Balandžio 24 - šuns diena. Lilija Vyšniauskienė: „Šalia šunų žmonės tampa geresni“

Širvintos

Andželika BagočiūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

35363

Lilija Vyšniauskienė – panevėžietė, bet jau dvylika metų gyvena Družuose. Kokie likimo vingiai atvedė ją į Širvintų kraštą?

– Ieškojau gyvenamosios vietos arčiau Vilniaus, taip ir atradau Družus. Patinka man čia, per tiek metų jau spėjau įleisti šaknis, – šypsosi Lilija.

Foto galerija:

– O kada jūsų gyvenime atsirado šunys?

– Šunis visada labai mylėjau, tik ne visada galėjau juos auginti. Dar vaikystėje drauge su sese ir broliu išprašėm mamos, kad leistų laikyti šuniuką. Pasižadėjom jį prižiūrėti ir rūpintis taip, kad nekiltų jokių nepatogumų. Pažadus vykdėm, nors nebuvo lengva. Gudrus šunelis dieną išsimiegodavo, o naktį reikalaudavo žaidimų. Teko kas trečią naktį atsisakyti miego ir žaisti su naujuoju bičiuliu. Kartą, netikėtai užsukusi į mūsų kambarį, mama pamatė tokį vaizdą: šuo knarkia brolio lovoje, o tasai snaudžia jo guolyje šalia radiatoriaus. Pažadintas teisinosi, kad bežaidžiant šunelis jo lovoje užmigo ir jis nedrįso jo žadinti.

Vėliau mano gyvenime buvo ilgas tarpas, kai auginti šuns neturėjau galimybių. Jos atsirado tik išėjus į pensiją. Esu buvusi pareigūnė, darbe nuolat susidurdavau su blogiausia žmonijos puse, todėl norėjosi to pozityvo, kurį skleidžia šunys. Jau dvidešimt metų auginu šunis ir labai tuo džiaugiuosi. Nebeprisimenu, kas yra pasakęs: „Kuo daugiau susipažįstu su žmonėmis, tuo labiau pamilstu šunis“, bet man ši frazė labai patinka.

– Kokia buvo pradžia?

– Pirmasis mano šuo prieš dvidešimt metų buvo juodai balta pekinų veislės kalė Elizabeta. Su šia gražuole pradėjau važinėti į parodas, mudviem neblogai sekėsi. Tai buvo ypatingas šuo, su baltu tašku kaktoje. Budizme tai reiškia Budos įsikūnijimą į šunį. Jei Elizabeta gyventų Tibete, ji būtų prižiūrima ir globojama vienuolių. Elizabeta davė pradžią ir pavadinimą mano šunų veislynui – „Gautama“. Tai yra vienas iš Budos vardų.

Kurį laiką auginau tik pekino veislės šunis, bet užteko dvi valandas pabendrauti su mopsu Zoro ir suliepsnojo meilė šiai veislei, dabar auginu ir juos.

– Ką jums reiškia šuo?

– Šuo yra mano šeimos narys, kuris neleidžia man sustoti, neleidžia gailėtis savęs. Prieš šunį nereikia apsimetinėti, jis priima ir myli tave tokį, koks esi, su visais pliusais ir minusais. Jam reikia ne idealizuoto tavęs, o tik tavo meilės. Žmonės šalia šunų tampa geresni. Pradėjusi auginti šunis, pradėjau kitaip žiūrėti ir į žmones.

Žinoma, nereikia pamiršti, kad šuo yra gyvūnas ir net mažiausias ir mieliausias jų gali supykti, įkąsti, sužeisti. Mano patarimas būsimiems šunų augintojams – jei nori idealaus šuns, pirk pliušinį arba stiklinį. Gyvų idealų tiesiog neegzistuoja. Garsi latvių kinologė Baiba Veiverė yra sakiusi: „Nėra negražių šunų, visada galima rasti ką pagirti“. Savo augintinius aš stengiuosi girti ir skatinti.

Šunys neleidžia žmogui liūdėti. Aš pati šunų akivaizdoje neverkiu, nes tada ir jie pradeda jaudintis, cypti ir stengiasi mane paguosti. Žinau ne vieną atvejį, kai šuo padėjo šeimininkui pasijusti energingesniam, sveikesniam. Pažinojau panevėžiečių senukų porą. Kada jų ilgametis augintinis paseno ir pasiligojo, atrodė, kad ir šeimininkai tuoj atguls į patalą. Pavyko įkalbėti juos įsigyti naują augintinį. Besirūpindami juo, jie atgavo gyvenimo džiaugsmą, pasijuto sveikesni. Svarbu rasti tinkamą sau šunį, tuomet tikrai gausit didelę porciją pozityvo ir meilės.

– O kaip išsirinkti tinkamiausią šuniuką?

– Tai labai individualu. Kartais būna meilė iš pirmo žvilgsnio, kuri trunka visą likusį gyvenimą. Pravartu išsiaiškinti, kokiomis savybėmis pasižymi įvairių veislių šunys ir pasirinkti tinkamiausią. Pavyzdžiui, pekinai tinka namisėdoms. Jei išeisit su juo pasivaikščioti, turėkit omeny, kad jį teks parnešti, pats nebepareis. Labai atsakingai rinkitės šunį, jei namuose yra mažų vaikų. Tikrai ne visų veislių šunys tinkami auginti kartu su vaikais. Jau minėjau, kad prieš šunis nereikia apsimetinėti ir jiems meluoti, jie prisitaiko prie šeimininko ir pamilsta jį tokį, koks jis yra. Šuo puikiai jaučia melą ir nepripažįsta jo. Jei šuo puola žmogų, dar nereiškia, kad jis yra piktas. Dažniausiai puola bailūs šunys, tai yra jų gynybos forma. Jei su jais buvo blogai elgiamasi, jie atsakys tuo pačiu. Reikia šunį gerbti, bet ir neužmiršti, kad jis yra gyvūnas. Kad ir koks miniatiūrinis ir simpatiškas jis būtų, bet kada gali pasielgti neprognozuojamai.

– Ar jūsų praktikoj pasitaikė atvejų, kai, nenorėjęs šuns auginti, vėliau žmogus pakeičia savo nuomonę?

– Tokių atvejų daugybė, ypač tarp vyrų. Buvo tokia istorija, kai sulaukiau skambučio su priekaištu: „Nesitikėjau, kad padėsit mano vyrui įsigyti meilužę“. Stovėjau netekusi žado, kol moteris juokdamasi paaiškino, kad vyras taip pamilo kalytę, kad sumažėjo jo dėmesys ir žmonai, ir kitiems šeimos nariams. O iš pradžių apie jokį šunį jis net girdėti nenorėjo. O štai vienas grėsmingos išvaizdos baikeris savo šuniui motociklo priekyje įtaisė sėdynę, aprengė augintinį odiniais drabužiais, uždėjo tamsius akinius ir leidosi su juo į kelionę aplink Baltijos jūrą. Štai toks baikerių duetas sėkmingai kelionės planą įvykdė ir sulaukė daug dėmesio. Turėjau pirkėjų porą. Žmona rinkosi šunį, o vyras nepatenkintu balsu dėstė reikalavimus ir instrukcijas. Netrukus visi reikalavimai buvo pamiršti ir dabar tuose namuose vadovauja ne šeimininkai, o šuo. Tokių istorijų galiu jums pasakoti ir pasakoti.

– Ar lengvai skiriatės su augintiniais?

– Tai neišvengiama, visų šunų vis tiek nepriglobsi ir neišlaikysi. Bet aš labai atsakingai žiūriu į tai. Jei žmonės man kelia įtarimų, jiems šunelio neatiduosiu. Argi gali auginti šunį poniutė, kuri jį glosto tik užsimovusi guminę pirštinę? Su tokia tikrai į kalbas nesileisiu. Bet kai matau, kad žmogus tikrai nori šuns, jaučia meilę jiems, tikrai mielai atiduosiu jam savo augintinį.

Labai pykstu ant beširdžių, neatsakingų žmonių. Mūsų kraštuose yra nemažai sodybų, kuriose žmonės tik vasaroja. Ir daugelis tokių vasarotojų, grįždami rudeniop į miestą, kaime paleidžia savo šunis, taip paversdami juos beglobiais klajūnais. Man tai nesuvokiama. Kaip galima lengva ranka pamesti šeimos narį? Man šunys yra šeimos nariai. Naujuosius metus aš jau seniai sutikinėju ne su žmonėmis, o tik su savo augintiniais. Uždegu visas šviesas, paleidžiu muziką, kad jie mažiau matytų ir girdėtų fejerverkų triukšmo, nes šunys jo paprasčiausiai bijo. O man norisi, kad jie gyventų be streso ir baimės.

– Dėkoju Jums už pokalbį.

Atsisveikiname su šunų augintoja Lilija Vyšniauskiene ir paliekame jos namus, kuriuose karaliauja mopsai ir pekinai. Jų laukia nauji potyriai, naujos parodos ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Bet smagiausia būna grįžti namo, į Družus, į savo aplinką. Vos prieš savaitę grįžo iš Estijos, ten laimėta antroji vieta. Netrukus vėl teks traukti į kelią, vėl nauji įspūdžiai, džiaugsmai ir rūpesčiai.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt