Bėdos prasideda pamiršus, kad nesi pats geriausias

Šiauliai

Priežastis. Kęstutis Dvareckas nebevažinėja po mokyklas ir nepasakoja vaikams savo prisikėlimo istorijos. Nes vaikai įsimena ne tai, ką kunigas nori pasakyti, o tai, kad narkomanai lengvai gali tapti blaivūs. „Deja, sustoti gali vos 3 iš 100. Ir sustojama ne vien dėl žmogaus apsisprendimo“, – sako jis.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

53269

Jei į „Google“ paiešką įvestumėte Kęstučio Dvarecko pavardę, sistema išsyk pateiktų informacijos apie kunigą, stojusį prieš teismą dėl narkotikų vartojimo. Kęstutis ir neslepia savo praeities, priešingai – atvirai ir su šypsena apie ją pasakoja. Dabar kunigas, priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ įkūrėjas ir vadovas nebijo pasakyti svarbių žodžių: „Kai pamiršti, kad nesi pats geriausias, tada ir prasideda didžiosios bėdos.“

„Dažniausiai išprotėjęs būdavau aš“

Informacija internete apie Kęstučio Dvarecko priklausomybę narkotikams ir visas iš to kilusias bėdas visada yra pirmosiose pozicijose. Kęstutis šypsosi: „Ir tai yra gerai, toks gydantis priminimas, kad esi nusidėjėlis.“

Kunigas, viešėjęs Šiauliuose, pristatydamas knygą „(Ne)pasmerkti“, atviravo, kad yra sveikstantis priklausomas žmogus – skaičiuoja jau vienuoliktus sveikimo metus. Tik vėliau jis supratęs, kad pagrindinis dalykas, nuo kurio anuomet norėdavo bėgti, – realybė. Kęstutis įsivaizdavo esąs teisingas, pamaldus ir protingas, o aplink buvo neteisingas pasaulis, kuris, kaip tai baisu, nepasiduodavo jo korekcijoms.

„Mėginau Dievą kalbinti, kad padėtų man susitvarkyti su pasaulio neteisybėmis, norėjau Dievą informuoti, o jis – tylėdavo. O žinot, kai Dievas tyli, priimi tai kaip sutikimą. Pasižadėdavau Dievui ko nors nevalgyti, kažkokias maldas kalbėti, o, praėjus sutartam laikui, jis kažkodėl neatvesdavo į teisingą kelią tų, dėl kurių pykau. Pykdavau dėl to ant Dievo, nes atlygis, kurio tikėdavausi, neateidavo“, – juokiasi Kęstutis, paaiškindamas, kad dažniausiai tose situacijose išprotėjęs būdavo jis.

Kadangi realybė nesikeisdavo, norėdavo teisintis, pabėgti nuo tos bejėgystės. Todėl ir pasinerdavo į svaigalus. „Tada būti nebe-skaudėjo. Užmiršti tai, kas neramindavo, užsimiršti. Man tada atrodydavo, kad kažkokie mano nežinojimai, netobulumai, silpnumas, ribotumas – blogis. Kad aš dėl to esu mažiau vertingas“, – atvirauja kunigas.

Prie tokio suvokimo labai daug buvo prisidėjusi mokykla. Ten Kęstutis girdėdavo, koks yra blogas, buvo lyginamas su kitais. Pažymiai buvo geri, o elgesys – nelabai.

Panaši patirtis atėjo iš šeimos, bet savo tėvų Kęstutis nekaltina. Jo tėvai beprotiškai daug dirbo, kad galėtų vaikus aprūpinti materialiai. Bet neįkainojamų dalykų pritrūko. „Tėvas po 14 valandų dirbo statybose... O tada dar vaikas prišoka kažkokios meilės patirties reikalauti. Galite patys suprasti...“ – atlaidžiai kalba jis.

12391291-936466453069960-69.jpg

„Sudrebėjo tikėjimo pamatai“

Patyręs, kad jei būsi geras – būsi mylimas, jei nekelsi problemų – būsi priimtinas, Kęstutis nusprendė, kad bet kokia kaina turi būti stiprus, viską žinantis, protingas. Net iki absurdo. Mokykloje klausinėjo vieno pirmūno, ką šis valgo, kad jam taip sekasi. O išgirdęs, kad anyžinius saldainius, kurių jis pats visiškai nemėgo, bandė valgyti, kad tik prasimuštų...

„Man reikėjo pripažinimo iš vertintojų, kad pats save įvertinčiau ir pakęsčiau. Gal dėl to buvau pastebėtas kaip veržlus, besidomintis, nors man iš tikro niekas nebuvo įdomu“, – juokiasi kunigas.

Metai bėgo, o Kęstutis mokėsi, vis tikėdamasis, kad taps stiprus tik tada, jei dar kažko išmoks. Jam atrodė, kad kunigo pareiga – išmokti spręsti problemas. Galvojo, kad Dievas jį siunčia į karštas situacijas kaip sprendėją.

Kai baigė studijas Vilniuje, o magistrantūrą Vokietijoje, pradėjo dirbti. Dirbo su tokiu pačiu užsidegimu tam, kad sulauktų pripažinimo.

Kęstutis leido sau kritikuoti ir vyresniuosius, taip nuneigdamas jų patirtis ir įžvalgas. „Vienas pasakė frazę, kad mažiau aiškinčiau, kaip reikia daryti, o geriau – parodyčiau. Tai dar labiau maitino mano darboholizmą. Galvojau, kad aš tikrai visiems parodysiu, kaip reikia. Ir prisidirbau“, – sako jis.

Viena rimčiausių situacijų, po kurios Kęstutis ir pradėjo svaigintis, – liūdna. Vienas mokinys susirgo vėžiu, prognozės buvo liūdnos.

„Daviau Dievui visokių įžadų, kad tik jis vaiką ištrauktų. Maniau, kad tai bus įrodymas jo tėvams, kad Dievas yra, ir jie tada atsivers. Nepaisant mano pastangų, neblaivių pastangų, norint Dievą priversti daryti taip, kaip man reikėjo, vaikui pablogėjo, jis tapo negydytinas. Lankiau jį namuose. Vaikas klausinėjo, ar didžiulė nuodėmė norėti numirti... Kai klausia 16 metų vaikas... Buvo daug bejėgystės, tai buvo mano visiškas pralaimėjimas. Nusprendžiau, kad esu blogas kunigas, nes niekuo negaliu padėti“, – atvirauja Kęstutis.

Patirčių, kai norisi, bet nieko negali padaryti, daugėjo. Iš nepagarbos savo silpnumui, ribotumui, iš pirmųjų tėvų nuodėmės susidievinti, noro būti kitam mokytoju, gelbėtoju, nors Viešpats prašo tokiam nebūti, o jau geriau – liudytoju, pasidarė labai sunku.

„Pamačiau, kad ne tik buvau silpnas, bet ir likau silpnas. Sudrebėjo mano tikėjimo pamatai. Priklausomybė mane vis labiau izoliavo. Jutau žvėrišką vienišumą, lankė pragariškos būsenos“, – atvirauja kunigas.

20525652-1405298132853454-3.jpg

Supurtė Kryžiaus kelio rašymas

„Melas, kad, vartojant narkotikus, – „kaifas“. Pirmais kartais gal ir taip. Paskui vartojama dėl to, kad prigesintum pragarą, nes gali išprotėti, negalėdamas blaiviai pakelti tų būsenų. Prasidėjo beviltiškos skolos. Išsigandau, kad gali išlįsti, jog kunigas – narkomanas. Svarsčiau, ką su tuo daryti...“ – sako jis.

Iš nevilties tapo toks išprotėjęs, kad nusprendė, jog visiems bus geriau, jei jo neliks... „Buvo svarbūs trys klausimai: kad neskaudėtų, kad nelikčiau neįgalus, nes man atrodė, kad tai labai blogai, ir kad viskas atrodytų kaip nelaimingas atsitikimas. Juk mums labai svarbu, ką žmonės apie mus galvoja. Jei galvoja gerai, vadinasi, ir mes geri... Bet, nespėjus man to padaryti, buvau sulaikytas pareigūnų“, – prisimena jis.

Tada Kęstutis labai supyko. Jį sulaikė vakare, o ryte laikraščiai buvo pilni straipsnių su antraštėmis apie sulaikytą kunigą...

„Vyko pamatiniai lūžiai santykiuose su kitais žmonėmis, Dievu ir savimi. Pirmas smūgis – atėjo toks vyras į sulaikymo kamerą ir pasakė, kad yra mano advokatas. Aš advokato neturėjau, tik skolų. Bet jis pasakė, kad mano tėvas jį surado ir pasakė, kad parduos viską, ką turi, kad padėtų savo sūnui. Nes jis labai mane myli“, – mena kunigas.

Tada vienas kunigėlis, kuris Kęstučiui tada pasirodė nelabai adekvatus, atnešė knygelių ir pasiūlė parašyti Kryžiaus kelią. „Aš pakeltu tonu jam pasiūliau išsiblaivyti, įvertinti, kur esu. Pasakiau, kad išvis nebežinau, ar tikiu, o jis mat siūlo Kryžiaus kelią parašyti. Man išvis baisu buvo galvoti“, – prisimena jis.

Netyčia, vieno pokalbio su pareigūnais metu, jam lūžo šonkaulis. Kęstutis šypsosi paaiškindamas: „Nuo aštrių žodžių... Tai mane staigiai perkėlė į Lukiškes. Ten viršininkas moralą atskaitė, kodėl nepasakiau, kad esu kunigas. Atsidūriau vienutėje pas mirtininkus.“

Buvo baisu, reikėjo kažkuo save „užmušti“. Pa-prašė tėvų atvežti knygų. Mama iš kaimynės paėmė knygų apie kulinariją. „Kameroje duoną valgau, valgyti „žiauriai“ noriu ir skaitau apie kulinarijos šedevrus“, – juokiasi jis.

Tada Kęstutis ir nusprendė parašyti Kryžiaus kelią. Su sąlyga, jog niekas nesužinos, kad jis rašė.

Pradžioje manė, kad taip užmuš laiką, bet tada ir prasidėjo intensyviausias laikas.

„Man tapo akivaizdu, kad Kryžiaus kelias vyksta čia ir dabar. Visada maniau, kad tai įvyko ir Kryžiaus kelią tik prisimename. Supratau, kad Kryžiaus kelias vyksta ne tik dėl pasaulio išgelbėjimo – dėl manęs asmeniškai. Kad Jėzus dėl manęs teisiamas. Galvojau apie puolimus, galvojau apie jo, savo mamą: ir Jėzaus mama, ir mano mama stovi po kryžiumi... O pabaigoje toks sakinys: „Kas aš tau, Dieve?“ Esu savo klaidose, savo mėšle iki kaklo, bet Dievas nuo manęs nenusisuka. Jis sutinka užstoti mane“, – kalba kunigas.

Tas Kryžiaus kelio rašymas Kęstutį labiausiai supurtė. Jis suprato, kad Dievo nepažįsta, kad tai, ką žino, – lašas jūroje.

Atsitiko tai, kas gydė

Išleidus Kęstutį į laisvę, jo pasitikti atvažiavo tėvai. Pas juos atvyko kunigas, kuris pradėjo pasakoti apie Minesotos programą.

„Tenorėjau pažymos, o ne gydymo. Nebaigiau Minesotos, buvau išmestas po dviejų savaičių. Tuo metu man atrodė, kad matau daug neteisingų dalykų. Vėl ne savimi užsiėmiau, o temačiau psichologę, kuriai „reikia“ skubios dvasinės pagalbos. Mačiau jos veikloje klaidų, kurias skubiai „reikia“ taisyti. Mėginau tam skyriui padėti susitvarkyti“, – vėl juokiasi jis.

Todėl, išleistas į šv. Mišias, į bažnyčią taip ir nenuėjo. Rado „svarbesnių“ užsiėmimų, kaip jam tada atrodė. Nebeturėjo kur dėtis, išvažiavo į Pakutuvėnus – ten buvo reabilitacinė bendruomenė.

„Išbuvau ten metus. Buvau negeras berniukas. Priešingai, nei stengiausi būti šeimoje ir mokykloje. Pakūtoje maištavau, rengiausi kaip noriu, kalbėjau kaip noriu, plikai skutausi galvą, nešiojau skiauterę... Buvau visoks, bet manęs neišmetė. Jaučiausi priimamas“, – sako kunigas.

O tada klasta buvo įviliotas į tylos rekolekcijas. Jam pasakė, kad silpni ten negali būti. „Nei norėjau, nei ką. Norėdamas padaryti įspūdį, pasakiau, kad noriu“, – juokiasi jis.

Kaip buvo įpratęs, ėmė vaidinti atgailaujantį kunigą. Bet sielovadininkė nuginklavo. Pasakė, kad kaip kunigas jis jai visai neįdomus. Kaip vyras būtų įdomus.

„Viešpatie, kažkokia moteris manęs prašo pasakyti, kaip jaučiuosi kaip vyras“, – vėl prisimindamas juokiasi jis.

Po tokio šoko sielovadininkė pasiūlė Kęstučiui pripažinti sau tiesą apie praeitį. Nes negali Dievui pripažinti tiesos, jei negali sau pripažinti tiesos apie save.

„Buvau paragintas rašyti. Rašiau. Nesu kvailas, rašiau, galvodamas, kad kažkam šitų užrašų reikės. Todėl rašiau gražiai – klausytojams. Antrą dieną rašinėlis buvo baigtas, tačiau pagalvojau, kad nesąmonėmis užsiiminėju. Nusprendžiau parašyti sau ir viską sudeginti. Ir tada pasipylė... Rašiau dienomis ir naktimis kaip išprotėjęs, nereikėjo jokių pastangų. Ir kai baigiau rašyti, ėjau sudeginti. Sutikau tėvą Stasį (Kazėną SJ, – aut. past.). Perskaičiau viską jam ir atsitiko tai, kas gydė, kas keitė. Maniau, kad jis pasibaisės, kad pasmerks, koks aš blogas, o ten veidai kaip tik šilo, kuo labiau tapau atviresnis“, – prisimena jis.

O tada Kęstutis užmigo koplyčioje. „Bemiegant Viešpats davė nepajudinamą aiškumą, kad esu jo mylimas sūnus, kuriuo jis gėrisi. Daug metų to nepasakojau, bet tai tapo vienu iš mano gyvenimo pamatų. Gyventi, dirbti, klysti. Dabar matau, kiek daug nuostabių dalykų Viešpats padarė mano gyvenime“, – šypsosi kunigas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt