Beata Ignatavičiūtė: „Nusimato daug pirmų kartų“

Įvairiapusišką, dinamišką ir talentingą Beatą Ignatavičiūtę kartais galima sutikti gimtųjų Šiaulių gatvėse, o balandžio 7 d., festivalio „Resurrexit“ uždarymo koncerto metu Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje, klausytojai turės išskirtinę galimybę išgirsti ir pačios solistės balsą. Prieš koncertą susipažinkime su atlikėjos mintimis apie teatrą, įsimintiniausius vaidmenis ir muziką, klausomą laisvalaikiu.

B. Ignatavičiūtė, dabar puikiai žinoma solistė Klaipėdos muzikinio teatro mėgėjams, muzikinį kelią pradėjo Šiaulių „Juventos“ progimnazijoje. Mamos paskatinta tęsti muzikinį išsilavinimą Klaipėdoje, toliau mokėsi Stasio Šimkaus konservatorijoje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultete. Šiame mieste likusi solistė ėmė dainuoti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame kurtais neprilygstamais pasirodymais pakerėjo ne tik pajūrio krašto, tačiau gastrolių metu ir visos Lietuvos žiūrovus.

– Esate kilusi iš Šiaulių. Kaip matote savo gimtąjį miestą dabar, kai galite į jį pažvelgti tarsi iš šalies?

– Progų aplankyti Šiaulius man tikrai nereikia, čia gyvena mano tėvai, seserys ir brolis, tad atvykstu tikrai dažnai ir su malonumu. Rečiau tenka koncertuoti, bet, pasitaikius galimybei, visada džiaugiuosi, galėdama dainuoti savo gimtajame mieste, – tai puiki proga paprasčiau pakviesti artimuosius į pasirodymus nei kokiame kitame mieste.

Dabar jau didžioji mano gyvenimo dalis nugyventa Klaipėdoje. Būdama keturiolikos, išvykau gyventi į pajūrį, tačiau Šiauliai man iki šiol yra šiltus jausmus keliantis miestas. Pastebiu, kaip jis keičiasi, ir labai nudžiungu, girdėdama kolegas, važiuojant iš kokių gastrolių, sakant: „Oho, kaip Šiauliai susitvarkę ir koks didelis miestas! Galvojau, jis mažesnis.“ Viduje visada jaučiu pasididžiavimą gimtine ir žmonėmis, kurie augina, keičia ir gražina šį miestą. Taip pat pasidžiaugiu, kad tai matau ne tik aš.

– Turint nuostabų, išlavintą balsą, regis, atsiveria nemažai karjeros galimybių. Kas paskatino jus pasukti būtent į muzikinį teatrą?

– Muzikinis teatras buvo mano didžioji svajonė, įsižiebusi dar mokantis konservatorijoje. Besimokant spektaklių ir koncertų lankymas buvo privalomas, tad su malonumu savanoriavau teatre, kad galėčiau pažiūrėti spektaklius nemokamai. Mano pareigos buvo padėti darbuotojoms rūbinėje. Jau tuomet man atrodė, kad teatras – tai kažkas magiško, užburiančio, paslaptingo, ir tai buvo mano varomoji jėga. Nukreipiau visą energiją ta linkme, kad ir aš atsidurčiau muzikinio teatro scenoje.

– Festivalio „Resurrexit“ uždarymo koncerte atliksite Felixo Mendelssohno kūrinius. Ar jau buvote susidūrusi su šio kompozitoriaus kūryba?

– Su F. Mendelsshono kūriniu susiduriu pirmą kartą, tad nekantriai laukiu, kada galėsiu pasidalinti atlikimu ir interpretacija. Kartu su kolege Rita Petrauskaite atliksime Psalmę Nr. 93 op. 43. Jau turėjome keletą repeticijų ir pasidžiaugėme, jog jaučiame viena kitą, dėl to skambėjimą ir balsus ne taip sunku suderinti. Laukiame atvykstant ir dirigento, su kuriuo taip pat muzikuosime pirmą kartą. Tad nusimato daug pirmų kartų, tikiuosi, labai įsimintinų.

– Šiaulių publikai dainuosite kartu su kolegomis solistais, dviem chorais ir simfoniniu orkestru. Ar, ruošiantis tokio masto pasirodymui, nekyla daugiau jaudulio nei įprastai?

– Visada atsakingai žiūriu į koncertus, pasirodymus, spektaklius ir stengiuosi „išnešti“ į sceną geriausią savo versiją, negalvoju, kiek bus kolegų. Mes turime vieną gražų tikslą ir visi kartu dirbame dėl jo. Koncertas – tai šventė ne tik klausytojui, bet ir mums, artistams. Mes džiaugiamės, kad galime pabūti toje bendrystėje ir muzikuoti.

– Jei galėtumėte rinktis, ar jūsų širdžiai norėtųsi vis didesnių salių, užkariauti dar didesnių publikų simpatijas, o galbūt kartais mieliau dainuotumėte kameriškesnėje aplinkoje, žvelgiant žiūrovui tiesiai į akis?

– Yra tekę dainuoti ir arenose, ir kameriškesnėse erdvėse. Tiesą pasakius, negaliu atsakyti vienareikšmiškai, kadangi pojūčiai ir išgyventos emocijos pasirodymo metu visada artistą truputį pakelia nuo žemės ir tikrai ne salėse esmė, o klausytojų širdyse. Po pasirodymo tau gali ploti ir vienas žmogus, bet jauti jo šilumą ir net savotišką padėką. Tačiau gali būti ir priešingai: stovint scenoje, matai, kaip žiūrovai kyla iš savo vietų, atrodo, kad greičiau nulėktų į rūbinę pasiimti palto. Žinoma, didesnėse auditorijose tave stebi daugiau žiūrovų ir net nežinai, kas tavęs klauso. Mažesnėje erdvėje, kai matai žiūrovų emocijas, kaip juos paliečia tavo atlikimas, retsykiais veria širdį, sunkiau susikaupti. Tarsi dingsta siena tarp žiūrovo ir atlikėjo. Manau, svarbiausia, kad tai, ką darau, darau nuoširdžiai ir atvira širdimi, ne dėl to, kiek manęs klausytojų klausys. Man svarbu, kad klausytojas mane išgirstų gilesne prasme.

– Muzikinio teatro scenoje šalia nepriekaištingo muzikinės medžiagos atlikimo ne ką mažiau svarbi yra dramatinė, kartais labai fiziška, daug iš kūno reikalaujanti vaidyba, net akrobatiniai triukai. Ar fizinis pasiruošimas pasirodymams kartais neužima daugiau laiko nei muzikinės partijos parengimas? Ką keisčiausio ir įsimintiniausio jums, kaip atlikėjai, teko suvaidinti teatro scenoje?

– Kiekvienas atlikimas, personažo kūrimas iš artisto pareikalauja ypatingo pasiruošimo. Tai vokalinių įgūdžių tobulinimo, sporto salės ar meditacijos ir susitelkimo, susipažinimo su istorija ar laikmečiu, žiūrint filmus ar skaitant knygas. Manau, žengiant į sceną, kiekvienas artistas sau kelia aukštus reikalavimus. Man tikrai yra tekę susidurti ne su vienu iššūkiu, kaip suderinti dainavimą, šokį ir aktorinį meistriškumą, ar lankyti pole dance (šokių ant stulpo, – aut. past.) treniruotes ir sustiprinti savo kūną, kad galėčiau atlikti kombinacijas ant stulpo Johno Kanderio miuziklo „Čikaga“ spektaklio metu. Tačiau aš iššūkius mėgstu, nes suprantu, kad tik tokiu būdu galiu tobulėti kaip dainininkė ir kaip aktorė. Labai retais atvejais atsisakau kokio iššūkio, o jei taip ir įvyksta, vadinasi, turėjau svarbių argumentų atsisakyti.

– Kuris iš jūsų atliktų vaidmenų jums artimiausias ir kuo?

– Pats pirmasis spektaklis, Zigmars Liepinš muzikinė drama „Adata“, kuriame atlikau pagrindinį jaunos merginos Kristos vaidmenį, stipriausiai įsirėžė į atmintį. Laikui bėgant, vaidmenų puokštė pildėsi ir dabar kiekvieną jų priimu kaip nedidelį laimėjimą pačiai sau. Tai mane išmoko skirtingų dalykų: ruošiantis vieniems vaidmenims, reikia stiprios fizinės ištvermės, kad dainuojant pavyktų išlaikyti tolygų kvėpavimą ir nepagauti „pompos“. Kiti reikalavo tobulinti vokalą, dar kiti išmokė stebėti, ieškoti, kas vyksta aplinkoje, ir tai analizuoti. Tikrai išskirtinis buvo Velmos Kely vaidmuo miuzikle „Čikaga“. Būtent šis vaidmuo mane paaugino kaip miuziklų atlikėją visomis prasmėmis, nes dirbau su tos srities profesionalais. Džiaugiuosi, kad spektaklis apkeliavo Lietuvos arenas ir daugybė žiūrovų turėjo galimybę jį patirti.

– Galbūt turite svajonių vaidmenį, kurį būtinai gyvenime norėtumėte atlikti?

– Deja, tokio svajonių vaidmens neturiu. Tačiau kiekvieną kartą džiaugiuosi, galėdama kurti ir ieškoti naujų spalvų savyje. Ruošdama naują vaidmenį, visada šimtu procentų pasineriu į paieškas, neskaičiuodama valandų. Kiekvienas vaidmuo man – svajonių vaidmuo.

– Kai nereikia ruoštis vaidmenims ir koncertams, kokią muziką mėgstate klausyti laisvalaikiu?

– Labai įvairiai. Po koncertų ir spektaklių geriausia muzika yra tyla. Važiuodama namo po pasirodymų, leidžiu, kad įtampa atslūgtų tyloje. Sportuodama mėgstu ritmą, kad neleisčiau sau sustoti. Leidžiant laiką gamtoje ar prie jūros, mėgstu klausytis natūralių garsų: paukščių čiulbėjimo, medžių šlamėjimo ar lietaus. Kadangi pati esu spontaniška, mane supa įvairiapusiška muzika, įvairūs garsai, priklausomai nuo nuotaikos ir veiklos.