Bažnyčios griuvėsiuose– klasika ir muzika skambanti paroda

Rugpjūčio 10 d., 20.30 val. vėl atgis išskirtinių renginių vieta tapę Bartninkų bažnyčios griuvėsiai. Pasiklausyti klasikinės muzikos kvies garsusis Lietuvos pianistas Petras Geniušas, parengęs programą kartu su Čiurlionio kvartetu. Maestro žmona menininkė Kristina Norvilaitė pristatys muzikos įkvėptą grafikos darbų parodą.

– Garsiausios koncertų salės Niujorke, Sankt Peterburge, Tokijuje, Vienoje, Londone, festivaliai, koncertai spektakliai šalies didmiesčiuose ir... Bartninkų bažnyčios griuvėsiai. Kaip savo darbotvarkėje surandate laiko koncertui tokioje neįprastoje vietoje, nedideliame miestelyje Lietuvos pakrašty? – klausiu pianisto Petro GENIUŠO.

– Visame pasaulyje vasarą daug koncertų, festivalių vyksta lauke, net labai netradicinėse erdvėse, pavyzdžiui, fermose. Vienas geriausių dvidešimtojo amžiaus pianistų Sviatoslavas Richteris yra grojęs ir ... arklidėse. O bažnyčios griuvėsiai – čia labai kilnu. Koncertai nebūtinai turi vykti didžiausiose salėse, tad renginys Bartninkuose bendrame muzikiniame kontekste atrodo labai normaliai.

Vasarą muzikantai daug važinėja. Neseniai grįžau iš festivalio Škotijoje, kitą dieną po koncerto Bartninkuose išvykstu į festivalį Šveicarijoje. Buvau Londone, naujos Razumovsky Music Studio erdvės atidaryme. Be muzikos praleidau tik savaitę Maljorkoje. Atlikėjai ilgai nesiilsi, kad neprarastų formos. Vasara – ir laikas mokytis naujų kūrinių, ruošti naujas programas.

– Kaip pristatytumėte save, savo muziką tiems, kas Jūsų klausysis galbūt pirmą kartą?

– Esu Petras Geniušas, pianistas. Ir to pakanka. Groju pagrinde klasikinę muziką. Koncerte Bartninkuose su Čiurlionio kvartetu atliksime vieną tobuliausių kamerinio žanro kūrinių A. Dvoržako fortepijoninį kvintetą, aš pats grosiu S. Rachmaninovo sonatą. Tai didelis, sudėtingas, bet labai gražus kūrinys. Romantiškas.

Muzika – mano kasdienė duona, bet šitas darbas man sukelia daug džiaugsmo. Aš matau, kad publika, kuri galbūt ir pirmą kartą ateina į klasikinės muzikos koncertą, dažniausiai nenusivilia. Ši muzika pakylėja, būna įdomi. Dėl ko ji klasikinė? Todėl, kad geriausia. Tai, ko mes klausomės šiandien, išlikę iš tūkstančių XII– XX amžiaus kompozitorių kūrinių. Išlikę geriausi. Jų autoriai žinojo, kaip padaryti muziką, kaip užkariauti klausytoją, bet tai nėra kažkas abstraktaus. Tai – yra jausmai, protas, kūnas.

– Turite mėgstamiausius kūrinius, kompozitorius?

– Tai, ką aš groju, viskas yra mano labai mėgiama. S. Rachmaninovo sonata yra viena, kaip sakoma, iš mano „vinių“. Grojau sonatą jaunesniame amžiuje, buvo pertrauka, šį sezoną nutariau vėl prie jos sugrįžti. S. Rachmaninovas apskritai yra vienas iš mano mėgstamiausių kompozitorių. Didelį džiaugsmą sukelia ir A. Dvoržako muzika. Tiek atlikėjui, tiek publikai. Žinoma, tas mėgstamų dalykų sąrašas yra ilgesnis, nes kaip ir literatūros, taip ir muzikos pasauly parašyta daug genialių kūrinių.

Klasika mane „pasigavo“ anksti. Tai, ką pradėjau nuo penkerių ar šešerių metų, darau iki dabar. Tai yra mano gyvenimas.

– Savo išlavintu muzikiniu skoniu ir akiračiu, technika ir jautrumu garsui Jūs greitai „užkariaujate“ klausytoją. Kiek atlikėjui svarbus dialogas su publika?

–Kūrinio atlikimas yra komunikacija su žmonėmis. Muzika ant popieriaus ir yra ant popieriaus. Sukomunikuoti su klausytojais, nukreipti juos į muziką – toks mūsų darbas.Yra įvairių būdų ir reikia daug išmanymo, pajautos, kad surastum tą kontaktą. Kartais tai būna lengviau padaryti, kartais sunkiau. Priklauso nuo situacijos: įgarsinimo kokybės, instrumento, akustikos, oro sąlygų... Taip pat ir nuo publikos: ar ji dažnai klauso klasikinės muzikos, ar tik kartą per metus, o gal apskritai ne į tą koncertą atėjo... Prisitaikyti – atlikėjo profesionalumo dalykai.

– Jūsų koncertų geografija labai plati. Grojote daugiau kaip 40 šalių. Ar yra pasaulyje vieta, į kurią mintis kartais nugena ir norėtumėte surengti koncertą?

– Visos 40 šalių, kur lankiausi, buvo Šiaurės pusrutulyje. Dar yra Pietų Pusrutulis, yra Afrika, Australija... Aš žingeidus žmogus – noriu pabūti ten, kur dar nebuvau. Ir šalių, kuriose nesu buvęs, likę tikrai daugiau nei keturiasdešimt.

„Aš klausausi muzikos“

P. Geniušo koncertą Bartninkuose papildys pianisto žmonos Kristinos NORVILAITĖS grafikos darbų paroda „Aš klausausi muzikos“.

– Muzikos aš nebijau. Aš ją tiesiog myliu. Muzika „persekioja”mane nuo ryto iki vakaro, nes vyras ir dukra skambina, niūniuoja, dainuoja. Tas gyvas garsas mano vaizduotėje kuria paveikslus. Jei aplanko nuovargis ir rūpesčiai, suskambus muzikai vėl viskas įgauna spalvas, šešėlius, istorijas, emocijas. Ši paroda –tai nedidelė dalis mano vaizdinių, ką galėjau ir suspėjau perkelti į drobę”, – taip savo parodą pristato menininkė.

– Sakote, kad šie darbai gimė spontaniškai?

– Kokioje aplinkoje menininkas gyvena, tą jis ir vaizduoja. Padariau vieną paveikslą, antrą, trečią... Žiūriu, visi jie muzikine tematika. Kūryba liejosi tarsi iš pasąmonės, lengvai, kaip muzika. Petras po kelias valandas groja namuose, aš pati klasikinės muzikos klausausi savo galerijoje. S. Prokovjevo, V. A. Mocarto, S. Rachmaninovo... Man labai gražūs yra muzikos instrumentai. Taip paveiksluose atsirado pianino klavišai, voltorna, violončelė, smuikas, taip pat dirigento mostas, dainuojantis Pavarotis, smuiko raktas... Tokie mano darbų simboliai.

Parodos „Aš klausausi muzikos“ premjera įvyko nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje. Darbai ten labai gražiai atrodė ir tiko. Muzikantams buvo labai artima, sulaukiau teigiamų atsiliepimų. Tokia menų sintezė gavosi. Tai įkvepia eiti toliau.

Bartninkuose paroda bus eksponuojama ant molbertų. Paskui darbai mėnesiui nukeliaus į Vilkaviškio kultūros centrą, o vėliau vėl bus rodomi Vilniuje.

– Turite savo galeriją „Kristina Norvilaitė“, kurioje kuriate, eksponuojate darbus, rengiate poezijos vakarus, koncertus.

– Galerijoje aš ne tik eksponuoju savo darbus. Noriu, kad atėję žmonės pamatytų ir kaip aš dirbu, kaip kūrinys gimsta. Man įdomu bendrauti. Galiu papasakoti kūrinio istoriją: kodėl jis atsirado, kodėl tokios spalvos... Kai žmonės pamato visą procesą, jie visai kitaip į paveikslą pradeda žiūrėti.

– Ar ne tokia edukacinė misija paskatino Jus dovanoti ir dailės pamokas sergantiems vaikams?

– Kai 2009 Santariškių vaikų ligoninėje dalyvavau 3 mėnesių eksperimente, nieko per daug neplanavau, nes nežinojau, ar ligoniai norės ateiti, ar patiks tėvams. Atgarsiai buvo labai labai teigiami. Ir mano savanorystė tęsiasi jau 8 metai. Dabar dar prisidėjo ir Vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyrius, kuriame – vaikai su psichologinėmis ir visokiomis kitokiomis problemomis. Man labai svarbu, kad ligoniukai ir juos slaugantys tėvai bent tą užsiėmimų valandą atsijungtų nuo savo didesnių ar mažesnių bėdų. Kaip jie savimi didžiuojasi, kai kažką per tą laiką padaro, kokie tą akimirką laimingi pasijaučia. Nevisada būna lengva, kai matai dideles kitų problemas . Pasikeičia gyvenimo vertybės, pats išmoksti daug dalykų, prasiplečia žmoniškumo ribos.

– Esate grafikė, estampo meistrė, scenografė, knygų iliustratorė... Kuri iš šių veiklų jums vis dėlto artimiausia?

– Artimiausia yra grafika, estampas. Visa kita atsiranda natūraliai. Ateina užsakymas ir tiesiog darai. Susiranda knygų autoriai, leidyklos (iliustruota per 80 knygų). Ir scenografe tapti neplanavau – tiesiog taip susiklostė.

– Kaip po vienu namų stogu sutelpa du ryškūs muzikos ir dailės talentai?

–Jei nori būti kartu, tai būni ir derini. Visus buitinius darbus darau aš, nes tai būtina. Mūsų tokios profesijos, kad nuolat būname tarp žmonių. Pusiausvyrai subalansuoti abu mėgstame ir vienatvę. Petras 2-3 valandas vienas groja namuose, aš einu į galeriją padirbėti, o paskui jau norisi būti kartu.

Padariusi naują darbą kviečiu Petrą pažiūrėti. Jis būna pirmas vertintojas. Kai Petras mokosi naujo kūrinio, aš būnu pirmoji klausytoja. Mums tai yra įdomu. Ir pastabas išsakome. Galbūt nevisada malonias, bet subtiliai, per kažkokią užuominą. Tada taisome, deriname. Iš tikrųjų, tai mes labai daug diskutuojame.

Parengė: Laima Vabalienė, Vilkaviškio krašto laikraštis "Santaka"