Mano daltonizmas, žvairumas, Parkinsono liga, švento Vito šokis ir pagirių sindromas.“ Išskirčiau keturias feisbuko funkcijas: pastebėti įvykiai, apmąstymai, išsakymas ir malonumas tai pateikti. Rašantieji feisbuke gali patys sau prieštarauti, klysti, bet vėliau pasitaisyti, vieną kartą gali būti mylintys Lietuvą, kitą kartą – jau jos nemylintys, gimtojo miesto patriotai arba keikiantys jį.
Įsiminė vieno feisbuko draugo patarimas: besibaigiant vasarai, neįnikti į alkoholį. Girdi, kažkas taip gali pradėti elgtis dėl liūdesio. Šis draugiškas patarimas daug naudingesnis nei visi Verygos draudimai, nežiūrint to, kad alkoholis – tai cinko, mangano, kalio ir daugelio B grupės vitaminų šaltinis, o šį gėrimą aukštino karaliai ir apdainavo poetai, gi pakvietimas pakelti taurę – visame pasaulyje suprantamas draugiškumo ženklas.
Laisvadieniais bent jau aš labiau nei piktnaudžiavimą alkoholiu renkuosi knygų apie alkoholikus skaitymą. Kad ir Čarlio Bukovskio romanus – „Paštas“ ir „Skaitalas“. „Paštas“ – alkoholiko gyvenimo dienoraštis, „Skaitalas“ – apie nevykėlį pageriantį detektyvą Niką Bilciną, kuris po barus ieško mirusio garsaus prancūzų rašytojo Luji Ferdinando Selino. Rekomenduoju tai ir jums.
Mielas žodis „Patinka“
Viską gyvenime galima pakeisti. Vienatvę irgi. Ir tam gali padėti feisbukas. Kam daugiausia dėmesio skiria feisbuko rašytojai? Nežinau, ar yra tokia statistika. Iš savo pastebėjimų sakyčiau, jog gal kelionėms. O kuriuos metų laikus labiausiai myli feisbuko nariai? Ar galima pamilti vasaros pabaigą? Galima. Reikia atrasti šio meto grožį. Ir pradėti tai daryti nedelsiant. Iš besibaigiančios vasaros kelionių įsiminė naujasis Birštono apžvalgos bokštas ar Anykščių lajų takas, karstinės Biržų įgriuvos, ant Žemaitijos kalvelių pro pilką rūką vos regimos kapinaitės, kurios po kelių mėnesių pasidengs žybčiojančia žvakių jūra. Tik nepritariu pesimistams, kurie tegeba tvirtinti, girdi, trumpėja dienos, artinasi lietūs, ciklonai ir anticiklonai... Feisbuko lange bent man labiau patinka regėti ne didmiesčių vaizdus, bet mažų miestelių nuotraukas, nes myliu miestelius, kuriuose taksi gali nuvažiuoti iš vieno krašto į kitą už 2 eurus.
Ir dar pastebėjau, jog per mažai dėmesio vestuvėms. Ypač feisbuko draugai nelinkę sveikinti vestuvininkų, kurie veda antrą ar trečią kartą. Drovisi. O juk feisbukas daug gali papasakoti apie triukšmingus vestuvių šventimus baltose palapinėse ar kaimo turizmo sodybose su fejerverkais, Šiškausku ir t. t. Ypač toks šventimas dažnas, kai jaunikis vyresnio amžiaus (sako, fejerverkai tokiam jaunikiui pakelia potenciją). Labai retai tokios vestuvės vyksta, jei vyresnio amžiaus yra jaunoji. Na, nebent jos geras humoro jausmas.
Kalbant apie popierinių dienoraščių pabaigas, jas nulemia kieno nors pabaiga. Pavyzdžiui, metų, vasaros, atostogų, kelionių, darbo ir mokslinių tyrimų, pasitraukimo į dvasinę vienatvę ir t. t. Aišku, dienoraštį rašantysis gali atitolinti momentą, kai sąsiuvinis pasibaigs. Galima rašyti ant viršelio ar įdėti papildomų lapų. O rašančiajam feisbuke tai nebaisu.
Esu vieno menininkų klubo narys. Mūsų susitikimai – tai nedidukės šventės, kurių nuotraukas keliame į feisbuką. Sulaukiame daug paspaudimų su mielu žodžiu „Patinka“ ir tuo džiaugiamės.