Benediktas Trakimas-Genelis

BUVO AKTYVUS, PILIETIŠKAS

Benediktas Trakimui-Genelis ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvis, karys savanoris, Didžiosios Kovos apygardos partizanų štabo viršininkas. Atkūrus nepriklausomybę, jam suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis.

Iki mirties buvo atkurtos DKA vadas. 1998 –aisiais gegužės 5 dieną po sunkios ligos Genelio gyvybė užgeso. Palaidotas šeimos kape žmonos tėviškėje Migučionyse. 1998 metų balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu Benediktas Trakimas-Genelis buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3 laipsnio ordinu, kurį ligoninėje turėjo įteikti pats Lietuvos Prezidentas.

Deja, nesuspėjo, nes iki tos iškilmingos akimirkos partizano širdis nustojo plakusi. Benediktas Trakimas-Genelis buvo aktyvus ir pilietiškas. Parašė atsiminimus, susitikdavo su jaunimu ir pasakojo apie partizaninį karą Lietuvoje, kai jauni žmonės kovojo už savo tėvynės nepriklausomybę. Jau po jo mirties, tai yra 2018 metais, išleista Benedikto Trakimo atsiminimų knyga „Noriu džiaugtis laisve“.
PARTIZANINĖJE KOVOJE

Benediktas augo ketvirtas vaikas šeimoje. Karo pradžioje buvo dvidešimtmetis. Iš pradžių tikėjo, kad vokiečiai Lietuvai suteiks bolševikų atimtą nepriklausomybę, net buvo mobilizuotas į vokiečių armiją. Turėjo viršilos laipsnį. 1943 m. pabėgo ir grįžo į Vilnių. Prie Vievio iššoko iš traukinio. Taip grįžo namo. 1944 m. liepos mėn. pusbrolis Bronius Marcinkevičius Uosis nuvedė Benediktą į Kazio Surmilavičiaus-Klevelio būrį.

Čia davė partizano priesaiką, gavo Genelio slapyvardį. Po kurio laiko Klevelis, sužinojęs, kad Benediktas buvęs karys, paskyrė vadovauti pusei savo būrio, apie 40 žmonių Užneryje, Musninkų apylinkėse, pirmą kartą susitiko su Jonu Misiūnu-Žaliu Velniu. Žalias Velnias paimė Genelį į štabą atsakingu už radijo stotį.

1945 o jo vietoje skiria partizaną Putiną iš Kiemelių. Tada į partizaninę kovą įsijungė ir trys Benedikto seserys. 1945 m. vasario 4-5 dienomis NKVD areštuoja Žalio Velnio žmoną, du jo sūnelius – septynerių metų dvynukus. Žmona buvo nėščia, kalėjime pagimdė trečią vaiką. Enkavedistai nutaria pasilikti vaikus įkaitais, o moterį išsiunčia pas Žalią Velnią, kad ta perduotų jam laišką.

Žmona savo vyrą randa Ukmergės apskrityje, Musninkų valsčiaus Pigonių kaime. Matyt, čekistai sekė jos pėdomis, nes po nakties štabo stovyklą užpuolė kareiviai su stribais. Kautynių metu žuvo Žalio Velnio žmona ir štabo viršila. Tai įvyko 1945 metų vasario mėnesio 4–5 dienomis. 1945-ųjų balandžio 13-ąją Genelis dalyvavo mūšyje su rusų kariuomene Dainavos-Kaugonių miške. Kareiviai įsitvirtino palei Neries upę, atkirto plentą Kaunas–Vilnius.

Sako, rusai sutelkė 2–3 divizijas ir viską malė, ką galėjo. Geležinkeliu atvyko šarvuotas traukinys. Kautynėms tada vadovavo DKA vadas Mečislovas Kestenis-Serbentas ir Žalias Velnias. Nutarė iš apsupties veržtis, ir kai priėjo geležinkelį, iš kitos pusės privažiavo šarvuotas traukinys. Tada užvirė kautynės. Iš Genelio pažįstamų čia žuvo partizanas Genius iš Žaslių valsčiaus Gilučių kaimo, Serbentas, Smilga, Dagilis. Vien iš jų dalinio žuvo 17 vyrų, Serbentas neteko net 37 vyrų.

Genelio teigimu, po kautynių į molduobę kareiviai sumetė 75 rusus, o mūsiškių žuvo apie 17 ar 18. 1945–1946 m. žiemą praleido ramiai, be didesnio judėjimo. Bijojo palikti pėdsakus sniege. o jau 1946 m. kovo mėnesį išėjo į žygį. Užpuolėme Pabaisko (Ukmergės apskr.) stribus, pavienius priešus. Grįžtant Šilonių miške anksti rytą kiek netikėtai kelią pastojo rusų garnizonas.

Didelio mūšio išvengė, tačiau jau vidurdienį susidūrė su Kaišiadorių garnizonu prie Dubių. Čia žuvo štabo viršininkas Piliakalnis, ryšininkė Indyra, Laukinukė, eiliniai Vanagas, Kirvis. Priešas neteko tik vieno žmogaus. Po Piliakalnio žuvimo štabo viršininku buvau paskirtas Benediktas Trakimas-Genelis. Buvo paprašytas dar nuvykti į Kauną, perduoti slaptažodį. Išdavė pasą, pažymą, kad jis yra žemės ūkio ministerijos matininkas.

Į Kauną išvažiavo su seserimi onute Trakimaite-ožka. Gegužės 18-tą, gražią ir saulėtą rytą, Laisvės alėjoje jį su seserimi keturi kareiviai suėmė. Taip prasidėjo kelionės po kameras. Tardė pats Bartašiūnas, už visus žiauresnis. Tardymai prasidėdavo trečią valandą nakties ir tęsdavosi iki ryto. Mušė, kankino specialiais įrankiais. Paskui teismas, legeriai, tremtis. Į Lietuvą grįžo po 43 metų.

Stanislovas Abromavičius