Benediktas Andriuška – kankinys su humoro jausmu

Jėzuitas Benediktas Andriuška amžininkų ir draugų prisiminimuose išliko kaip neregėto vidinio grožio asmenybė. Visada geras, malonus, randantis kalbą su visais žmonėmis tėvas. Daug davė jis ir Šiaulių kraštui – pastatė bažnyčią, įkūrė vienuolyną, atsirado ir jo vardo mokykla. Tik šio šviesaus atminimo kunigo gyvenimas baigėsi pernelyg liūdnai – mirė kankinio mirtimi lageryje.

Jėzuitas – slapta nuo tėvų

B. Andriuška gimė 1884 m. kovo 30 d. Vilkaičiuose, Plungės r. Po mokyklos įstojęs į Kauno kunigų seminariją, vėliau slapta nuo tėvų įstojo į Alicijos jėzuitų naujokyną.

Jo gyvenime nestigo veiklos, noro mokytis. Pabaigęs naujokyną ir davęs pirmuosius įžadus, studijavo senąsias kalbas, ruošėsi filosofijos studijoms, vadovavo klierikų chorui. Nuo 1911 m. trejus metus mokytojavo Jėzuitų gimnazijoje Chirovo (Austrija) mieste, prižiūrėjo ligonius. Iki 1913 m. dėstė rusų kalbą ir liturginį giedojimą Chirovo didžiojoje jėzuitų gimnazijoje. 1913–1917 m. studijavo teologiją Prancūzijos Jėzuitų teologate. 1915 m. įšventintas į kunigus. Iki 1918 m. Kenterbūryje mokėsi asketizmo. 1919 m. vyko į Londoną, specializavosi filosofijoje, ruošė religinę literatūrą lietuvių kalba.

1920 m. jis sugrįžo į Lietuvą. Kauno kunigų seminarijoje dėstė filosofiją, fiziką, liturginį giedojimą. Kaune norėjo steigti Jėzuitų gimnaziją, tačiau 1920 m. rudenį dar tebevyko karas su lenkais, todėl buvo nutarta gimnazijos steigimą atidėti vėlesniam laikui, o pats išvyko į Krokuvą padėti lenkams jėzuitams spaudos darbe. 1920 m. išvyko į Belgiją, kur Aukštosios komercijos mokyklos internate dirbo auklėtoju, dėstė rusų kalbą.

Visgi lietuviui buvo lemta grįžti į tėvynę. Gavęs iš jėzuitų nelauktą žinią – įpareigojimą kartu su Vakarų Vokietijos provincija atkurti Lietuvos jėzuitų provinciją, 1923 m. gegužės mėnesį tėvas grįžo į Lietuvą. Dėstytojavo Kauno kunigų seminarijoje, redagavo „Žvaigždę“, parašė bei išvertė 34 knygas bei brošiūras, sukūrė porą vaidinimų ir muzikinių kūrinių.

1926 m. buvo paskirtas Maldos apaštalavimo ir Kunigų sąjungos direktoriumi. Jėzuitai Pagryžuvyje atidarė naujokyną, o trečio vienuolyno steigimo uždavinys buvo pavestas tėvui Andriuškai.

1930 m. birželio 15 d. atvykęs į Šiaulius, nupirko už Lietuvoje ir užsienyje suaukotus pinigus žemės sklypą ir pastatė laikiną Šv. Ignaco bažnyčią (iš pradžių ji buvo kaip vienuolyno koplyčia) – tai buvusi Boleslovo Stankaus nuosavybė, esanti Vilniaus gatvėje 245. Už ją atseikėjo 100 tūkst. litų, tačiau didelę dalį sumos B. Andriuška pasiskolino iš gerų žmonių.

B. Andriuškai pakako kelerių metų, kad suprastų, jog Šiauliai yra palankus miestas jėzuitų veiklai plėsti, tad audė mintį čia pastatyti ir didelę bažnyčią, ir gimnaziją. 1933 m. vasario 3 d. jis nupirko Marijos Janulevičiūtės nuosavybę, o 1935 m., geradarių iš Amerikos Bružikų padedamas, sulaukė 10 tūkst. dolerių ir pradėjo statyti bažnyčią. Tačiau 1936 m. kovo 25 d. buvo paskelbtas Lietuvos jėzuitų viceprovincijos steigimo dekretas – B. Andriuška tapo viceprovincijolu, o pradėtos bažnyčios statybos taip ir nebuvo baigtos – supirktos statybinės medžiagos panaudotos kitiems tikslams. Tik atgavus Lietuvos nepriklausomybę, atsirado galimybė bažnyčios patalpose įkurti pirmąją katalikišką pradinę mokyklą, pavadintą Tėvo Benedikto Andriuškos vardu.

Eidamas viceprovincijolo pareigas, B. Andriuška negalėjo imtis ryškesnių permainų dėl menko darbininkų pasirinkimo, tad po trejų metų jis pasiprašė būti atleidžiamas.

Tolimesnis jo gyvenimas buvo kupinas įvykių: rusams okupavus Lietuvą, persikėlė į Kaišiadorių vyskupiją, atėjus vokiečiams – į Pagryžuvį, o 1944 m. vėl grįžo į Šiaulius ir ėjo Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektoriaus pareigas. Dėl neramumų vėl teko pasitraukti kitur – į Varlaukį Tauragės apskrityje. Tačiau ten laukė skaudus likimo smūgis: 1949 m. vasario 21 d. buvo suimtas ir nubaustas kalėti 10 metų lageryje. Mirė 1951 m. vasario 6 d., bet tai laisvajame pasaulyje gyvenę lietuviai sužinojo tik 1954 metais.

Andr(i)uška

Tėvui Benediktui patiko rašyti – 20 knygų parašyta jo paties ir tiek pat išversta iš anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų. Mėgo muziką, rašė giesmių tekstus, grojo vargonais. Jį pažinojusiųjų ar sutiktųjų prisiminimai liudija apie nepaprastai šiltą tėvo asmenybę. Kunigas Stasys Yla yra rašęs: „Jo veidas nebuvo turtingas savo išraiška, tik ilgi, vešlūs antakiai ir maži akiniai, kurie tarnavo dažnam pažvelgimui į užrašus, o kalbant jie kliudydavo, ir tada jis žiūrėjo į klausytojus virš jų. Tų kuklių atributų užteko išskirti bent dvi dimensijas: labai komišką ir labai rimtą.“

Tėvą labai vertino ir mylėjo ne tik suaugusieji. Lyg magnetas jis traukdavo mažuosius, kuriems vienoje mokykloje dėstė tikybą. Tėvas jiems buvo didžiausias autoritetas: „Eina gatve kartą mokytojas su savo klase, o kitoje gatvės pusėje pasirodė beeinąs B. Andriuška. Vaikai, pamatę savo kapelioną, visi pasileidžia skersai gatvės prie jo. Pribėgę sveikinasi, vienas už kitą garsiau kalbasi, juokauja, pasakoja, o mokytojas nustebęs lieka vienas stovėti kitoje gatvės pusėje – pagaliau ir jis paseka savo mokinius.“

Tėvas Benediktas menamas kaip jautrios sielos žmogus, nemėgdavęs aristokratiškumo – nei kalboje, nei laikysenoje. Prie jo drąsiai galėjo prieiti bet kuris norintysis ir nebijoti būti atstumtas. Buvo eruditas, tačiau kuklus, optimistiškas. Apie jo kuklumą bylojo apranga – vilkėdavo apsitrynusią, seną sutaną, nors turėjo ir šventinę. Kai ja apsivilkdavo, atrodydavo ne toks pakumpęs, o iškilmingas, užsikišęs ranką už juostos, lyg pats iš savęs pasijuokdamas. Kai imdavo ką nors kalbėti, juokauti – išnykdavo tas jo iškilmingumas, vėl likdavo paprastas, kūdikiškas žvilgsnis. Toks išlikęs nuotraukose – su šypsenėle lūpų kampučiuose, rodos, ims ir pasakys kokį nors juoką ar iškrės kokį nors pokštą.

Ir gyveno jis labai kukliai: geležinė lova, apklota balta lovatiese, vienų durų (greičiausiai paties darbo) siaura spintelė, apšepęs stalas, ant kurio kryžius, kelios knygos, dėžutė su „taboka“.

Pro ausis niekam neprasprūsdavo puikus humoro jausmas. „Jo juokai nebuvo subtilūs, greičiau artėjantys į kaimišką statumą: „Kad nebūtų pagundų, į moterį žiūrėkite kaip į plytą.“ Ir jis pakartoja tokiu tonu, kad iš to darosi juokas. Po to jau pedagogiškesnis ir gilesnis to reikalo aiškinimas“, – rašoma prisiminimuose.

Kaip gero humoro jausmo, netrūko tėvui jėzuitui ir užsispyrimo. Ypač jis prikibdavo prie savo pavardės: „Niekada nenorėjo savo pavardėje pripažinti suminkštinto antrojo skiemens ir po „r“ raidės rašydavo ne „i“, bet „u“, ir kai vieną kartą kažkuris iš jaunesniųjų pasakė, kad „ant Jūsų paminklo parašysime taisyklingą pavardę – B. Andriuška“, jis atsakė: „O aš iš karto iškišiu ranką iš karsto ir su pirštu tą „i“ nubrauksiu.“ Gal dėl to įvairiuose šaltiniuose jo pavardė rašoma abejaip.

„B. Andruška yra ypač pavojingas“

Šviesų tėvo Benedikto gyvenimą pakeitė nežinomybės kupinas rytojus lageryje. Jėzuitas buvo suimtas 1949 m. vasarį, balandį baigtas tardymas, pereita medicininė apžiūra. Medicininės apžiūros komisija diagnozavo, kad jis serga akių katarakta, todėl fiziniams darbams netinkamas.

Kaltinamasis raštas skambėjo taip: „Andruška Benediktas, Jono, kaltinamas tuo, kad buvo vienas iš žymiausių katalikų dvasiškuos veikėjų, 1923 m. sukūrė reakcingą Jėzuitų ordiną Lietuvoje, jam vadovavo 1941 m., autorius daugelio antitarybinių knygų, nuo 1916 metų vedė aktyvią sąmoningą agitaciją prieš Komunistų partiją ir tarybų valdžią. (…) rašė katalikiškas knygas, steigė organizacijas, platino antitarybinius dokumentus, auklėjo jaunimą religine-tautine dvasia, – todėl yra ypač pavojingas ir turi būti įkalintas ypatingame kalėjime. Lietuvos TSR Valstybinio saugumo ministerija siūlo Andruškai Benediktui, Jono, 10 metų kalėjimo ir nutaria pasiųsti bylą ypatingam pasitarimui (na osoboe soveščanie) prie TSRS VSM.“

Ypatingasis pasitarimas įvyko gegužės 25 d. ir nutarė, kad B. Andruška yra ypač pavojingas ir jį reikia įkalinti griežto režimo kalėjime 10 metų, bausmę atliekant Verchne Uralsko kalėjime. Bausmė paskirta, nebeatsižvelgiant į tai, kaip patys nustatė, kad B. Andriuška serga akių katarakta ir netinkamas fiziniam darbui.

Niūraus kalėjimo šviesulys

Net kalėjimo aplinka nepakeitė tėvo Benedikto asmenybės – anot kitų kalinių, jis buvo kameros siela. Visus ramindavo, guosdavo, dalydavosi su kitais ir gautais siuntiniais, ypač su tais, kurie nieko negaudavo. Kai būdavo ypač sunku – juokaudavo, pasakodavo anekdotus, kad išblaškytų nuotaiką, mokydavo užsienio kalbų. Nežiūrint silpnos sveikatos, dirbo kartu su visais anglies kasyklose iki pat mirties.

Amžininkų atmintyje likę prisiminimai apie niekada sveikata nesiskundusį tėvą. Į gydytojo klausimą „Kaip sveikata?“ jis atsakydavo: „Kaip jaučio!“, o felčerė bardavosi: „Netiesa, nes paties kojos labai sutinusios (žaizdotos).“ Ir dvasios, ir fizinį skausmą B. Andriuška kentėjo tyliai, nesiskųsdamas: kaliniai net nenumanė, ar jam skauda kojos, ar ne, mat visada buvo linksmas ir geros nuotaikos. Laiškuose iš kalėjimo guosdavosi: „Dirbti nebegaliu, bet kentėti galiu“ arba „Meldžiuosi, kad ko nepapiktinčiau“.

Kalėjimo, kur buvo įkalintas tėvas, biblioteka buvo viena turtingiausių, sukomplektuota dar caro laikais. Joje radęs švedų kalbos vadovėlį, ėmėsi jos mokytis. Jėzuitas daug meldėsi, skaitė ir rašė. Ne veltui gavo „Rašytojo“ pravardę. Tėvo Benedikto išprusimas švietė iš toli, tai suvokė net prižiūrėtojai, o kiti kaliniai jo dėka galėjo pramokti anglų kalbos. Atsiminimuose rašoma, kaip kaliniai ant rūkomojo popieriaus degtuku, pamirkytu į iš duonos plutų padarytą rašalą, rašydavo žodžius ir gramatikos pratybas. Kameroje tokie užsiėmimai labai paįvairindavo nykiai slenkančias gyvenimo dienas ir teikdavo paguodos, vilties, ramybės.

Artima kalinių bičiulystė ėmė kelti įtarimų prižiūrėtojams, todėl vėliau kameros vyrus išskirstė: pastebėjo, kad jiems per daug gera drauge – gražiai, draugiškai gyveno, visi vienas kitą labai mylėjo, pasitikėjo vienas kitu, nebijojo užverbuotųjų.

Kunigo mirties detektyvas

Dar gyvendamas Šiauliuose, tėvas Benediktas kitam kunigui buvo davęs keistą užuominą, o gal ir nuojautą: „Aš mirsiu komunistų kalėjime.“ Jame jėzuitas praleido beveik dvejus metus, o tą mirties dienos rytą dar juokavo: „Jei kas pasakytų, kad šiandien turėčiau mirti, tai, žiūrėk, ir nenorėtum mirti.“

Anot šaltinių, ryte jis pavalgė menkus kalėjimo pusryčius, atsigulė pailsėti ir nebeatsikėlė – sustojo širdis. Mirties priežastis – širdies infarktas. Iš lapelio, rasto kalėjimo seselės Petrutės užrašuose, galima spręsti, kad tėvas Benediktas mirė 1951 m. vasario 6 d.

Vis tik tėvo mirtis buvo apgaubta paslapties. Su juo vienoje kameroje kalėjęs suomis Haraldas Hjeltas pasakojo provincijolui, kad B. Andriuška buvo persišaldęs. Tačiau medikų pagalbos nesulaukė ir prieš mirtį buvo perkeltas į vienutę.

Tėvo mirtis nuo kalinių buvo slepiama. Tai suprato H. Hjeltas, kadangi, iškėlus kunigą, buvo paimti ir jo daiktai. Suomis suspėjo paslėpti tėvo akinius, o kamera nebegaudavo laikraštėlio, kurį jis buvo užsiprenumeravęs. Paklausus kalėjimo prižiūrėtojo, kodėl kamera negauna laikraščio, buvo atsakyta, kad Andriuška gauna jį naujojoje kameroje. Bet H. Hjeltas apie tai užklausė kalėjimo darbuotojų ir pastebėjo, kad tėvas negalįs skaityti, nes neturi savo akinių. Tik tada kalėjimo direktorius pripažino, kad tėvas Andriuška yra miręs.

Nėra žinoma, kaip ir kur tiksliai jis palaidotas. Tačiau, drauge gyvenusių kalinių tikinimu, jo kūnas buvo nuneštas į rūsį. Po 2–3 dienų kameros ar kalėjimo budintieji turėdavę palaidoti. Jį laidojo naktį, kūnas buvo įkištas į juodą maišą ir įmestas į vežimą. Tą vežimą arklys nutempė už kilometro į totorių kapines, kur prižiūrėtojai permetė kūną per tvorą ir įritino į pusantro metro gylio duobę. Į ją įmetė storo stiklo buteliuką – ten buvo popierėlis su mirusiojo duomenimis. Duobę užkasė taip, kad neliktų jokių laidojimo žymių: nenorėjo, kad musulmonai žinotų, nes jie neleidžia savo kapinėse laidoti kitatikių. Dabar buvusių kapinių teritorijoje pastatytas gyvenamųjų namų kvartalas.

Prabėgus penkeriems metams po tėvo mirties ir vėliau buvo svarstoma galimybė pergabenti palaikus į Lietuvą, bet tai buvo griežtai draudžiama. Tėvo Benedikto kapo po 40 metų leidosi ieškoti kunigas Stasys Kazėnas SJ, bet taip ir nesurado. Kankinio mirtimi lageryje mirusio jėzuito kapo nepuošia nei paminklas, nei gėlės, mat tik Dievas težino, kur amžinojo poilsio atgulė Lietuvos šviesuolis.