Baltų mitologiniai akmenys nyksta neopagonių amžiuje

Lietuva

Ar­vy­do Gurkš­nio nuo­tr.

Asta ŠiukšterienėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

253446

Aukuras, tapęs vienu pagrindiniu, o gal ir centriniu lietuvių neopagonių apeigų centru, išgyvena kartu ir atgimimą, ir nykimą. Vienas iš Kuršių genties istorijos įkūrėjų Benas Šimkus sako, kad neteisingi bandymai atkurti apeigas, ypač deginant ugnį, naikina kultūros paveldą. (Tęsiant kelionės „Baltų keliu“ įspūdžius Kuršių ratu.)

Įspūdingi gidai

Įspūdingi nebylūs akmenys Mosėdyje gali daug papasakoti, ypač jei kartu kompetentingas gidas, teisės bakalauras, istorijos magistras ir profesionalus karys Benas Šimkus iš Kuršių genties istorijos muziejaus. Šį muziejų jis kartu su žmona Irma Šaltyte-Šimkiene įkūrė iš savo senelių paveldėtoje sodyboje.

Pora – Šiauliuose gimusi, Utenoje augusi I. Šaltytė ir B. Šimkus iš Klaipėdos – susipažino studijuodami teisę Vilniaus universitete. Pamilo, susituokė ir vėl įsimylėjo iš naujo… rekonstrukcinę archeologiją ir gyvąją istoriją, kuria jau daug metų domisi ir užsiima Irma.

Taip Benas ir Irma tapo išskirtine gidų pora, kuri unikaliai pristato tiek Mosėdžio įžymiąsias vietas, tiek VI–XIII amžiuje gyvavusios kuršių genties materialųjį paveldą.

Jei Irma daugiau dėmesio skiria istorinei virtuvei, aprangai ir papuošalams, tai Benas – karybai ir ginkluotei. Kad ši tema labai aktuali ir entuziastingai pristatoma, nieko keista – Benas, baigęs teisę, susidomėjęs istorija, yra profesionalus Lietuvos kariuomenės karys.

Svečiams gidas aprodo ir Mosėdžio lankytinas vietas. Mosėdžio unikaliesiems akmenims pasisekė, kad turi tokį „advokatą“, kuris pasakoja ne tik įdomiąją istoriją, bet ir šviečia visuomenę – mat populiarėjančios neopagoniškosios praktikos kartais iš nežinojimo naikina mitologinius akmenis-aukurus.

Unikalus aukuras

Šilalės kaimo mitologinėje vietoje, numelioravus Erlos upės slėnį, buvo atrastas didžiausias aukurinis dubenuotasis akmuo. Benas pasakoja, kad anksčiau čia buvo senas ąžuolynas ir spėjama, kad tai buvo šventoji giria, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima net anksčiau negu pats Mosėdžio miestelis.

„Iki šios šventvietės vedė kulgrinda per liūną. Tai rodo, kad toji vieta buvo naudojama jau pagonybei nebesant oficialia religija, nes kada ta pagonybė buvo leistina, tai žmonėms nereiktų kūlgrindomis braidyti į slaptas vietas“, – sako B. Šimkus.

Ši vieta – viena iš nedaugelio archeologiškai ištirtų Lietuvos vietų. Todėl atradimai joje leidžia geriausiai suprasti, kaip atrodė aukavietės ir kaip jose buvo deginama amžinoji ugnis. Akmuo buvo rastas nuverstas ant šono. Atvertus jis atsistojo į savo buvusią vietą ant kitų mažesnių akmenų lyg ant pjedestalo. O po juo buvo rasta toji aukuro duobė ugniai.

„Pietrytinėje pusėje atrasta ugniaduobė. Ji buvusi apie 1,5 metro skersmens ir net 70 centimetrų gylio, visa išgrįsta akmenukais. Tyrimai rodo, kad ugnis joje degė ilgą laiką, gal net nuolat, nes įdegis labai didelis, o paskui užkuriama periodiškai. Paskutinis archeologinis sluoksnis rodantis, kad ši vieta dar buvo naudojama apeigoms, XVII amžius“, – pasakoja istorikas.

Tai parodo, kad ugnis degė grįstoje duobėje šalia, o ne, kaip įsivaizduoja daugelis, ant paties akmens. Kam skirtas dubuo, istorikai nesutaria, bet tikrai ne ugniai.

„Išskaptuoti akmenį tuomečiais įnagiais buvo sunku. Kam žmogus taip vargo? Matyt, norėjo išlaikyti ir perduoti informaciją. Tebėra spėliojama, kam tie dubenys buvo skirti. Viena versijų – nupilti apeigų aukoms. Ją patvirtintų XIV amžiaus apeigų aprašymai, kur minima šventa vieta, ugnis, apeiginis gėrimas ir gyvulio auka. Tai galbūt apeiginio gėrimo ar gyvulio aukos kraujo, juolab kad kai kurie akmenys turi nubėgimo griovelius skysčiui nubėgti“, – sako B. Šimkus.

Šiauliuose gimusi, Utenoje augusi Irma Šaltytė ir Benas Šimkus iš Skuodo susipažino studijuodami teisę. Pamilo, susituokė ir vėl įsimylėjo iš naujo… rekonstrukcinę archeologiją ir gyvąją istoriją, kuria jau daug metų domisi ir užsiima Irma.

Romantizuotų ritualų žala

Visa Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo pakrikštyta XV amžiuje, o XVII žmonės čia dar lankėsi, kad slapta atliktų apeigas. Vadinasi, dar du šimtus metų mūsų protėviai braidė per šventosios girios pelkes ir kūreno aukurą.

„Rasta apsilydžiusių gintaro gabalų ir puodų šukių. Nežinome, ar XVII amžiuje ta pagonybė buvo tokia, kaip dabar romantiškai įsivaizduoja neopagonys. Archeologiniai radiniai kaitina vaizduotę ir neopagonys bando atkartoti apeigas pagal savo suvokimą.

Jei rastas apsilydęs gintaro gabalas tada buvo turtas, tai dabar barstomos gintaro dulkės tik apdirbimo atlieka. Jei druska tuomet buvo brangi, tai dabar barstyti druską kilogramais yra pigu“, – apie nuvertintus ritualus sako B. Šimkus.

Pasak B. Šimkaus, ritualo prasmė tokiu atveju nebėra ta pati, nepasiekiama tų pačių tikslų, lyginant su tuo, kai tada gana skurdžiai gyvenantys žmonės atsisakydavo kažko materialaus, o dabar ieškoma pigių dalykų, kurie suteiktų vaizdą.

Niokojami aukurų akmenys

Tačiau dar didesnė blogybė – neopagonių bandymai atkurti apeigas, kai, nesuvokiant jų eigos, kone barbariškai ugnimi niokojami vertingi archeologiniai radiniai.

„Ieškodami savirealizacijos, neopagonys prisiskaito vėlyvųjų šaltinių, prisižiūri antikos paveiksliukų ir, pamatę, kad ten ant pjedestalo pakelti aukurai ir ugnis dega, atradę šiuos akmenis, jie pagal savo supratimą užkuria laužą ant akmens. Ir tai jau nebepataisoma žala.

Šis akmuo yra nukentėjęs. Matyt, čia didelės vestuvės buvo. Lyg ir gero žmonės nori: susituokti, atkartodami senąsias tradicijas, nusisamdo kažkokius neaiškius pseudokrivius ir jie čia užkuria ugnį. Ir dabar dar matosi, kad visi kraštai dubens yra apdegę, jis yra skilęs.

Tai stovėjo saugiai šis akmuo nuo XIV amžiaus, kol sulaukė XXI amžiaus kvailelių, kurie susigalvojo, kad labai gražiai atrodys ugnis, deganti va čia (rodo aukojimo dubenį ant akmens viršaus, – aut. past.),
o personažai čia stovi ir naikina kultūrinį paveldą“, – glostydamas įtrūkusį akmenį ir piktindamasis neišmanėlių vandališkumu, kalba Mosėdžio šventagirės gidas.

Pasak B. Šimkaus, taip yra nukentėjęs jau ne vienas akmuo: apdeginti, skilę. Klaidingas baltų aukuro kūrenimas plinta ir dėl to, kad žmonės nusižiūri, kaip iš akmenų sudedamos laužavietės ant piliakalnių, nes ten negalima kūrenti ugnies ant žemės, kad nebūtų pažeistas archeologinis sluoksnis.

„Tai matydami, žmonės pradeda galvoti, kad turi toks būti aukuras ir taip turi būti deginama ugnis. O kam daryti, jei jau yra gatavas? Taip vyksta niokojimas“, – apgailestauja istorikas.

Pasak Beno Šimkaus, neopagonys prisiskaito vėlyvųjų šaltinių, prisižiūri antikos paveiksliukų. Pamatę, kad ten ant pjedestalo pakelti aukurai ir ugnis dega, pagal savo supratimą užkuria laužą ant akmens. Ir tai jau nebepataisoma žala.

Akmenų „gelbėtojas“ Vaclovas Intas

Šilalės mitologinis aukuro akmuo šalia įspūdingo dydžio Šilalės kūlio yra vienas iš nedaugelio akmenų, likusių savo pirminėje vietoje. Pasak B. Šimkaus, buvo daugybė atvejų, kai tokie radiniai būdavo įstatomi į durų varčias ar bažnyčių pamatus.

Nuo melioratorių baltų šventąjį radinį sengirėje išgelbėjo Vaclovas Intas. Žymusis šviesuolis buvo gydytojas. Bet išgarsėjo jis ne medicininiu talentu, o tuo, kad išsaugojo labai daug vertingų radinių.

B. Šimkus pasakoja, kad gydytojo profesija vietos bendruomenėje reiškė gana aukštą socialinį statusą. Tai leido V. Intui gauti leidimus tam, ko kiti nebūtų galėję daryti.

„Jis važinėjo po melioruojamas vietoves ir akmenis žymėjo, pamėgdžiodamas paveldosauginius kodus, kad jų darbininkai neliestų. Paskui iš kolūkio pirmininkų gaudavo leidimus radinius pasiimti ir išsivežti“, – Benas pasakoja, kaip V. Intas nuo suskaldymo ar kitokio niokojančio likimo išgelbėjo gausybę aukuro akmenų.

Taip V. Intas suvežė ir Mosėdyje, Bartuvos upės durpinguose šlaituose, įkūrė didžiulį akmenų muziejų po atviru dangumi: jame ir rieduliai, ir aukurai, ir kitokie akmenys.

„Buvo keista, kaip tarybiniais laikais valdžia leido tokį parką kurti ir akmenų nejudino. O paskui paaiškėjo, kodėl: Bartuvos durpinguose šlaituose buvo sukišti nužudytų 59 partizanų kūnai. Tai tarybų valdžiai buvo svarbu, kad gyventojai čia darytų ką tik nori, bet tos vietos nesakralizuotų“, – istorine prielaida dalijasi B. Šimkus.

V. Intas kaip gyveno išskirtinai ir įspūdingai Mosėdyje, taip ir palaidotas čia – akmenyje.

Mosėdis – viena iš tarptautinio maršruto „Baltų kelias“ vietovių. Pagal projektą „Tyrinėk baltus“ sudarytas vietinio turizmo maršrutas turi net tris žiedus, jungiančius Lietuvą ir Latviją: Kuršių ratą, Žiemgalos ratą ir Sėlių ratą. Leistis jais ir pažinti savo protėvių kultūros unikalumą galima ne vieną dieną, aplankant vis kitokius objektus.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt