Bėdų turgus ir ūkininko kaliošai

Žemdirbiai skundžiasi, jog iš jų ūkių tiekiamo pieno, mėsos Lietuvos rinkai nebereikia, valstybė ir Europos Sąjunga išmokomis remia sofos ūkininkus. Pieno ir mėsos perdirbėjai, podraug su prekybininkais, iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Danijos importuoja žaliavą, valstybė praranda dešimtis milijonų eurų. Skaudžiausia, jog dėl parduotuvėse keliamų maisto produktų kainų kaltinami žemdirbiai, esą pabranginusieji žaliavą.

Protestų pamokos

„Žemdirbiai turi būti matomi ir girdimi, – sako Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) vadovas Jonas Vilionis, – ūkininkų reikalavimus išdėstėme visiems trims šalies vadovams, peticija atakavome Briuselį, tačiau perspektyvos visiškai niūrios“.
Lietuvoje pieno supirkimo kainos vienos mažiausių Europos Sąjungoje, tiesioginės išmokos irgi mažiausios.
„Prancūzai, belgai dėl gamybos kaštų nepadengiančių pieno supirkimo kainų su traktoriais protestuoja Briuselyje, prie valdžios rūmų išverčia mėšlo, o lietuviai nuvažiavę tik padainuoja, – pasakoja Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) vadovas Petras Puskunigis, – patirtis mus moko elgtis kitaip“. Jo nuomone, ūkininkui privalu prioritetą skirti verslo ekonomikai ir vadybai, argumentais atakuoti visų lygių politikus ir valdininkus.
„Reikia belstis į visas duris, – LŽŪBA vadovui pritarė žemės ūkio ministras Giedrius Surplys, – dėl Bendrosios žemės ūkio politikos nauju finansiniu laikotarpiu pokyčių ir Briuselio biurokratinių žaidimų šalies laukia nežinia“.
„Ministerijoje dirbame su 91 bėdos rinkiniu, – sakė žemės ūkio viceministrė Ausma Miškinienė, – tačiau daugiausia ūkininkų rūpesčių susiję su Aplinkos apsaugos ministerijos teisės aktais“.

Gamybos kaštai ir kainos

Prienų rajono savivaldybėje ūkininkai ir kaimo gyventojai laiko 4898 karves, dar 234 laikomos Birštono savivaldybėje. Vyrauja vidutiniai, daugiau nei 20 karvių laikantieji ūkiai. Nepaisydami vadinamojo permanentinio sunkmečio, svyruojančių ir netgi žiemą krintančių žaliavos supirkimo kainų, Veiverių, Ašmintos, Balbieriškio, Jiezno seniūnijų ūkininkai modernizuoja fermas, planuoja statyti melžimo robotus, ieško galimybių verslą perduoti jaunimui. LPGA tarybos nariai, pieno ūkių šeimininkai Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje susitikime su valdžios ir verslo atstovais kalbėjo apie pieno gamybos kaštus, žaliavos supirkimo kainas, nesukalbamus verslo partnerius ir valdžios nenorą būti arbitru nelygioje kovoje su prekybos tinklų apetitais.
LPGA vadovas J. Vilionis teigė ne tik žodžiu, bet ir raštu informavęs šalies vadovus, jog dėl mažų pieno supirkimo kainų žemdirbiai 2018 m. (palyginus su 2017 m.) negavo maždaug 32 mln. Eur pajamų. Pajamos sumažėjusios ir dėl pernykštės sausros. Jos metu stipriai krito riebalų ir baltymų rodikliai. Be to, ūkininkus piktina netolygus pieno kainos „pyrago“ pasidalijimas: parduotuvėse pieno litras kainuoja eurą, ūkininko dalis nesiekia nė 20 proc. Prekybos centruose pieno produktams taikomos nuolaidų akcijos. Vėliau prekybininkai iš pieno perdirbėjų reikalauja atitinkamų nuolaidų, pastarieji savo praradimus kompensuoja mažindami žalio pieno supirkimo kainas, taip apiplėšdami ūkininką.
ŽŪM duomenimis, iš Lietuvos ūkių per mėnesį superkama apie 120 tūkst. t pieno, apie 40 tūkst. t sudaro pienas iš Latvijos ir Estijos, taip pat pieno koncentratas iš Vokietijos. „Saviškius žlugdome, svetimiesiems atiduodame pinigus, – kalbėjo J. Vilionis, – reikia ūkininkams organizuoti sienų apsaugą, stabdyti cisternas su įvežama pieno žaliava“.

Ambicijos ir tikrovė

ŽŪM ministras G. Surplys, praėjusią vasarą atlikęs „praktiką“ Griškabūdžio žemės ūkio bendrovėje, tvirtina, jog pieno ūkio ateitis – išlipti iš kaliošų ir modernizuoti gamybą. Viceministrė A. Miškinienė įsitikinusi, jog ambicingas šalies pienininkų uždavinys pagaminti per metus 3 mln. t pieno visiškai įmanomas, nors pastaruoju metu nepagaminama nė pusės to kiekio.
„Žemišką“ statistiką apie pieno ūkių struktūrą ir pokyčius pateikusi VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro Gyvūnų ir gyvūnų produktų apskaitos departamento direktorė Daiva Beinorienė optimizmu netryško. Per paskutinįjį penkmetį šalyje karvių sumažėjo nuo 310,41 tūkst. (2014 m.) iki 256,69 tūkst. (2019 m.). Ypač mažėjo pieno ūkių skaičius: 2016 m. jų buvo 47 339, 2018 m. pabaigoje buvo 36 278. Po vieną dvi karves pastaruoju metu Lietuvoje laiko 22 776 ūkininkai, po 3 – 5 karves – 6425, po 21 – 30 karvių – 838, po 101 – 150 karvių – 115, po 150 ir daugiau karvių – 145 ūkininkai. Kraupoka statistika apie galvijų (bulių, telyčių ir karvių) likvidavimą: 2015 m. – 208 381, 2016 m. – 201 564, 2017 m. – 189 544, 2018 m – 186 672.
LPGA tarybos nariai įsitikinę, jog šalies pieno sektoriui stabilizuoti vadinamųjų įrankių yra ne tik Vilniuje ar Briuselyje, bet ir Rygoje bei Varšuvoje. Latvijoje brandinami planai stiprinti pieno gamybą, kadangi atsivėrę pieno produktų eksporto keliai. Lenkija taip pat valdo dideles pieno produktų vartojimo šalyje ir eksporto rinkas. Jau šiandien mūsų kooperatyvai patys išveža pieno žaliavą parduoti kaimynams. Didesnių išmokų, kaip tikėjosi mūsų žemdirbiai, iš Briuselio gali tekti palūkėti. Europos Parlamento Peticijų komitetas klausimą atidėjo. LPGA tarybos nariai vietos valdžiai siūlys nacionaliniu lygmeniu išmokas pakoreguoti, kad jas gautų gyvulius laikantieji, žemės ūkio produkciją gaminantieji, o ne sofos ūkininkai.

Justinas ADOMAITIS