Bent vienai dienai atverkime vartus

Klaipėda

pixabay.com nuotr.

Reporteris Gargždų BangaŠaltinis: Etaplius.lt

74926

Žodžio blynai semantika mūsų atmintyje labai įvairi ir, ko gero, tik teigiama. Dažnai tai savaitgalio pusryčių patiekalas, žodis močiutė taip pat neatsiejamas nuo žodžio blynai, o ir vienas skaniausių kvapų, kuriuos prisimenu iš vaikystės, namuose pasklidęs saldus ir šiltas blynų aromatas... Tačiau yra tokia diena, kai mažiausia, ko vaikams norisi, tai blynų. Tai yra Užgavėnių diena.

viktorija.JPG

Labiausiai Užgavėnės, ypač Žemaitijoje, garsėja persirengėliais, dažniausiai Užgavėnių ubagais ar žydais vadinamais. Paskutinį kartą persikeitusi į čigonę žydauti ėjau apytiksliai prieš 16 metų. Suskaičiavau ir pati nustėrau, kaip praskriejo laikas. Tačiau atsiminimai labai ryškūs ir spalvingi, prisimenu net savo kompanionus. Kostiumus ir pavidalus aptardavome kelios dienos prieš Užgavėnes, kad per miestelį nekeliautų vien čigonių, velnių ar raganų būrys, visi norėjome būti išskirtiniai. Būdami didesni jau ėmėmės ir kaukių kūrybos bei meistravimo. Turbūt daugelis atsimena kaukės modeliavimą ant trilitrinio stiklainio, kuriai laikraščius taupydavome kone visą mėnesį. Tėvai mokė, kad užtrauksime gėdą ne tik jiems, bet ir sau, jeigu atėję į kiemą išveblensime tik „žyds jouds, žyds rauduons“, tad kasmet tekdavo ruoštis vis naujų dainų, šaukinių ir žaidimų. Didelis privalumas buvo augti mažame miestelyje, kur žmonės pažinojo vieni kitus ir nejautė poreikio nuo kaimyno bei visuomenės atsitverti 2 metrų aukščio arklidžių tvoromis, kurias kiek anksčiau jau esu vaizdingai pristačiusi.

Atrodo, ko, jei ne blynų, per Užgavėnes tikisi vaikai? Nežinau, ar čia kalta pasąmonės srauto galia, kuri žydą sieja su verslumu, bet eidami žydauti už savo šokius ir dainas vaikai labiausiai tikisi pinigėlio. Mažieji pasaulio gyventojai, tyrieji Dievo angelėliai didelėmis, apvaliomis akelėmis yra tikrų tikriausi gudragalviai! Jokia čia paslaptis, kad gerai žinojome, kurios miestelio tetulytės yra dosnios saldainių ir pinigėlių, tad nuo jų ir pradėdavome savo kelionę. Vakarop, jau gerokai praalkę, su dideliu džiaugsmu ir Užgavėnėms būdingu triukšmingumu traukdavome ton pusėn, kur pakvipdavo blynais. Iš tiesų tą dieną mus džiugindavo viskas: žmonių šypsenos ir prielankumas sutikus mus savo kieme, arbata, kuria mus pavaišindavo, o labiausiai – nuotykiai, kurių tądien patirdavome tikrai ne vieną.

Didmiestyje gyvenu 6 metus, galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek persirengėlių per tą laiką pasibeldė į mano namų duris per Užgavėnes. Ir nėra čia ko stebėtis. Kai pagalvoju, kad mums būtų reikėję prie kiekvienos daugiabučio laiptinės bandyti „nulaužti“ Da Vinčio kodą, norint patekti vidun, ar ropštis per 2 metrų aukščio tvorą kieman, kuris ne tik filmuojamas, bet gali būti pilnas judesio daviklių, kurie savo sirenomis nustelbtų visą Užgavėnių repertuarą, ko gero, ir mes būtume nusispjovę į visus tuos pinigėlius ir mielinius blynus.

Viskas pasaulyje traukiasi ir mažėja. Užgavėnės taip pat susitraukė iki miesto ar miestelio centro šventės, bet taip norisi tikėti, kad bent keletas kiemų vakar atvėrė vartus į įslaptintas teritorijas, kad bent vieno daugiabučio durys buvo paremtos akmeniu ir atvertos mažiesiems nuotykių ieškotojams, o labiausiai norisi tikėti, kad varant žiemą lauk iš kiemo skambėjo daug gražių dainų ir šaukinių.

Viktorija JUČINSKYTĖ, Klaipėdos universiteto Lietuvių filologijos absolventė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt