Balandžiai myli ir kariauja kaip žmonės

Ba­lan­dis – ba­lan­džių bur­ka­vi­mo mė­nuo. Var­gu ar yra ki­tas paukš­tis, ku­ris bū­tų toks my­li­mas ir toks ko­ne­vei­kia­mas, kaip ba­lan­dis. Tai­kos sim­bo­liu lai­ko­mą spar­nuo­tį ves­tu­vi­nin­kai su džiaugs­mu lei­džia į dan­gų, o dau­gia­bu­čių šei­mi­nin­kai pyks­ta dėl triukš­mo ir ter­ša­lų. Šiau­lie­tis ba­lan­di­nin­kas Ri­man­tas Be­ne­ta at­sklei­džia pri­mirš­tą sa­vy­bę – per ka­rus šie paukš­čiai bū­da­vo did­vy­riš­ki pa­šti­nin­kai.
 

AC/DC ir balandžiai

Šiandien, balandžio 1-ąją, simboliška pasikalbėti apie balandžius – paukščius, kuriuos kiekvienas matė, bet mažai apie juos žino. O kas geriau apie balandžius gali papasakoti, jei ne Šiaulių dekoratyvinių paukščių augintojų klubo pirmininkas R. Beneta. Virš Medelyno mikrorajono pašonėje gyvenančio balandžių mylėtojo sodybos sparnus išskleidžia apie 500 šių paukščių.

Rimantas sako balandžiais žavėjęsis nuo mažų dienų, pirmąjį sparnuotį auginęs šuns būdoje. Net sodybą Šiaulių pakraštyje įsigijęs tam, kad galėtų grožėtis būriu įvairių veislių sparnuočių.

Tiesa, savo sodyboje Rimantas gyvena besirūpindamas 90-mečiu tėvu. Žmonos sako seniai neturintis. Priežastis paprasta – dažnai moteriai būna labai sunku suprasti vyro meilę balandžiams. „Buvau tris paauglius balandžių laikymų sužavėjęs. Susirado jie panas, viskas baigėsi. Panai ne prestižas, kada vaikinas balandininkas. Jai BMW reikia“, – atsidūsta vyras.

Paguoda ta, kad į senatvę buvę balandininkai prisimena jaunystės dienas, vėl ima auginti balandžius. „Bet žmonos ir tada prieštarauja. Kiek joms sakiau: „Duok žmogui nors prieš mirtį pagyventi.“ Vis tiek neleidžia. Nepykite, sakau, kaip yra“, – šypteli.

O ką pats Rimantas jaučia, kai apsilanko balandinėje, paima į rankas balandį? „Užmiršti viską“, – atsako, čia pat pridurdamas, kad dėl savo hobio jis nerūko, o stikliuką pakelia tik per šventes.

„Man gyvenime svarbiausia AC/DC ir balandžiai. Labai mėgstu gerą roką, nekenčiu tų bliuvių dabartinių. Verkia verkia, kniaukia... Ką ten jų klausytis? Kai ryte negaliu pabusti, įsijungiu AC/DC. Tada su tokia ochch nuotaika einu prie balandžių“, – juokiasi.

Geriausi maisto ekspertai

Sovietmečiu balandininkų buvo labai daug Šiauliuose. Kalniuko mikrorajone turbūt kas antrame name buvo įrengtos balandinės. „Mes, vaikai, eidavome jų žiūrėti. Balandžius vagys net vogdavo, todėl balandininkai balandines sutvirtindavo metalu, užraktus montavo geležinius. Tik gudresni vagys mokėdavo spynas atrakinti“, – paaiškina.

Pašnekovas pamena, kad kai jis buvo vaikas, už pusantro rublio galėjo gerą balandį nusipirkti. Dabar kainos kitokios, o ir balandžių išlaikymas nepigus – grūdų maišas kainuoja 20 Eur. Be to, balandžiai patys geriausi maisto ekspertai. Jei grūdai purkšti chemikalais, tokių šiukštu nelesa.

„Bet didžiausia balandžių bėda – vanagai ir kiaunės. Tiek daug Lietuvoje vanagų... Mano sode perėjo vienuolika veislių paukščiukų, o dabar liko varnos, šarkos ir kuosos. Visus mažuliukus gražius paukštelius vanagai išgaudė“, – atsidūsta.

O balandžius paukščių gripas puola? „Ne, nepuola. Balandis – toks paukštis, kuris serga žmonių ligomis, o ne paukščių. Mes juos net gydome vaistais, skirtais žmonėms. Balandžio organizmas – kaip žmogaus“, –
aiškina balandininkas, tęsdamas, kad balandžiai net myli ir vaikus peri kaip žmonės. Patinas su patinu, patelė su patele, patinas su dviem patelėmis...

„Posakių žmonės turi prigalvoję labai gražių: „Burkuoja kaip balandėliai“, „Meilė kaip dviejų balandžių“ ir kt. Nieko panašaus. Balandžiai, būna, paburkuoja kurį laiką kartu ir visa meilė baigiasi. Patelės ištikimybės vienam partneriui nesaugo, lengvai eina pas tą, kuris gražiau, skardesniu balsu paburkuoja. Todėl išperėti jaunikliai būna ne į temą, nesuprasi, kokios veislės“, – aiškina vyras.

Ir kariauja, mušasi, puola balandžiai visai kaip ir žmonės. Mušasi dėl vietos, teritorijos. Jei patiko patelė, apmuša patiną ir patelę sau pasiima.

Didžiausias balandininkų džiaugsmas tas, kad šeimininką – tą, kuris maisto papila, – balandžiai atskiria. „Kai papilu skanaus maisto, visi suskrenda. Kanapių sėklas, vikius labai mėgsta, iš rankų lesa“, – džiaugiasi Rimantas.

Balandis turi būti sportininkas

Pasak R. Beneto, žmonės labai mažai žino apie pašto balandžius. Daugelis iš įvairių kino filmų įsivaizduoja, kad pašto balandžiai yra balti, tačiau pats geriausias pašto balandis yra pilkas. Jis juk turi būti nepastebimas ir labai stiprus.

„Balandžiui nepasakysi, kur skristi, kokiu adresu laišką pristatyti. Principas čia toks – augini balandžius ir narvuose juos su savimi visur, kur tik vyksti, vežiesi. Reikia perduoti žinią? Pririši laišką paukščiui prie kojos ir paleidi. Jis grįžta į savo šeimininko namus, savo balandinę, kartu parnešdamas ir žinią“, – sako vyras.

Rimantas ne kartą naudojo balandžius pašto tikslais. Kartą, kai rengė parodą prie Žaliūkių malūno, vaikai netikėjo, kad balandžiai laiškus skraidina. Todėl visi parašė laiškus, pritvirtino prie paukščių kojų gumutėmis ir balandžius paleido. „Ryte balandinėse susirinkau paukščius, nuėmiau laiškus, nuvežiau vaikams ir įrodžiau“, – juokiasi jis.

Tiesa, ne visi balandžiai su pritvirtintais laiškais grįžta namo iš labai toli. „Tik retas gali tapti skraidymo čempionu. Balandis turi būti sportininkas. Svarbi ir veislė. Paprastas balandis neparlėks namo 400 kilometrų atstumą“, – paaiškina.

Kai balandininkas nusiperka balandį, turi paukštį prisijaukinti, antraip paleistas jis grįš į buvusius namus. Balandžiui lipnia juosta sutvirtinama po penkias sparnų plunksnas. Tada balandis nepaskrenda, pamažu pripranta prie to, kuris maisto duoda. Taip ir tampama balandžio šeimininku.

Pašto balandžiai pasaulyje

Pasaulyje žinoma nemažai istorijų, pasakojančių, kaip balandžiai tapo pagalbininkais žmonėms karuose. Pavyzdžiui, pasakojama apie mažą balandę Cher Ami (Brangi draugė), kurios nuskraidinta žinutė Pirmojo pasaulinio karo metu padėjo nuo apšaudymo išgelbėti beveik 200 vyrų gyvybes.

Cher Ami paslaugomis naudojosi Jungtinių Valstijų kariuomenės ryšių pajėgos. 1918 m. spalio 13 d. majoras Charlesas White’as su 550 savo vyrų atsidūrė priešo teritorijoje, blogiausia – į juos pradėjo šaudyti savi.

Majoras pasitelkė senovinę žinučių perdavimo technologiją – susuktą laiškelį įdėjo į dėkliuką, pritvirtino prie paukščio ir išlydėjo į kelią. Cher Ami iš karto pastebėjo vokiečiai ir pradėjo šaudyti. Viena kulka pataikė, tačiau paukštis po 25 minučių pristatė žinutę, tokiu būdu išgelbėdamas 195 slėnyje įkalintus karius.

Pašto balandė buvo sunkiai sužeista, ji liko viena akimi akla, neteko kojos. Kariuomenės medikai paukščiui iš medžio pagamino mažytį protezą.

Kai paukštis sustiprėjo, buvo išsiųstas į Jungtines Valstijas. Už tarnybą savo šaliai balandė buvo pagerbta kaip Ryšių skyriaus talismanas, apdovanota „Coix de Guerre“ medaliu bei aukso medaliu, kurį skyrė Amerikos lenktyninių karvelių augintojų asociacija.

Karo balandžiai naudoti ir Antrojo pasaulinio karo metu. Didžioji Britanija karo metu panaudojo apie 250 tūkst. pašto karvelių, kurie pernešdavo trumpas žinutes, daugiausia į ir iš vokiečių okupuotos Prancūzijos.

Vokiečiai ieškojo būdų, kaip sutrukdyti tokiam bendravimui, todėl pasitelkė sakalus, kurie turėjo gaudyti balandžius.

Buvo ir kitokių balandžių panaudojimo būdų – 1907 m. vaistininkas Juliusas Neubronneris sugalvojo pritvirtinti lengvą fotoaparatą prie balandžio krūtinės. Aparatas nufotografuodavo tai, virš ko skrido balandis – veikė su šiokiu tokiu uždelsimu.

1932 m. vokiečiai paskelbė, kad sukūrė kamerą, kuri yra pakankamai lengva, kad ją galėtų panešti balandis, ir kuri gali vieno skrydžio metu padaryti per 200 nuotraukų. Tais pačiais metais Prancūzijoje paskelbta, kad jie taip pat sukūrė fotoaparatą, tinkamą nešti balandžiui, ir išmokė šunis nunešti ir paleisti balandžius už priešo linijos.

Istorija mena ir karo balandį Commando, kuris buvo apdovanotas Dickino medaliu. Šis medalis – tai apdovanojimas, kurio tikslas iš pradžių buvo pagerbti gyvūnų darbą Antrojo pasaulinio karo metais. Apdovanojimas dažnai vadinamas gyvūnų Viktorijos kryžiumi. Medalis 1943–1949 m. buvo įteiktas 54 kartus – 32 balandžiams, 18 šunų, 3 arkliams ir 1 katei.

Balandis Commando tarnavo britų pajėgose ir per savo karjerą atliko apie 90 sėkmingų skrydžių, per kuriuos pernešė svarbią informaciją į ir iš vokiečių okupuotos Prancūzijos.

Pašto balandžiai Lietuvoje

1933 m. nepriklausomos Lietuvos laikraštis „Karys“ rašė: „Mūsų jaunutės kariuomenės pirmąjį karvelyną įsteigė šarvuočių rinktinės leitenantas (dabar kapitonas) Ivanauskas 1923 m. Daugiau nei 3 metus išlaikė karvelyną savo lėšomis. Karvelius ir patalpą taip pat įsigijo savo lėšomis. 1926 m. buvo gautas pirmas avansas lesalui pirkti. Apie 70 št. karvelių kpt. Ivanauskas dovanojo krašto apsaugos ministerijai. Nuo to laiko jau oficiališkai buvo įsteigtas karo pašto karvelynas.“

Taigi, drąsiai galima teigti, kad pašto karveliai Lietuvoje 1923 m. jau egzistavo. Yra žinių, kad pašto karveliai tarpukario Lietuvoje buvo auginami, bet klubų ar kitų organizacijų įsteigta nebuvo. To meto parodų kataloge buvo rašoma, kad iš Kauno į Vilkaviškį karvelis nuskrido per 90 minučių.

Šalia Kauno, Linkuvos kaime, karvelius augino pulkininkas Šova. Sakoma, kad, pasitraukdamas į Vakarus, jis išsivežė kelis geriausius pašto karvelius ir juos pakeliui išleisdavo, informuodamas likusius Lietuvoje apie kelionės eigą. Paskutinį karvelį, kuris sėkmingai parskrido į Lietuvą, jis išleido Berlyne.

Karo metais Kaune vokiečių okupacinė kariuomenė turėjo didelę karvelidę. Didžiulis balandžių būrys kasdien sukdavo ratus šalia Žaliakalnio funikulieriaus.

1970 m. Kaune buvo įkurta sportinių balandžių mėgėjų sekcija, subūrusi apie 10 narių. Buvo pravestos pirmosios varžybos, paleidžiant balandžius iš Vilniaus.

1999 m. buvo įkurta Lietuvos sporto balandžių federacija, kuri yra tarptautinės organizacijos FCI (Federation Colombophile Internationale) narė. Organizacija vienija 56 valstybių sporto balandžių federacijas.