Aviečių verslas – naujas ir pilnas iššūkių

Klovainiuose (Pakruojo raj.) gyvenantis Dainius Jurgaitis pirmą sezoną klientams siūlo rudeninių aviečių. Vyras, netoli Pakruojo įsigyjęs hektarą žemės, sako, kad auginti būtent avietes norėjosi dėl jų vaistinių savybių ir nedidelio paplitimo minėtame rajone. „Hektaras – nedaug, kad galėtum didelius verslus daryti, tačiau šeimai toks plotas auginant avietes – gana pakankamas“,- aprodydamas savo lauke raudonuojančias uogas pasakoja vyras.

Buvęs rajono Tarybos narys, Rimanto Pašakinsko ūkio direktorius, kurį laiką vadovavęs Žvirblonių žemės ūkio bendrovei, o dabar dirbantis „Pakruojo vandentiekyje“, vyras sako, kad nors ilgus metus buvo prie žemės ūkio – „pačiupinėti“ taip ir neišėjo. „Klostėsi taip, kad daug kur teko užimti vadovaujamas pozicijas, nors per tiek metų sukaupiau kažkokią patirtį, pradėjęs auginti savo – visko mokausi“,- sako Dainius, informacijos apie rudeninių aviečių auginimą ieškantis ne tik knygose, internete, bet ir įvairiuose seminaruose, kalbėdamas su kitais ūkininkais.

Pirmiausia, galvodamas apie būsimą uogų sodinimą, vyras mąstė apie ilgalaikę perspektyvą – investavus į avietės sodinuką, jis uogų gali duoti apie 10 metų, o pavyzdžiui braškės – tik iki 4. „Prie namų turiu nedidelį plotelį rudeninių, vadinamų remontantinių aviečių, uogos tikrai skanios ir tvirtos, tinkamos uogienėms, kompotams, beje, turinčios aibę sveikatai naudingų savybių“,- pasakoja ūkininkas, vardindamas, kad avietės gali sureguliuoti kraujospūdį, turi visą abėcėlę vitaminų ir gerųjų cukrų, antioksidantų. Nusprendęs savo hektarą užveisti avietėmis, vyras dėl veislės ilgai negalvojo – „Polka“ avietės gerai prisitaikę prie mūsų klimato, gana atsparios ligoms, ir pasižymi didelėmis uogomis. „Sodinukus pirkau iš Amšiejaus ūkio, turbūt žinomiausias jis Lietuvoje, avietės buvo pasodintos šių metų balandžio mėnesį. Geras dalykas – avietės auga ir dera greit, nereikia ilgai laukti“,- sako D. Jurgaitis, priduriantis, kad negaili patarimų nei vienam, kuris pradėjo domėtis šia, palyginus, mūsų rajone nauja verslo šaka. „Pamatę mano avietyną, susigundė šiomis uogomis ir draugai, ir pažįstami, tačiau ne viskas taip, kaip rodo tose laidose, kur po 10 tonų uogų priskini ir telieka pinigus skaičiuoti“,- juokiasi vyras, tikintis, kad gerą sezoną pats priskins apie 4-5 tonas. Pasak jo, kaip ir visur, šiame versle reikia darbo, o kai esi dar „šviežias“ – jo dvigubai. „Sodinukai vienas nuo kito sodinami apie pusmetrį, o tarp eilių ne mažiau 3 metrų reikia palikti, taip mažiau plinta ligos, beje, avietės plečiasi. Taip pat reikia būti atsargiu su tręšimu, netinkamai patręšus bus mažas derlius, o perdaug – kitą sezoną gali likti visai be uogų“,- patirtimi dalinasi naujas verslininkas.

Dainius juokauja, kad su aviete reikia elgtis kaip su moterimi – ji inoringa ir trapi, ir ne tik skinant, bet ir transportuojant. „Avietyne dabar natūraliai auga žolė, kurią pjaunu su trimeriu, bet jau žinau, kad reikės investuoti į traktoriuką. Aviečių, joms nepakenkiant, nuo žolės nenupurkši su jokia chemija, telieka rankų darbas. Taip pat įsirengiant avietyną iškart galvojau apie laistymą, tik šiemet jo neprireikė“,- į prie kiekvienės avietės sodinuko nuvestą vamzdelį rodo vyras. Vanduo laistymui imamas iš netoliese esančio griovo, panaudojant specialius filtrus, tampa švarus ir tinkamas uogoms.

Jau pardavinėjantis pirmąjį derlių, Dainius sako, kad kol kas skinimu užsiima visa šeima – jis pats, žmona, padeda tėvai. Nuskinti hektarą aviečių – ne juokas, o norint išlaikyti jas gražias, kiekvieną sodinuką praeiti reikia kas antrą dieną. Kol kas šeima nusprendė avietes patys vežti klientams, surenka didesnį užsakymą ir veža savo automobiliu ir į atokesnius kaimus. „Šiemet rinka diktuoja 3 eurus už kilogramą, bet vien dėl to, kad Lenkijoje jos neužderėjo, ir neatveža iš ten pigesnių. Aišku, yra žmonių, kurie nori būtent lietuviškų, tai jie patys gali atvykti į lauką ir apžiūrėti, kad uogos natūraliai auginamos“,- sako Dainius, mūsų pokalbio dieną besidžiaugęs pagaliau pragiedrėjusiu oru, juk niekam ne paslaptis, kad avietėms labiausiai kenkia lietus. „Kėsinasi visi į tą uogą – ir lietus, ir stirnos vieną lauko galą pagraužė, pavasarį, tik pasodinus, apie trisdešimt sodinukų kažkas pavogė... O jei greit ateis šalnos – dalis derliaus ir ant lauko gali likti“,- pasakoja apie verslininkus spaudžiančias bėdas.

Galvojantis apie dar pusę hektaro užsodinimo vasarinėmis avietėmis, D. Jurgaitis tapo kone pirmuoju mūsų rajono oficialiu „avietininku“. Negailintis įžvalgų, sako, kad visi, norintys pradėti panašų verslą, turi pagalvoti apie investicijas, jam kol kas viskas kainavo virš 10 tūkstančių eurų, tačiau tai – tik pradžia, juk reikia jau minėto traktoriuko, uogų šaldymo įrangos, derliui didėjant kažin ar užteks ir šeimos darbo jėgos. Bet Dainius su žmona nusiteikę pakiliai – avietynas tapo jų mažu žingsneliu į nuosavą verslą, nesvarbu, kad čia jau teko praleisti šių metų atostogas, savaitgalius ir visus nuo valdiškų darbų laisvus vakarus...