PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualu2017 m. Birželio 28 d. 09:36

Bernardo Brazdžionio poetinės kalbos šėlas

Šiauliai

Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt


8109

Sakoma, kad suprasti poeziją – ne kiekvienam. Su tuo galima sutikti arba nesutikti, tačiau aišku viena – kiekvienas rašytojas turi savitą stilių, kuris jį išskiria iš kitų kūrėjų ir tampa tarsi vizitine kortele. XX amžiaus rašytojo Bernardo Brazdžionio kūryba ypatinga dėl savo žaismės, išskirtinės kalbos, kurią galima pavadinti poetiniu šėlu. Kas gi yra tas poetinis šėlas ir kaip jis pasireiškia šio autoriaus kūryboje? Apie tai pasakoja Šiaulių universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentė Dalia Jakaitė.

Kalbinis žaismas – laisvė autoriui

Autoriaus poetiniu šėlu galima laikyti aistringą, sunkiai suderinamų dalykų derinį. Jis, anot dėstytojos, ypač jaučiamas eilėraščių rinkinyje „Amžinas žydas“.

„Poetinis šėlas, mano parinktas toks apibūdinimas išskirtinei „Amžino žydo“ ir kitų eilėraščių kalbai, yra toks žaidimas, improvizacijos, būdingos poeto kalbėjimui, žaidžiant su nusistovėjusia poetine, literatūrine, neretai ir religine retorika“, poetinio šėlo sąvoką apibūdina docentė.

Žaisminga autoriaus kalba greičiausiai buvo nulemta keturvėjininkų kūrybos ir suvokimo, kokia graži ir gyvybinga yra šnekamoji lietuvių kalba. Pasak D. Jakaitės, nuo pat autoriaus kūrybinio kelio pradžios rūpėjusi biblinė tradicija derinama su avangardiniu stiliumi, kuris iš esmės yra visiškai kitoks. Šių ypač skirtingų stilių detalių naudojimas tekste ir sukuria įvairias kalbinio ir semantinio žaismo formas, kurias poetas naudoja, kurdamas eiles.

Eilėraščių rinkinys „Amžinas žydas“ pasižymi netobula kalba

Vienas geriausių Bernardo Brazdžionio kūrybos rinkinių, anot Šiaulių universiteto dėstytojos, yra „Amžinas žydas.“ Jame ryškiai atsiskleidžia, kaip poetas žaidžia su kalba, kokius netikėtus meninius sprendimus naudoja.

„Ypač „Amžinas žydas“ sukuria tarsi ir netobulos, tobulumo ne tik kad nesiekiančios, bet tokios fragmentuotos, suskaidytos ir ardančios kalbos vaizdą. Ir būtent ta prasme kuria netobulos kalbos įspūdį ir tokį kalbėjimo modelį“, Šiaurės Lietuvos rašytojo kūrybos ypatybes įvardija D. Jakaitė.

Pereidama prie konkrečių pavyzdžių, docentė pamini eilėraščius „Izaoko malda“ ir „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“. Šiuose kūriniuose, pasak jos, galima lengviausiai suprasti, kaip pasireiškia vadinamasis poetinis šėlas, kaip interpretuojama tradicija. Antrajame įvardytame eilėraštyje poetinis vyksmas yra nulemtas skirtingų verbalinės komunikacijos formų.

„Tai ir ginčas, savotiškas triukšmas. Kaip pavyzdys galėtų būti trumputė citata: – Kiaulė tas mūrininkas, / – kalbėjo kartą kunigas piktas. Ir staiga nuo tam tikrą tokį ginčą primenančios retorikos atsiranda labai emociškai intensyvus to paties mūrininko kreipimasis į Dievą, primenantis labiau ir išpažinties retoriką. Ir štai – dar kitas stilistinis ir kartu semantinis niuansas“, į kūrinio subtilybes atkreipia dėmesį docentė.

Dar viena kūrybos ypatybė – primityvizmas

Bernardo Brazdžionio kūrybą analizavusi lietuvių literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė yra pastebėjusi, kad poetas pasirenka tokį stilių derinį, kuris tarsi pridengia kūrinio problematiką: „Šiurkštesnio žodžio naracinė stilistika, asonansinės žodžių atošaukos, paprasti rimai, suderinti su mūrininko kalbėsenos paviršiumi, pridengiančiu poetinės problematikos esmę.“

Visgi tam tikra prasme šie pasirinkti niuansai kartu minėtą problematiką ir atveria, įsitikinusi D. Jakaitė: „Vis dėlto tuo pat metu šis pridengimas yra ir atveriantis būtent problematiką. Ir, kaip jau minėjau, ir verbalinė, ir neverbalinė į pačią esmę nukreipta malda. Dar viena citata – Amžinos meilės kūdiki, / vardan Dievo ir amen – atveria labai netikėtos religinės savimonės gyvybingumą.“

Įsigilinus į autoriaus kūrybą, galima įžvelgti visam eilėraščiui būdingą primityvizmą, anksčiau dėstytojos įvardytą netobulumą. Jais rašytojas naudojasi, paprastai nusakydamas Kristaus gimimo situaciją: Tu, kuris miegojai pirmą naktį šioj žemėj, / pas asilą ir pas jautį. Tai, anot docentės, nuskamba kaip pagrindinis motyvas, kodėl lyrinis subjektas – mūrininkas – gali įžengti į bažnyčią ir joje likti.

„Ir ne tik kad įžengti į bažnyčią, bet net ir, pasirodo, turintis teisę kaltinti kitus. Taip labai žaismingai irgi, bet tuo pat metu pasitelkiant tą pačią anksčiau minėtą retoriką, taip šėliojant savo kalba. Dar viena citata: Eikit jūs, žmonės, žmonės, / pedantai smulkūs, / kai kada pagalvoju, gal aš nevertas sandalo dulkės / prie Viešpaties kojų. Ir iš tiesų mūrininkas prisiima tokią kone Jono Krikštytojo tapatybę, taip pat primindamas ir šiandien mūsų prie bažnyčių matomus latrus, šį žodį vartojant ir eilėraštyje“, toliau apie Bernardo Brazdžionio kūrybą kalba ŠU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dėstytoja.

Tikėjimo esmė atsiskleidžia per žaismingą kalbą

Dalia Jakaitė, išanalizavusi autoriaus eiles, atkreipia dėmesį, kad eilėraščio personažo lūpomis skaitytojams norima pasakyti kur kas daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio galima suvokti. Ta ypatinga lyrinio subjekto kalba, kurią jam priskyrė autorius, gali būti laikoma vienu iš pavyzdžių, kaip žaidžia Bernardas Brazdžionis ir ką jis nori pasakyti skaitytojams.

Nors šįkart buvo aptarti tik keli lietuvių rašytojo kūriniai, dėstytoja tikina, kad žaismės motyvas autoriaus kūryboje naudojamas itin dažnai.

„Iš tiesų ne vienas Brazdžionio eilėraštis – ne tik šis – primena žaidimą, kai tyrumas žaidžia su suterštumu, angeliškumas su velniškumu, metafizika su fiziologija, dorybė su nuodėme, rimtumas su komizmu ir viskas sukasi nepaliaujamu sūkuriu. Ir nesimato, kur jo viršus, o kur apačia , – Cezario Vodzinskio žodžiais kalbą apie Bernardo Brazdžionio kūrybą baigia docentė. – Man atrodo, jie labai tiktų apibūdinti būtent Brazdžionio kalbos, veiksmų ir pojūčių paprastumą, kuris tik iš pirmo žvilgsnio atrodo esąs paviršius, neprilygstantis gilesnėms religinėms refleksijoms, bet iš tiesų atveriantis ir pasakantis labai daug. Šiuo atveju – apie tikėjimo esmę.“