Bendrojo pagalbos centro operatorius Darius: „Šis darbas padėjo suprasti, koks trapus yra gyvenimas“

Lietuva

Etaplius.LTŠaltinis: PAGD informacija

277800

Darius Indrišionis, kurį daugelis pažįsta kaip istoriką ir publicistą, gebantį įvairiausius faktus pateikti kaip gardų desertą, jau penkerius metus dirba Bendrojo pagalbos centro skambučių administravimo specialistu. Į jį kreipiamasi, kai reikia specialiųjų tarnybų pagalbos. Beje, tai neprivertė jo užmesti nei istorijos, nei rašymo. Jau ne už kalnų ir disertacijos gynimas.

Esate istorikas ir Bendrojo pagalbos centro skambučių administravimo specialistas. Kas bendro tarp šių iš pirmo žvilgsnio labai skirtingų profesijų?

Manau, kad šiame greitai besikeičiančiame pasaulyje reikia liberaliau žiūrėti į išsilavinimą ir profesiją, nes vis dažniau žmonės dirba ne tai, kokios srities mokslus yra baigę. Studijų metais man teko porą metų dirbti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre, pagal specialybę – istoriku. Deja, materialiniu požiūriu tas darbas (o tiksliau sakant – atlygis) netenkino, tad įsidarbinau BPC. Iš centro į centrą, taip sakant.

Dėl panašumų... Manau, kad istorikui – ypač istorikui tyrėjui – būdingos savybės praverčia bet kuriame darbe, tarp jų ir BPC. Nors vis dar pasitaiko žmonių, galvojančių, jog darbas jame – paspausti vieną mygtuką ir sujungti skambinantįjį su policija, greitąja ar ugniagesiais, bet iš tikrųjų šiame darbe dažnai reikia skvarbaus proto ir analitinių gebėjimų.

Tarp priimamų skambučių pasitaiko ir rezonansinių – iš didelių nelaimių ar susijusių su sunkiais kriminaliniais nusikaltimais, tad kartais esi lyg tyrėjas prie telefono: nuo užduotų klausimų priklauso ne tik kaip (ir kokia) žmogui bus suteikta pagalba, bet ir kaip įvykiai rutuliosis toliau, pavyzdžiui, kaip dirbs pareigūnai.

Neretas BPC pokalbis vėliau nagrinėjamas net teismo procesų metu. Tai gera iliustracija, paaiškinanti koks atsakingas mūsų darbas. O kiekviename atsakingame darbe, kuriame reikia reaguoti labai operatyviai, būtina tiek greita reakcija, tiek analitiniai gebėjimai, tiek įgūdžiai susikalbėti su įvairiais žmonėmis. Manau, iš dalies tokį įgūdžių paketą įgijau ir studijų Vilniaus universitete metu.

Kokį darbinį krikštą teko patirti Bendrajame pagalbos centre?

Buvo praėję vos keli mėnesiai nuo darbo pradžios BPC. Vieną vakarą paskambino žmogus, kuris teigė ką tik matęs žmogžudystę. Maža to, jis pažinojo ir galimus žudikus, nurodė vieno jų vardą ir pavardę. Pranešė anonimiškai – iš taksofono. Užpildžiau ilgą pranešimą policijai ir išsiunčiau. Po kurio laiko – kvietimas užeiti į administraciją. Pasirodo, kad manajame pranešime buvo nedidelė, bet svarbi klaida – įtariamojo pavardėje sumaišytas diakritinis ženklas (ž-š). Tai lėmė tam tikrus procesinius veiksmus – ir niekuo dėtas asmuo patyrė šiokių tokių nemalonumų. Po šio įvykio darsyk įsitikinau, kokį atsakingą darbą dirbame, kuriame ir viena sumaišyta raidė gali turėti reikšmingų padarinių.

Kaip pasikeitė požiūris į gyvenimą, kai pradėjote atsakinėti į pagalbos skambučius?

Iki darbo BPC negalvojau, kad aplinkui tiek daug įdomių žmonių. Kiekvienas, atrodo, su savais niuansais, savomis problemomis. Turiu net savotišką profesinį spaudą, nes stengiuosi nuolat gaudytis, kurioje vietoje esu, koks būtų artimiausias adresas, stotelė, gatvė, gyvenvietė, jei staiga prireiktų iškviesti pagalbą. Deja, pastebiu, kad net ir man ne visada tai pavyksta. Esu ne sykį save pagavęs kokioje nors įstaigoje, vietoje, kur adreso tiesiog nežinojau. Tokie momentai leidžia būti, kiek empatiškesniu mūsų pranešėjams. Tiems, kurie dažnai negali pasakyti adreso ir dėl didelio patirto streso, girtumo, kūno sužalojimų ar visko kartu.

Ko šis darbas išmokė?

Koks trapus yra gyvenimas ir visa mūsų žmogiškoji laimė. Esu matęs (girdėjęs) keletą atvejų, kai tas pats asmuo į BPC per dieną skambina keliskart, pranešdamas apie skirtingus įvykius. Prisimenu vaikiną, kuris ryte kvietė greitąją pagalbą gatvėje nugriuvusiam žmogui, o vakare kvietėsi policiją ir tuos pačius medikus, šįkart, nes jį patį užpuolė ir sumušė.

Dar išmokau, kaip svarbu yra išlaikyti šaltus nervus ir nepanikuoti, tiek būnant pranešėju, tiek BPC operatoriumi.

Be to, koks svarbus kartais yra laikas – kai dažną „karštą“ įvykį, kuriame reikia ugniagesių gelbėtojų pagalbos (gaisras, autoįvykis, skendimas ir kt.) priimame kartais per minutę, o po to operatyviai pagalbos tarnybos išgelbsti žmones. Tada būna smagu.

Nemažai rašote apie priešgaisrinę apsaugą. Kaip ja susidomėjote? Juolab sakėte, kad nei gaisrų teko gesinti, nei kas nors iš artimųjų yra buvęs ugniagesiu gelbėtoju.

Kaip istorikas pastebėjau, jog ugniagesybos tema Lietuvoje labai mažai ištirta. Iš esmės rimtesnių tyrimų ta tema nėra. Istorikui – tai desertas, ypač jeigu jam pačiam tai artima. Be to, panašiomis temomis domėjausi dar iki įsidarbindamas BPC – bakalauro darbą rašiau apie katastrofas Lietuvos SSR, artima ugniagesybai tema.

Ką itin įdomaus pavyko sužinoti, vartant archyvinę medžiagą apie priešgaisrinę saugą?

Tyrimą, kurį vykdau ugniagesybos istorijos Lietuvoje tema, drįsčiau įvardinti ugniagesių populiarumo kultūriniu fenomenu. Ne vienas yra pastebėjęs, kad ugniagesiai gelbėtojai įvairiose visuomenės nuomonės apklausose jau gausybę metų yra nenugalimi lyderiai. Man išsyk kilo klausimas, ar visada taip buvo? Pradėjau tyrinėti tarpukario spaudą, dokumentus – ir įdomus faktas: tuo laikmečiu, „prie Smetonos“, ugniagesiai anaiptol nebuvo populiarūs – dažnai juos viešai kritikuodavo (ypač kai nepavykdavo operatyviai užgesinti kokio didesnio gaisro), net pasijuokdavo.

Kas gi nutiko per tą laiką, kad ugniagesiai gelbėtojai tapo tokie populiarūs? Viskas susiję su per sovietmetį įvykusia ugniagesių profesionalizacija: iš tarpukario ugniagesių-savanorių, savotiškų ugniagesybos mėgėjų, ugniagesiai tapo sukarinta, griežtą veikimo reglamentaciją turinčia struktūra – ir tai, manau, padarė esminį pokytį. Tiesa, sovietmetis pats savaime čia nėra unikalus – manau, jei dėl sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių Lietuva nebūtų praradusi savo Nepriklausomybės, tie patys procesai, dar greičiau bei sklandžiau – būtų įvykę ir laisvoje Lietuvoje. Tokios mano spėlionės...

Kokia tema rašote disertaciją? Ir kaip pavyksta tam rasti laiko?

Rašau disertaciją apie nelegalias ekonomines praktikas sovietmečio Lietuvoje – apsiriboju laikotarpiu nuo 1940 m. iki 1965 m. Įdomi tema – bent man: juodoji rinka, vadinamoji „spekuliacija“, įvairūs pogrindiniai verslai – visa tai net tuo ankstyvuoju sovietmečiu aktyviai reiškėsi. Suspėju, nes po darbo pamainos (kaip mes vadiname – „kadencijos“) BPC, turiu kelias laisvas dienas, dažnai šiokiadienius, tada galiu eiti dirbti į valstybinius archyvus, rinkti medžiagos.

Esate tas žmogus, kurio dažnai klausia, ką daryti įvairiose ekstremaliosiose situacijose. Ką dažniausiai patariate?

Nepasimesti, nedaryti kvailysčių. Žinoma, patarimai banaloki – čia kaip tas anekdotas: „Ką daryti tamsiame skersgatvyje gavus kastetu į dantis bei peiliu į pilvą?“ Atsakymas: „Svarbiausia – nepasimesti“.

Vis dėlto iš BPC darbo praktikos pastebiu, kad žmonės labai įvairiai reaguoja į stresą. Vieni ramiame gyvenime galbūt lėtoki, pasimetę, nesusipratę, o nutinka koks ekstremalusis įvykis ir gali jais žavėtis, kaip jie išlaiko savitvardą, nepasimeta, nedaro skubotų ėjimų. Žinoma, ne visada taip būna...

Kaip rūpinatės savo saugumu? Ar turite dūmų detektorių, išvykimo kuprinę?

Dūmų detektorių – taip, o dėl išvykimo kuprinės, pripažinsiu, dar yra kur tobulėti. Vis dėlto esu prikaupęs visokių daiktų daiktelių, kurie labai praverstų atsidūrus mažiau civilizuotose sąlygose – tik reiktų greitai juos surinkti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt