Baltai viskas prasideda ir baigiasi

Šiaulių dailės galerijoje pratęsta Neringos Poškutės-Jukumienės šiuolaikinė juvelyrikos ir metalo meno paroda „Deimantai / Diamonds“, kuri yra šiuolaikinio meno ir mados festivalio „Virus‘27“ dalis.

– Esate kilusi iš Dainorių, Mažeikių rajono, – šiaurinės Lietuvos dalies. Ar augimas mažoje bendruomenėje, gamtos apsuptyje turėjo reikšmės ir įtakos Jūsų kūrybai? Kaip nusprendėte savo gyvenimą sieti su kūryba?

– Savo kūrybinį potencialą auginau unikalioje vietoje. Kiek mane užaugino nuostabi gamta aplink tuomečius namus ir santykiai tame laike su savimi ir aplinka, nežinau. Galiu teigti tik viena – kad ambicijas augino platesnio kultūrinio ir socialinio turinio siekis. Dar besimokydamos Akmenės vidurinėje mokykloje (dab. Akmenės gimnazijoje), su keliomis klasiokėmis bėgdavom iš pamokų ir autostopu nuvažiuodavom į Šiaulius. Lauko kavinėje išgerdavom arbatos arba kavos ir grįždavom atgal, namo, lyg po pamokų. Dar iš tų laikų įsiminiau Virginijų Kinčinaitį, taip pat sėdintį kavinukėje, ir kitas įdomias erdves, kurias Šiauliuose spėdavom aplėkti.

Gamta ramina, dabartinės mano kūrybos temos labiau socialinės. Džiaugiuosi galėdama grįžti į gimtas vietas ir pasivaikščioti, nurimti. Socialinis turinys – ne dovanėlė, bet mane jis labiausiai inspiruoja. Gamta jau pati savaime unikali, atkartoti ją – tai plagijuoti. Gamtos atkartojimas kitose medžiagose, mano galva, – technologijos, amato, meistrystės vingrybių demonstravimas, bet ne kūryba.

– Pagal profesiją esate juvelyrė, tačiau vietoj žiedų, apyrankių, auskarų – parodos, performansai, instaliacijos, eksperimentai. Kas Jums yra juvelyrika? Kaip ją suprantate?

– Man juvelyrika yra viskas. Po studijų, gal tik kokiam dešimtmečiui pralėkus, suvokiau, kad man nepakanka darbo stalo ir vitrinos. Nors prie jų grįžtu ir dirbu, visgi didžiąją kūrybinio laiko dalį dabar praleidžiu mąstydama apie daug platesnius juvelyrikos kontekstus ir paribius. Man pačiai juvelyrikos suvokimo ribų peržengimas yra pagrindinis meninis tyrimas, kuriame – aš, erdvė ir santykiai. Stebėdama pasaulio kontekstą, kartais liūdžiu dėl mažyčio Lietuvos juvelyrikos meno dangaus. Jis absoliučiai nekonkurencingas ir labai lėtai judantis visuomenės edukavimo prasme. Gal dėl to man beprotiškai smalsu ir įdomu tomis jūsų įvardytomis medijomis kalbėti per ir apie juvelyriką bei juvelyrinį kontekstą.

– Tarp Jūsų darbų – žiedais tapę puodeliai, vėriniai iš puodų. Ar galima sakyti, kad juvelyrika nebėra tik asmenų puošmena, bet ir namų dekoras, buities dalis?

– Tai, kas esame mes ir kas yra aplink mus, jau juvelyrika. Labai svarbu atsimerkti, permąstyti ir priimti. Mūsų kūnų santykiai pagrįsti judesio manieromis, sąlyčiais ir ergonomika arba antiergonomika erdvėje. Jei fiksuotume, kiek kartų per dieną „santykiaujame“ su daugybe daiktų, kiek pirštais apkabiname įvairiausių tekstūrų ir faktūrų, sakyčiau, tiek kartų pasipuošiame. Kiekvienas šioje žemėje sukurtas daiktas be žmogaus kūno neegzistuotų, be žmogaus kūno nepatirtų pilnatvės, tad galime tikrai teigti, kad esame šio globalaus ir perteklinio pasaulio puošmena.

Juvelyrika savo prigimtimi ir žodžio „juvelyriškas“ prasmė suponuoja įspūdį apie kažką labai smulkaus, mažo. Mes net nesusimąstome, kaip dažnai pavartojame žodį „juvelyriškas“, kalbėdami apie objektus, kuriuos matome priešais save: tai ir apie architektūrą, ir apie gamtą, ir muziką, ir apie literatūrą, ir apie kasdienę buitį, jos dalis, kompleksus. Juvelyrikos kūrinys unikalus tuo, kad jis keliauja kartu kaip nuolat demonstruojamas meno kūrinys, nesvarbu, kokių medžiagų, technikų ir turinio bebūtų.

Kūnas, lyg keliaujanti galerija, yra tik viena medalio pusė, sakyčiau, ta demonstracinė. Jai dažnai pataikaujame, nes trokštame dėmesio, puikuojamės. Gaila, kad tik apie ją turime daugiausia žinių. Parodyti pradžioje mano minėtą juvelyriką, kaip meninį potyrį per kūno santykį su erdve, erdvėje, yra mano pačios išsikelta misija.

– Ryškiai prisimenu „Virus mada“ renginio metu rodytą performansą „Žiedavimas / Ringing II“, kurį atlikote kartu su Irena Upe Balsevičiūte ir VDA Telšių fakulteto studentėmis. Žaidėte žiedo prasme ir turiniu. Apie ką tas performansas?

– Mano tyrimas – apie neapčiuopiamą šiuolaikinę juvelyriką. Ją permąstau, kaip minėjau, pasitelkdama pačias įvairiausias medijas, kurių nesukišu po stiklinėmis vitrinomis. Man svarbus juvelyrikos patyrimas kaip santykis kūne, ant kūno, su kūnais ir tarp jų.

Performanso „Žiedavimas / Ringing II“ semantinis krūvis sutelktas į veiksmą tarp gyvybės, mirties, valdžios piršto. Tuo pačiu pademonstruojama, kad visa tai labai trapu, nes laikina. Gėlės mirtis, žiedo (juvelyrinio) gyvenimas ir džiaugsmas – lyg ratu besikartojanti istorija. kaip ir mes.

Sakralus ryšys performanse išgyvenamas, patiriamas, nes gyvų gėlių, kalijų, simbolika labai stipri ir mūsų kultūroje specifiškai aktuali netipinėse situacijose. Kalija – ir mirties pagerbimo, ir vestuvinių puokščių gėlė. Jos žiedo sandara labai išraiškinga. Piestelė – lyg pirštas, vainiklapis – lyg popiežiaus mitra, baltas rūbas, todėl performanse šis baltas simbolis suskamba ir įsimena.

Lietuvių kalboje gėlės žiedas ir juvelyrinis žiedas yra įgiję vientisą verbalinį įvaizdį, todėl performansas tampa tuo viršgarsiniu sprendiniu, kuris sujaudina ir sutelkia permąstyti. Gėlės žiedas, kaip ir juvelyrinis žiedas, geometriniu ir semantiniu monumentalumu turi stiprybę, kuria pasidalijus įvyksta žiedavimas.

– Labai norisi paklausti ir apie Jūsų pačios aprangą performanso metu, kuri įspūdingai žaidžia prasmėmis. Dabar veikiančioje parodoje žiūrovams taip pat mirkčioja „gifas“, kuriame Jūs – tarsi su popiežiaus apranga. Koks to ryšys su juvelyrika, galios institucijomis?

– Kalijos žiedas lyg ir į viską atsakė, bet… Yra tema, kuri mane taip pat labai stimuliuoja. Tai – memai. Asmenukių ir gifų populiarumas socialinėje erdvėje yra to paties socialinio gyvenimo galia, kritika ir atspindys, turintis stigmų, juodojo humoro, sveiko kritinio požiūrio, kuris labai gerai atsispindi memuose ir per juos geografiškai keliauja labai plačiai. Memų gyvavimo laikas taip pat trapus, jie irgi miršta. Prikelti vėl kažkada bus mirę, taigi grįšime prie laikinumo.

Popiežius taip pat laikinas. Moteris popiežė – juo labiau. Visas materialusis mūsų gyveimo gerbūvio ir pilnatvės turinys yra laikinas, palyginus su pasaulinėmis globalaus atšilimo problemomis, įvairiomis katastrofomis, karais, intelektiniais atotrūkiais, požiūrio į lytiškumą problemomis ir kitkuo, kas ne taip paprastai suvaldomi žmogiškaisiais resursais.

Tam tikrų simbolių ar vaizdų taikymas juvelyrikoje yra mūsų, kaip autorių, atsakomybė kalbėti aktualiai. Juvelyriškas nešiojamo simbolio naratyvas suteikia žinutei ilgesnį gyvavimą. Tam tikra prasme memiškos situacijos ar vaizdinio demonstracija socialinėje erdvėje prailgina ekspozicinį laiką ir aktualumą, o aš, kurdama funkcionalius papuošalus su memais, vaizdą fiksuoju, sustingdinu ir įkalinu materialume taip apsukdama ratą informacijai ne mirti, o priminti. Virtuali erdvė – kartais lyg fikcija. Vaizdas kūrinyje – tarsi inkliuzas ateities kartoms.

Balta spalva mano gyvenime reta, manęs niekas tokios – apsirengusios baltai – nepažįsta. Tad šiuo atveju tas įsikūnijimas – tai lyg bakstelėjimas pirštu į kaktą žiūrovui, kad permąstytų tai, apie ką kalbu. Pasinaudodama juvelyrika ar juvelyriniu santykiu, atkreipiu dėmesį į mūsų socialinį gyvenimą, mūsų kūnų santykius jame. Baltai viskas prasideda ir baigiasi…

– Dabartinėje Jūsų kūryboje žaidžia rombas. Ką jis simbolizuoja? Kaip jį atradote?

– Rombas – labai daug prasmių ir simbolikos turintis geometrinis ženklas (etnografijoje, lingvistikoje, semantinėje praktikoje). Ko gero, tiesmukiškoji ir labai jau juvelyrinį kontekstą atspindinti  jo pusė yra vertime iš anglų kalbos: rhombus, diamond  – „rombas“, „deimantas“, „briliantas“. Deimantas – vienas aktualiausių juvelyrikoje. Jo rinka taip pat perpinta teorijų, mistifikuojama, konkurencingai išpučiama, tačiau visada geidžiamiausia. Taigi rombas – tiesioginis juvelyrinio konteksto objektas.

Mano kūrybiniuose sumanymuose ši geometrinė rombo forma atsirado atsitiktinai. COVID-19 sukausčius mūsų gyvenimus, viskas buvo nužymėta geltonomis ir juodomis ribų žymėjimo juostomis. Vienas spalvinis jų elementas yra rombo formos. Taigi ta ribų juosta, sukarpyta rombais ir struktūriškai subyrėjusi, tapo esmine mano kūrybos detale, moduliu.

Elementarus gūglinimas apie rombą nuvedė gilyn į begalybę galimybių jį naudoti kaip modulį, kurti grafinius vaizdus, tūrius, šriftą, pasitelkti simbolines prasmes, iki pastabumo kasdieniame gyvenime, kur identifikuoti gana pretenzingą formą tapo neatsiejama dalimi ir nesibaigiančiu tyrimu. Dr. Jurgita Ludavičienė, kuravusi mano personalinę parodą „Prussian Blue“, kuri vis dar rodoma LNDM Palangos Gintaro rūmuose, anotacijoje rašo: „Ji, galima sakyti, mato pasaulį per rombo formą.“

Tikrai taip. Bent jau kol kas. Ir kol kas rombas – man dar aktualus, jo simbolinė prasmė dar turi potencialo.

– Sausio 28 dieną susitiksime Šiaulių dailės galerijoje. Leidžiu intriguoti – ko tikėtis iš susitikimo?

– Visi dalyviai gaus dovanų [juokiasi]. O jei rimtai – vaišinsimės „deimantais“ (vaišina autorė): papasakosiu apie deimantus, peržiūrėsime performanso „Žiedavimas / Ringing II“ vaizdo įrašą ir susipažinsime su meniniu tyrimu apie kūno ir juvelyrikos erdvių santykiavimą, kartu kursime šiuolaikinę juvelyriką „čia ir dabar“. Bus galima įsigyti marškinėlius su autoriniu rombo ženklu. Ir turėsime puikaus ir briliantinio laiko. Labai visų lauksiu.

Dalyvavimas renginyje nemokamas, tačiau kviečiame registruotis iš anksto tel. 8 659 56 545 arba internetu.

Roberta Stonkutė