Bėgte aplink rajoną TĘSINYS

Tęsiame ROLANDO KRIUGŽDOS pasakojimą apie ką tik įgyvendintą iššūkį – apibėgti aplink rajoną.

„Rugpjūčio 11 dieną 7.30 pajudam iš žygio stovyklos link starto linijos. Ten mūsų jau laukė bičiulė Giedrė, būsima renginio korespondentė ir bėgikė. Aptarę planą ir detales pasileidžiam į trasą Tuomet dar buvo sunku suvokti, kad į tą pačią vietą mes grįšime tik po paros, viską įveikę. Bėgam dviese su Linu, kertam autostradą, susirandam skylę tvoroje ir dingstam miško tankmėje. O kiek išbėgiota tame Strošiūnų miške. Pažįstamas kiekvienas keliukas ir takelis. Šį kartą kertame jį skersai, tikslas pasiekti kelią Jonava- Elektrėnai. Tuomet bėgti iki Talpūnų ir pasukus link Koncepto, šalia bėgių ieškoti Kaugonių. Linas patyręs bėgikas, labiau gal multisportininkas. Nebijau dėl jo. Tempas normalus, gal kiek per greitas, bet nelėtinam, jaučiames gerai, diskutuojam, kad turėsim kur išleisti sutaupytą laiką. Taip pasiekiam Kaugonyse pirmą tarpinę stotelę, aptarnaujantis personalas Ramunė, Giedrė, Raigardas ir Robertas, papildo vandens atsargas, persimetam dar keliais žodeliais ir vėl į trasą. Jau įveikta 19 km. Liko gražiausia atkarpa Kaugonių miškuose. Nepastebim kaip išnyram į Vievio-Paparčių kelią. Randam riboženklį su Kaišiadorių riba. Įrodymas, kad mes tikrai judam netoli tų ribų. Dar keli kilometrai - ir mes jau Neries krante, kur mūsų laukia paruošta baidarė ir garuojantis maistas. Buvom nusprendę, kad rimčiau maitinsimes prieš baidarių etapus, tiesiog, kad skrandžiai geriau veiktų. Iš viso nubėgom 34 km per 3 val. 7 min. Turėjom rezervo. Kelios minutės - ir mes jau persirengę, užkandę ir pasileidžiam į antrąjį etapą. Stebėjom oro prognozes ir nujautėm kad gausim lietaus. Tereikėjo kelių kilometrų ir pradėjo lyti. Tam pasiruošę turėjom apsiaustus. 32 kilometrai 4 val., ir mus jau pasitinka palaikymo komanda, įsibridusi į Neries ir Lomenos santaką. Etapas sklandus, pailsėjo kojų raumenys, padirbėjo rankų. Linas patyręs irkluotojas, įveikęs ne vieną Dipolio iššūkį (baidare iš Vilniaus nuplaukęs į Kauną), pernai jis perplaukė visą Lietuvos Nerį, nuo sienos iki Kauno, tad ˛inau, su kuo turiu reikalų. Esam kiaurai permirkę, bet dangus rodo, kad dar nenustos lyti. Kelios minutes ir mes vel pasiruošę bėgti. Prie mūsų prisijungia korespondentė Giedre. Iki kitos stotelės apie 10 km. Jai tikrai įveikiamas atstumas. Ant Lomenos tilto vėl įsiamžinam prie Kaišiadorių rajono ženklo – vel pakraštys... Ir pasileidžiam bėgti. Čia maršrutą truputį keičiau dėl žolynų, kemsynų. Baisu buvo kad Lomenos krantais vasara sunku bus prasibrauti, todėl rinkomes artimiausius miško keliukus. Bet...teko vis tiek bristi per dilgeles iki pažastų lyjant lietui, kaip juokavom po žygio, vienintelei žygio moteriai teko patys baisiausi 10 km viso žygio metu. Skaičiuojant paskutinius šimtus metrų iki Lomenių kertame Lomeną mediniu tiltuku. Prisimenu, čia žiemą vykusiame žygyje skanavom košes iš kareiviškų davinių. Dar vienas kalniukas, ir štai Lomenių kaimo namai. Horizonte jau stovi palydos automobilis ir Albertas. Visa sušlapusi Giedrė lenda į mašiną šildytis, o mes su Linu ir Albertu tęsiam savo kelionę toliau. Pribėgam Gaižiūnų poligono ribą. Reiktų sukti kairiau ir eiti pakraščių, bet iš žiemos žygių prisimenu, kad ten tokios pelkės jog gyvam neišlysti. Tad velkamės atsargumui užtikrinti ryškias liemenes ir tikimes, kad artimiausius 5 km mūsų niekas nestabdys. Mums pakliuvo nešaudymo savaitgalis. Matyt, kareivėliai nujautė, kas čia vyks. Geras pusvalandukas - ir mes vėl ant bėgių. Šį kartą kertame bėgius Kaišiadorys- Klaipėda. Juokaujam, kad Linas niekaip negali pabėgti nuo savo darbo (jis traukinio mašinistas, rimtą darbą dirba). Jaučiuosi puikiai, nors bėgime jau virš 50 km. Albertas visai šviežias, Linas kartkartėmis prašo pristabdyti. Bėgimą keičiame greitu ėjimu ir atvirkščiai. Jau netrukus vėl sutiksim palaikymo komandą. Jai tenka prasukti lanką per pervažą Tauckūnuose. Mes jau Pravieniškių miškuose. Atrodo, išsvajotas Kauno marių krantas jau visai netoli. Lyg ten viskas baigsis... Bet tai tik iliuzija. Atsigeriam paskutinį kartą, suvalgom po bananą ir pasiryžtam likusius 13 km įveikti be palaikymo. Komanda mus aplenkia ir palieka vienus kovoti su savimi ir kilometrais. Bet... Jau už gero kilometro juos vėl pamatom. Nuleido ratą komandai. Greituoju būdu pakeičiam, ir praradę kelias minutes judam toliau. Visai netoli Karčiupio užpuola keturračių „banda“. Visi su vėliavom. Matyt, irgi aktyviai savaitgalį leidžia. Dar keli kilometrai, ir vėl bėgiai. Šį kartą kelias Vilnius-Kaunas. Paskutiniai bėgiai mūsų žygyje. Tolumoje girdisi autostrados garsas, vakarėja, lietus nustojo lyti. Praėjo apie 12 val., kai paskutinį kartą kirtome autostradą ryte prie skardžio. Dar kelios minutės ir mes jau girdim palaikymo komandos, bendražygių Šarūno ir Vitalijaus balsus marių pakrantėje... Viskas, diena baigta. Trečias etapas 39, 5 km. 5 val. 44 min. Ir vėl geriau, nei planuota. Smagu visus matyti, daug klausimų, kaip sekasi, kaip jaučiames. O mes vis dar su šypsena. Šitame tranzite užtrunkam kiek ilgiau. Pagaliau išsivaduojam iš permirkusių rūbų, batų. Apsirengiam šilčiau, juk prieš akis visa naktis ant vandens. Vėl karštas maistas, kad kūnai sušiltų. Susiruošiam, ir dabar jau penkiese 21.30 pajudam link ketvirto etapo finišo Sekionyse. Tik pradėjus tolti nuo kranto jaučiam, kad iki Kruonio elektrinės teks plaukti beveik prieš vėją. Kas gali būti dar blogiau?Tamsa, srovė, vėjas... Pirmus 10 km irkluojam tik dešine ranka. Kitaip neįmanoma kovoti su vėju. Plaukti naktį - kažkas tikrai įspūdingo... O kiek žvejų Kauno mariose naktimis, o kokius galingus prožektorius jie turi, o kaip mes jiems įdomūs buvom - turbūt
daugeliui kilo klausimas, ką jie čia veikia naktį... Įveikus Kauno marias stojam atsipūsti ant sankirtos marių su Nemunu. Elektrinė šviečia ryškiai, savo šviesos beveik nenaudojame. Aptariam strategiją, kaip kovosim su kitu priešu – srove. Pabandom irkluoti ir visai neblogai sekasi. 6 km/h prieš srovę. Jei įdomu, Nerimi irklavom apie 10 km/h pagal srovę. Viskas kaip ir gerai, tik dar bandom išsisukti nuo vėjo, nes jis dabar jau beveik priešpriešis pasidarė. Ir tada pasirodė jos – lugnės. O dievai, neišsivaizduoju, kokį plotą jos užima. Bet tai įspūdinga. Reiktų pabandyti nuvažiuoti į Dabintą ir pažiūrėti į jas dieną. Turėtų būti nerealu. Šiaip ne taip išsikapstom iš jų. Bandom pagal upės vingius spėti, kur šiuo metu esam, ar toli dar Darsūniškis. Taip nuolat beirkluojant ir prabėga visa naktis. Pradeda švisti, skaičiuojam paskutinius kilometrus, ieškom palaikymo komandos krante. Štai ir ji. Kaip buvo prognozuota, 5 valandą lipam lauk iš baidarių. Nei daug nei mažai, 38 km nuplaukti per 8 val. Štai ir dingo mūsų visas sukauptas pranašumas. Karšta arbata, sausi drabužiai. Nepatikėsit, kokia tai palaima po begalės valandų drėgmėje! Tvarkomes techniką ir skaičiuojam likusį laiką iki 8 val ryto. Prieš akis dar 60 km dviračiu. Atrodo juokai, bet taip pasirodė tik iš pradžių. Pirmi kilometrai parodė, kad tikrai nebus taip lengva. Kažkodėl buvau nusiteikęs, kad tikrai lengvai įveiksim paskutinį etapą. Klydau... Kelio sąlygos nuo balandžio mėnesio gerokai pasikeitė. Žvyrkeliai visiškos tarkos. Nei užvažiuoti į kalniuką, nei nusileisti. Visur krenta greitis. Vėl pasiekėm mano jau regėtas aukštumas ties Domeikiemiu, pasileidom žemyn link Nemaitonių. Ir tada prasidėjo...Siekdamas išvengti Kaukinės miško (riba eina ten), kad būtų greičiau sugalvojau įklysti į Elektrėnų rajoną ir važiuoti geresniais keliais. Klydau. Apie 1500 m sukilimo ir vien tik dviračių trasoje. Sportininkai supras, kiek tai daug yra. O tie geresni keliai pasirodė esą visiškos tarkos. Kalniukų statumai tokie, kad beveik visur teko stumtis dviratį. Išvargom, tikrąją to žodžio prasme. Bet nepatikėsit, kaip gera nuo Burbiškių kalvų matyti vėl autostradą ir miške pasislėpusį Skardį. Iš viso 60 km per beveik 5 val. ir mes trise, aš, Albertas ir Linas, pasiekėm finišą. Sausa statistika: 201,60 km per 26 val ir 29 min. Sudeginta 11 000 kcal. Ar laimingi? Taip. Ar pasiekėm savo tikslą? Atsakykit Jūs. Ar bent nors vieną privertėm atsistoti nuo sofos ir nueiti papildomą žingsnį.... Ar bent kas nors susimastė, kokia graži gamta supa mus ir kaip mes jos nepažįstam... Ar bent kas nors pradėjo labiau mylėti savo kraštą ir pasiryžo dėl jo padaryti daugiau? Jei atsakymai, taip, vadinasi, mes savo tikslus pasiekėm.
Kas toliau? Oi, pilna galva minčių. Vienas iš iššūkių - perplaukti visus didžiuosius rajono ežerus...Kas dar toliau? Apskritis? Lietuva?...
Laukite kitų nuotykių“!

Dėkojame Rolandui už šį pasakojimą. Išsiaiškinome, kad Rolandui keliaujant po varžybas jį visur lydi šeima – žmona ir du sūnūs. Jiems patinka keliauti, aplankyti nežinomas šalies vietas, pažinti Lietuvos gamtą. Ką tik R. Kriugžda dalyvavo baigiamajame triatlono etape Druskininkuose. Tada laukia Vilniaus maratonas rugsėjo 8 dieną. Visai rugsėjo pabaigoje R. Kriugžda su bendraminčiais eis 100 kilometrų pėsčiomis Lietuvos pajūriu. Klausiame – koks viso to tikslas? Atsakymas vienas – užkrėsti tokiu gyvenimo būdu nors kelis žmones, juos išjudinti, atplėšti nuo kompiuterio, pakelti nuo sofos. Tikime, kad pavyks...
Asmeninio albumo nuotr.