PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Jaunimas2018 m. Kovo 13 d. 12:13

"Belaukiant Godo"

Panevėžys

Nuotraukos autorius Lukas Kazakevičius

Daiva JuodelienėŠaltinis: Etaplius.lt


31449

Taip jau susiklostė, kad į susitikimą panevėžietė Goda Sasnauskaitė, nacionalinės Eurovizijos atrankos pusfinalio dalyvė, atvyko anksčiau ir laukė manęs. Kai skambinau ir tariausi dėl susitikimo, pasiteiravau apie ką norėtų kalbėtis pati Goda. „Apie keliones“, - spontaniškai atsakė mergina. Taigi, apie jas ir kalbėjomės – apie keliones į meną, į save, į gimtojo miesto atradimus, į gyvenimą ir Euroviziją.


Foto galerija:

28234957-10155354213716497-5440422996197150506-o.jpg
img-6131.jpg
28235595-10155354212871497-5354226499577332168-o.jpg
28336602-10155354209351497-7176788854323016757-o.jpg
046.jpg
picture.jpg

Kodėl Godo?

Kiekvienam menininkui, atlikėjui ar apskritai žmogui visai pravartu turėti savo Alter ego – tokį drąsesnį, krutesnį, naglesnį negu tu pats. Godo tai įkūnija. Kai aš lipu ant scenos ir man būna nedrąsu, ar aš nedrįstu kažko išsakyti, aš manau, kad, va Godo, tai tikrai išsakytų. Knygą „Belaukiant Godo“ skaičiau, bet labai prabėgomis. Aš mačiau spektaklį Vilniaus mažajame teatre, jis man nelabai patiko, tačiau man įstrigo J. Ivanauskaitės iškelta mintis, kad galbūt pats Godo – laukė. Jis (Godo) man yra toks klausimo „Kodėl gi ne?“ flagmanas. Man patinka, kad Godo įkūnija tiek vyriškąją tiek moteriškąją energijas. Dualumas mane žavi. Aš esu dvynys ir manau, kad kiekvienam pravartu įvaldyti šias dvi energijas – moteriškąją ir vyriškąją.

Ar padidėjo po Eurovizijos atrankos susidomėjimas Godo?

Gyvenimas kiekvieną dieną keičiasi, aš turiu savo planus ir darau ką noriu daryti. Nepasakyčiau, kad padidėjo susidomėjimas, tačiau labai įdomiai pasikeitė požiūris į mane. Po pirmo pasirodymo jutau tarsi kažkokį žmonių su kuriais seniau nebendravau pasididžiavimą. Lyg būčiau kažką gero padariusi. Po to kai iškritau iš atrankos, buvo labai ryški žmonių atgaila. Bet aš pati jaučiu pasiekusi savo tikslą, išpildžiusi pasirodymą taip kaip jam ruošiausi ir kaip norėjau. Dabar atsisijojo labai daug dalykų, aiškiau jaučiu kam reikia skirti daug laiko, o kam ne, ėmiau gerbti savo energiją, puoselėt savo talentus ir kūną. Esu ant muzikinės bangos. Eurovizijos atrankos metu mane daug kas ir daug kur kvietė koncertuoti, ypač į balius. Bet tie kurie kvietė, ne to norėjo. Ne kūrybos, o to įvaizdžio, kurį aš sukūriau televizijoje, bet aš nesiruošiu savęs pardavinėti. Man dalyvavimas atrankoje visai ne tai reiškia. Uoliai lipdama karjeros laipteliais, turėdama svorį visuomenėje, aš galiu jį naudoti edukuojant, į gerą, atkreipiant dėmesį į kai kuriuos dalykus. Jei man pavyks „prasimušti“ su savo kūryba, norėčiau dalyvauti ten kur noriu ir įdomu man pačiai, negalvodama apie atlygį. Aš norėčiau padėti Panevėžiui iš šitos - edukacinės pusės.

Tu buvai komisijos favoritė. Ar neskaudu, kad viskas baigėsi per greit?

Man pasirodė, kad pati komisija nusiteikusi prieš projektą. Jie patys sau prieštarauja ir mane tai nuvylė. Taip, jie mane gyrė, bet tai tik žodžiai pasakyti į eterį ir viskas priklauso nuo ar tu dar susitiksi su tais žmonėmis ir kaip toliau klostysis tavo karjera. Man tai davė pasitikėjimo savimi. Apmaudu, kad vietinė žiniasklaida neparodė jokio dėmesio, tiesiogiai su manimi nesusisiekė. Aš norėjau būti miesto ambasadore, įpūsti pasitikėjimo panevėžiečiams, norėjau, kad miesto vardas skambėtų ypač, norėjau padėti atsikratyti tos neigiamos etiketės tarsi miestas būtų kažką negero padaręs. Miestas stipriai atsinaujina, atsisakoma to, kas nereikalinga, jame daug šypsenų, jaunimo. Yra judėjimas ir iš jaunimo pusės. Ir aš norėjau, kad tai būtų garsinama.

Pritari, kad Panevėžys jaunimo galimybių miestas?

Man sunku vertinti, nesu išanalizavusi jaunimo galimybių. Tačiau vasarą praleidau Panevėžyje ir jutau, kad kažkas vyksta - padaugėjo šypsenų, ateina nauji žmonės. Aš galvoju apie grįžimą į Panevėžį. Noriu pradėti nuo savęs. Labai smagu, kad deklaruojamas toks dalykas kaip jaunimo galimybės. Tačiau nenoriu, kad būtų sukeltas spaudimas jaunimui. Čia gaunasi psichologinis atstumimas, nes kai imama labai kviesti, imi galvoti, kad kažkas čia yra labai blogai, jei šitaip kviečia ir lipina prie miesto. Nereikia kurti perteklinio spaudimo, nes tai atgraso žmones. Užtenka sveikai deklaruoti, kad tai – galimybių miestas, imtis progresyvių dalykų. Kantrybės ir pasitikėjimo reikia, nes tai - auksiniai dalykai.

Kas galėtų tapti Panevėžio traukos centru?

Labai nekantrauju sužinoti kas bus su Juozo Miltinio dramos teatru. Jaučiu, kad greitai ir vėl į jį ims važiuoti autobusai. Bet nemanau, kad jis - miesto traukos centras. Miltinis miestui kelia per daug skausmo. Aš jaučiu tarsi ore tvyrantį Miltinio gedulą. Ir tai yra normalu. Nežinau kiek laiko dar tai tęsis, bet laikas jį (Miltinį) paleisti. Nereikia hiperbolizuoti tos temos, nes uždusim, nes kenčia kiti laukai. Man Panevėžys yra fotografijos miestas. Aš čia sutikau tiek daug nuostabių fotografų, su kuriais einu per gatves ir pastebiu tiek dalykų, kurių šiaip nepastebėčiau kokį dvidešimt metų. Jis (Panevėžys) yra svarus tame. Reikėtų padirbėti šioje srityje, padaryti jį atviresnį paprastam žmogui. Gal organizuoti ekskursijas po miestą su žmonėmis kurie turi kuo pasidalinti, papasakoti apie miestą, tais pačiais fotografais? Pasiimti fotoaparatus ir išėjus į miestą ne tik jį stebėti, bet ir pasimokyti fotografuoti?

Kelionės?

Visiems būtina keliauti kuo daugiau, o ypač lietuviams. Keliavimas suteikia sveiką ir globalų požiūrį, ir suvokimą, kad jei kažkas ir yra negerai mūsų šalyje, nereikia to išpūsti. Nes kiekvienoje šalyje, kur yra mažesnis miestelis, kuris nėra sostinė, susiduriama su problemomis ir iššūkiais. Kaip tada su jais tvarkytis? Kaip jie yra sprendžiami? Keliaudama aš pastebėjau, kad tas problemas išsprendžia ne deklaracijos, ne politikai ir net ne valdžia, o žmonės. Bendruomenė. Dideliame mieste tu pranyksti, o mažas miestelis kartais traukia persikelti net iš didžiųjų miestų, nes ten yra žmonės kurie turi įvairias veiklas, kurios įdomios, jis traukia tave, nes ten tu esi laukiamas ir svarbus.

Manyje yra instinktas keliauti. Gal čia iš mano čigoniško kraujo? Mano prosenelė buvo čigonė, turiu bajorų, grafų, rusų, lenkų, žemaičių ir vikingų kraujo. Ar moku burti? Šiek tiek moku – viskas bus gerai! Pasakojo močiutė apie tai kaip buvau pabėgusi - iššliaužusi iš namų, kai dar nemokėjau vaikščioti, o tik šliaužioti. Gyvenome prie Vyturio progimnazijos. Nušliaužiau iki pat Sodros. Ko gero, tai mano pirmasis prisiminimas, kai mane pakelia nuo žemės ir paima ant rankų. Kiek save pamenu, visada buvo nuolatinis noras judėti, bet jis buvo „dusinamas“. Na, kur tu čia vaikas judėsi. Tranzavimas Lietuvoje, prie jūros, į Kauną ir Vilnių. Labai norėjau aplankyti Londoną ir kai jį aplankiau, supratau, kad vaaaau - yra visiškai kitas pasaulis, kurio aš visai nepažįstu. Tada Amerika, į kurią keliavau su studijų programa, Naujasis Orleanas kur gimė džiazas, Niujorkas. Vėliau Islandija, kuri irgi buvo mano svajonė. Visada natūraliai gaudavosi taip, kad tekdavo derinti darbą ir keliones, nes pinigų tiesiog klajoti aš niekada neturėjau. Islandijoje dirbau kiekvieną dieną, neturėjau nė vienos laisvos dienos, bet viską atpirko galimybė išeiti po darbo, įlipti į kalną, paklausyti krioklio. Po to - Izraelis, Ispanija, Prancūzija. Supratau, kad čia per daug viskas paprasta ir gerai, o tada pagalvojau, kad reikia pajusti kas iš tikro yra ta kelionė. Ir suplanavau keliauti į Gibraltarą.

Tai buvo iššūkis. Naktį prieš šią kelionę beveik nemiegojau. Verkiau. Nesąmoningai. Viskas dėl ko stresavau išlindo į paviršių. Galvojau, kad kelionėje gali visko nutikti. Kelionei skirti buvau suplanavusi dvi savaites. Keliavau viena, taip nutiko, kad pamiršau banko kortelės kodą ir mano kortelė užsiblokavo, grynųjų turėjau nedaug. Užsibrėžiau į Strasburą nukeliauti per vieną dieną, bet kelionė užtruko. Pirmą kelionės naktį man sekėsi labai gerai. Degalinėje Varšuvoje sutikau Mareką ir Agniešką ir jie man pasiūlė keliauti per Poznanę. Vėliau Marekas, kuris mane pavėžėjo, papasakojo, kad jis pats kažkada keliavo tranzuodamas Suomijoje. Išbadėjusį kelyje jį paėmė moteris, kuri apmokėjo hostelį, pamaitino, davė pinigų bilietui. Todėl Marekas tą patį padarė ir man – apmokėjo hostelį ir pusryčius, o vėliau mane nuvežė ant kelio į Berlyną. „Tu irgi kažkam padaryk tą patį“. Žinoma, kad padarysiu, nes viskas gyvenime grįžta, viskas ratu. Kai pirmąją naktį viskas sekėsi taip gerai, galvojau, kad taip bus ir toliau, tačiau čia buvo tik „viršelis“. Paskui prasidėjo išbandymai. Teko sušalti, nes planavau, kad greitai pasieksiu šiltus kraštus ir šiltų rūbų neįsidėjau. Naktį degalinėje prie Berlyno supratau, kad ten pasilikti man nesaugu ir visiškai neplanuotai turėjau vykti į hostelį.

Pakeliui labai norėjau aplankyti Andorą, bet galvojau, kad dėl laiko trūkumo nesuspėsiu. Tranzuoju Prancūzijos pietvakariuose ir matau kelio ženklą „Andora“, kuri taip ir liko neaplankyta, bet nieko baisaus, nes viskas susiklostė dar geriau. Betranzuojant mane paėmė italas su kuriuo palankiau Kataloniją. Visą laiką šnekėjom „itališkai“, nors itališkai aš temoku „si“ ir „grazia“. Dar ir dabar su juo susirašome itališkai, tik kartais jis tikslinasi ką aš norėjau pasakyti.

Toliau buvo Fuengilora, kur susitikau su draugu gibraltariečiu. Iki skrydžio atgal į Lietuvą buvo likusi viena diena. Taigi, Gibraltare pabuvojau viso labo dvi valandas, bet į Afriką pažiūrėjau. Sėdėjau ant uolos ir mačiau išgaubtą žemės vaizdą. Kaip ant pasaulio krašto. Kada ruošiausi į Gibraltarą, galvojau, kad šį kelionė bus panaši į kelionę, kurioje daug einama, bet negali juk keliauti greitkeliais. Todėl galvoju, kad gal ateityje bus ir santiago de compostela (šv. Jokūbo kelias).

Bet man labiau patinka keliauti spontaniškai ir nenuspėjamos kelionės, nes tik pačioje kelionėje gali suprasti kodėl tu į ją išsiruošei.

Ką norėtum pasakyti jauniems panevėžiečiams, kurie sako, kad miestas nepatrauklus?

Miestas nekaltas. Visi turi lygias galimybes kurti save ir kurti miestą. Jei labiau bus fokusuojamasi į tai ką darai, vietoj to, kad žiūrėti ką man miestas pateiks ant lėkštutės, pokyčiai ateis daug greičiau. Juk tai universali taisyklė - pradėk nuo savęs. Miestas gražus, potencialus veiksmui, kūrybai, politiniams perversmams. Jei tave tikrai kažkas erzina, panaudok tai kaip jėgą. Pasinaudok galimybe pareikšti savo balsą, piktintis, liūdėti, nebežiūrėti į kitus. Burbuliuotojų yra pilna, bet jei jie susirinktų į vieną minią ir pasakytų, kad mums tai nepatinka, dėmesys būtų atkreiptas. Svarbu, kad nebijotų žmonės išgyventi visas emocijas. Sunku sužydėti, jei gniauži savyje emocijas. Bet jei ir tada pokytis neįvyks, tada reikia tapti žmogumi kurio klauso visuomenė, tada reikia tapti politiku. Atmesti emocijas ir mąstyti racionaliai – gerai, išsiverkėm, išsirėkėm, pasipiktinom, dėmesys gautas, dabar aš darysiu taip, laikas veikti, vadovaujantis sveiku protu,

Turėtum stebuklingą lazdelę, ką padarytum?

Man atrodo, kad aš jau ją turiu, man tik reiktų to nepamiršti. Visi turim. Jei daugiau žmonių tikėtų, kad ją turi, galbūt Panevėžyje atsirastų tokia vieta, tokia erdvė, kurioje susirinktų menininkai ir kūrėjai, kurios, manau, labai trūksta, pavyzdžiui, kurioje būtų galima ateiti ir laisvai pagroti. Bet svarbu, kad toje erdvėje būtų žmonės ir pianinas. Kažkas panašaus į menų inkubatorių.

„Puikybės papėdė“

Dar labai svarbu neatsidurti „puikybės papėdėje“. Tai tokia būsena, kai tave visi giria, jautiesi tvarkoj ir tuoj užmigsi. Aš nesijaučiu toje puikybės papėdėje, bet aš visada atsimenu tą reiškinį.

Viskas tarpusavyje susiję.

Kiekvienas žmogus turi lygias galimybes atlikti jam patikėtą misiją. Vienus yra kažkas sužeidę vaikystėje ar augant ir jie galvoja, kad nieko nesugebės, kiti užsispyrę ir nenori matyti jiems skirto kelio. Kartais tai yra visai ne tai ko tu nori, bet taip yra pasauliui geriau. Nuojauta sako, kad taip yra sustatyta taip yra lemta. Viskas yra holistiška, visi gyvi padarai žemėje veikia per tam tikrus gamtos dėsnius. Ir jų reikia paisyti. Nes tada bus ir tau geriau, ir kitam, ir gyvūnams.

Reikia neįsivaizdinti. Mes tik žmonės ir per mus veikia kažkas daugiau. Ir jei mes tik pasitikėsim nuojauta ir leisim per mus veikti tai jėgai, mes galim atlikti žemėje labai daug gerų nuostabių darbų.

Esu darboholikė, bet man dar daug ko reikia išmokti. Valdyti savo energiją, neįsivaizdinti ir negalvoti, kad viskas ko tu pasiekei yra vien tik tavo nuopelnas. Ypač kaip atlikėjui, man atrodo, kad kai užlipu ant scenos, tai nepasakyčiau, kad ten aš buvau. Antikoje niekas nesakydavo, kad tu esi genijus, sakydavo kad žmogus turi genijų, kad kažkas per jį veikia. Kai nueinu į pieno kavinę valgyti sūrelio aš negalvoju, kad esu žvaigždė ar esu Godo. Aš tiesiog valgysiu sūrelį. Bet kai aš užlipsiu ant scenos, aš leisiu tam kažkam per mane veikti. Nestabdysiu, bet ir nepūsiu per daug. Turi būti sveikas kiekis ir švarūs kanalai. Tau reikia su gamta ir tais dėsniais gražiai sugyventi, reikia juos pajausti, pajautimas ateina per ramybę, o ramybė per meditaciją.

Turiu kelis mylimus atlikėjus, kai imu analizuoti jų kūrinius, suprantu, kad jie visi kalba apie tą patį. Net kai aš keliauju, kelionės metu galiu sutikti pačius įvairiausius žmones. Vieni keliauja prabangiais automobiliais ir tuo didžiuojasi, kitame automobilyje gali sėdėti keli romai. Pabendrauju su jais ir suprantu, kad visiems reikia to paties – santykio su kitu žmogumi ir aplinka. Kiekvienas yra lygiai svarbus. Nepriklausomai nuo pasiekimų, išsilavinimo. Ir su šiuo požiūriu labai gera keliauti per pasaulį.