Beieškodamas įsimintinos datos, parašė knygą

Šiauliai

Paseno. Anuomet Kuršėnų gaisrinė buvo viena moderniausių Lietuvoje. Tačiau šiandien vairuotojui čia vos pavyksta išlipti iš gaisrinio automobilio.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

106807

Ar žinojote, kad vieną didžiausių gaisrų žmonijos istorijoje sukėlė karvė? O gaisrininkų nusileidimo stulpas atsirado dėl smalsių arklių akių? Šią ir kitas įdomias istorijas naujausioje savo knygoje aprašė kuršėniškis istorikas Jonas Kiriliauskas.

Nuo antikos pasaulio – į Kuršėnus

– „Šventojo Florijono legionas“ – septintoji jūsų knyga. Ir antroji, kurią rašėte pagal „užsakymą“. Kas gi užsakė į knygos puslapius sudėlioti gaisrinės istoriją?

– Viskas prasidėjo prieš porą metų, kai į mano namus užsuko Šiaulių apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kuršėnų komandos vadai ir ėmė klausinėti apie gaisrinės istoriją. Labiausiai juos domino Kuršėnų gaisrinės įkūrimo data. Taip, beieškodamas tos datos, ir parašiau knygą (šypsosi).

Žinote, pačiam buvo įdomu, akys didelės – apie gaisrinės istoriją, gaisrininkus nežinojau nieko. Pradėjau nuo šv. Florijono – ugniagesių globėjo. Taip nuo antikos pasaulio istorijos keliavau šių dienų link, vis užsukdamas į Šiaulių kraštą ir į Kuršėnus. Nuo XIX a. čia užsukti jau buvo ko.

img-7760.JPG

– Ar sudėtinga buvo rasti originalios medžiagos knygai?

– Pasitarnavo Šiaulių apskrities archyvas, taip pat tarpukariu leistas pirmasis lietuviškas leidinys, skirtas gaisrinei saugai propaguoti, „Lietuvos gaisrininkas“. Jį redagavo Lietuvos ugniagesių inspektorius Domininkas Semaška. Šiame leidinyje buvo įvairių ugniagesybos instrukcijų, žinučių iš įvykių, statistikos, netgi feljetonų. Stebėtis „Lietuvos gaisrininku“ nereikėtų, nes tuo laikmečiu visos organizacijos stengėsi turėti savo leidinius, o nariams buvo taikoma švelni prievarta juos prenumeruoti – kad galėtų išsilaikyti.

Renkant informaciją, pavyko apklausti tarpukarį bei pokarį menančius buvusius ugniagesius. Pavyzdžiui, vienas respondentų, kuriam dabar jau 93-eji, pasakojo apie savo patirtį sovietmečiu, kuomet tekdavo miegoti, prie lovos pasidėjus kastuvą. Valdžia buvo nurodžiusi, kuris šeimos vyras ir su kokiu įnagiu turi atbėgti gesinti gaisro. Kas su kastuvu, kas su kibiru.

– Kastuvais ir kibirais nešini, į gaisrą jie bėgdavo savo noru?

– Oficialiai taip, bet iš tikrųjų nieko savanoriško ten nebuvo – tik sovietinės valdžios prievarta. Tikrieji ugniagesiai savanoriai veikė tarpukariu. Su ugnimi kovojantys vyrai tuo metu negaudavo jokio atlygio – grąža buvo kitokia. Jie pelnydavo aplinkinių pagarbą ir padėką, organizuodavo renginius, gegužines ir į jas eidavo kaip herojai: pasipuošę uniformomis, nusisagstę apdovanojimais. Sovietmečiu visa tai sunaikino.

Dabar Lietuvoje savanoriškos ugniagesybos modelį vėl bandoma atkurti – jis paplitęs Vakaruose, bet mums sekasi sunkiai. Vienas dalykas – nėra įstatyminės bazės. Antras – koją kiša darbdavys. Įsivaizduokite, esate ugniagesys savanoris ir gaunate iškvietimą į gaisrą darbo metu. Valstybinėje tarnyboje jus gal ir išleistų, bet ar išleis privatininkas?

– O nemanote, kad savanoriškai ugniagesybai trukdo ir bendruomeniškumo nebuvimas? Nebe taip rūpi tas degantis kaimyno tvartas...

– Faktas. Savanoriai ugniagesiai buvo vienas iš bendruomeniškumo ir netgi tautų sutarimo pavyzdžių. Tarpukariu didžioji dalis provincijos ugniagesių savanorių buvo žydai. Priežastis paprasta: jie gyveno pasiturinčiai ir norėjo, kad gaisrų kiltų kuo mažiau. Juk anksčiau miestai buvo mediniai: užsiliepsnodavo vienas namelis – sudegdavo pusė kaimo.

img-8840-aa.jpg

„Pagarba auga ir stiprėja“

– Kokios istorijos labiausiai įsiminė, rašant knygą?

– Tokių buvo ne viena. Kad ir šešiolikmetė padegėja maniakė iš Gruzdžių valsčiaus. Ji padegė tris daržines. Paklausta, kodėl taip pasielgė, atsakė: „Kad labai gražu, kaip dega... Visi laksto, šaukia, o vėliau verkia... Verkiu ir aš.“

Dar viena istorija – apie moteriškę, Čikagos gyventoją, kuri vieną 1871-ųjų vakarą nuėjo į tvartuką pamelžti karvės. Bemelžiant karvė spyrė į liktarną, šioji padegė šiaudus ir kilo gaisras, sudeginęs visą Čikagą. 300 tūkst. žmonių liko be pastogės.

Man pačiam buvo labai įdomu sužinoti, kaip atsirado gaisrininkų nusileidimo stulpas. XIX a. tipinės gaisrinės Amerikoje buvo trijų aukštų: pirmajame – arkliai ir gaisro gesinimo priemonės, antrajame – gaisrininkai, trečiajame – šienas arkliams. Iš pradžių gaisrinių laiptai buvo daromi kuo patogesni, bet jais pradėjo laipioti smalsūs arkliai – norėdavo pasižiūrėti, ką antrajame aukšte veikia gaisrininkai. Tuomet pradėta statyti spiralinius laiptus. Arkliai jais nebeužlipdavo, bet ir gaisrininkams nebuvo patogu. Kartą vienos Čikagos gaisrinės komandos kapitonas pamatė, kaip jo kolega trečiajame aukšte su šake krovė šieną. Vėliau nuleido šakės kotą į antrąjį aukštą ir nušliuožė jo kotu. Kapitonui kilo mintis antrojo aukšto grindyse padaryti skylę ir joje įtvirtinti kartį į pirmąjį aukštą. Taip ir padarė. Nuo to laiko tos komandos ugniagesiai į gaisrą atvykdavo anksčiau nei kiti. Čikagos ugniagesių vadas netruko suprasti kodėl ir įsakė visoms miesto komandoms įsirengti kartis.

– Parašėte ir pristatėte knygą apie ugniagesius. Pasikeitė požiūris į juos?

– Mane „užkabino“ sociologinės apklausos, kurios rodo, kad žmonės ugniagesiais pasitiki labiau nei Bažnyčia. Tiesa, patys ugniagesiai pasakoja, kad, atvykę į gaisrą, dažnai sulaukia priekaištų: kodėl taip ilgai važiavo, kodėl bakai tušti – vos ištraukia žarną ir baigiasi vanduo. Matyt, žmonės įsivaizduoja, kad tos talpos labai didelės ir vandenį galima purkšti valandą laiko. Taip nėra.

Kai betarpiškai susiduri su ugniagesiais, su jų pasiryžimu ir atsakomybe, požiūris keičiasi – pagarba auga ir stiprėja. Galbūt ši knyga prisidės prie to, kad keistųsi ir kitų žmonių požiūris.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt