Autentiško santykio magija

20231020-IMG_8436
Šiauliai
Liu­bov Yar­mos­hen­ko nuo­tr.
Oksana Laurutytė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.LT

Buvo laikas, kai Rasa Kauneckaitė, Šiaulių kultūros centro vokalo studijos „Rokoko“ vadovė, muzikos pedagogė, dainų autorė bei pedagoginių procesų tyrėja, muzikante galėjo netapti. Vieni pedagogai ją buvo nurašę, o kiti – užaugino sparnus. Kurį laiką dirbusi su vaikais pagal įprastus griežtus metodus, pedagogė kartą skausmingai suprato, kad reikia esminio pokyčio. Laisvojo ugdymo pedagogikos metodika tapo raktu į tikrą kūrybos magiją.

Spalio pabaigoje Šiaulių kultūros centre pristatyta šeštoji Kultūros centro vokalo studijos „Rokoko“ kompaktinė plokštelė „Širmasis kumeliuk“. Tai per trejus metus subrandintas viso kolektyvo kūrybinis rezultatas, kurio kūrinių muzikos autorė yra studijos meno vadovė R. Kauneckaitė. Dėkodama visai kruopščiai Kultūros centro komandai, be kurios geranoriško palaikymo ir pagalbos nebūtų buvę galima įgyvendinti tokio projekto, studijos vadovė mielai dalijasi, kas vyko jos gyvenime, kam ji labiausiai dėkinga, kad dabar darbas su vaikais, kūryba, o ir pats jos gyvenimas yra begalinis džiaugsmas.

– Kompaktinei plokštelei brendote ilgai. Išleisti ją šiais laikais, ypač po karantino, turėjo būti nelengva...

– Mes neleidome kompaktinės plokštelės ilgai, paskutinioji išėjo 2006-aisiais. Buvo didelė pertrauka ir dabar išėjo šeštoji. Bet ją įrašėme labai lengvai. Per karantiną ir pradėjome leisti – nuotolio sąlygomis. Mes galime dirbti su fonogramomis, tad darbas nesustojo. Visos keturios vaikų grupės pristatė po kelias dainas, turėjome puikų garso režisierių Paulių Trijonį, įrašėme su džiaugsmu 12 dainų.

 

– O kada jūs savyje atradote kompozitorę? Sunku kurti muziką?

– Kai kuriasi, kai mūzos skraido aplink – lengva. Tada esi ant sparnų, tai tokia Dievo dovana, kad negali būti kalbos apie sunkumą. Daug sunkiau būna, kai nori kurti, o nesikuria, nieko nėra. Va, tada taip. Prieš gerus penkiolika metų išgyvenau nemenką kūrybos krizę, dėl to neįrašinėjome. Daugiau dėmesio kreipiau į pačią pedagogiką, darbą su vaikais, nes teko pakeisti visus pedagoginius principus ir nuostatas.

O kompozitorę savyje atradau jau baigusi Klaipėdos konservatorijos džiazo muzikos specialybę. Tada niekaip negalvojau, kad kursiu, aš improvizuoti džiazo beveik negalėjau. Paskyrimą gavau į Šiaulių kultūros centrą, jam vadovavo mano brolis, kuris pasakė: „Viskas, kursi muziką baletui.“ Apie kūrybą neturėjau supratimo, buvo sovietiniai laikai, bet brolis man buvo autoritetas. Pasakiau, kad kursiu. Muzikinį bagažą didelį turėjau, bet, neturėdama supratimo apie kūrybos procesą, kažką pradėjau kurti, rašinėti. Tuo metu Šiaulių kultūros centre jau labai sėkmingai gyvavo choreografijos kolektyvas „Aušrelė“, šviesios atminties Liudmila Galanceva jai vadovavo. Liuda taktiškai patylėjo, kažką pasakė, gal ne, bet koncertmeisterė Svetlana pasakė, kad gal visai neblogai. Atmetė mano idėjas, bet man paliko galvoje mintis, kad jei sako koncertmeisterė, vadinasi, galiu kažką daryti. Pradedančiam kūrėjui labai svarbu, kad kas nors įvertintų.

Man labai patiko vienas Janinos Degutytės tekstas – „Lietau, lietau, tave matau“. Man taip jis patiko, kad pajutau, jog viduje jaučiu muziką. Aiškiai. Kokiame plane ji skamba, neturėjau supratimo, bet viduje ją jutau, girdėjau. Pradėjau ją iš vidaus kažkaip traukti. Tikra to žodžio prasme muziką aš pagimdžiau. Buvo gimdymas labai sunkus, o po to – pramušė. Tapo vis lengviau ir lengviau kurti. Matyt, reikėjo kažkokį kanalą pravalyti (juokiasi).

Muziką gali pažadinti viskas, kas sukelia emociją. Kartą labai konfliktavau su vienu žmogumi, išgyvenau ir staiga išgirdau pradžią dainos. Grimzdau į negatyvius dalykus ir Dievas man metė gelbėjimosi ratą. Puoliau prie pianino, pamiršau konfliktus, baigėsi pykčiai ir parašiau įspūdingą, energingą dainą.

– Kas jums yra kūrybiškumas?

– Tai toks slėpiningas dalykas. Juk niekas, net mokslininkai, neturi vieningo apibrėžimo, kas yra kūrybiškumas. Nėra tokio. Mano galva, kūrybiškumas – tai gebėjimas, kurį turime visi. Kiekvienas žmogus turi Dievo duotas kūrybines galias, tik jos ne visiems išsiskleidžia, nes yra užblokuotos. Tą žinau iš savo praktikos, man nereikia jokių knygų perskaityti. Pati buvau patyrusi kūrybinių krizių, išsivadavau ir dabar galiu padėti kitiems. Esu atradusi metodą, kaip su blokais galima dirbti, man tai padėjo laisvasis ugdymas.

– Kompaktinės plokštelės pristatymo renginyje pademonstravote keletą laisvojo ugdymo metodika grįstų režisūrinių koncerto sprendimų.

– Naudoju autentiško santykio su ugdomąja medžiaga principą. Tai vienas iš laisvojo ugdymo principų ir jis sėkmingai gali būti taikomas bet kokiame amžiuje. Turime sugrįžti prie to autentiško santykio per atsipalaidavimą. Atsipalaiduoti nėra taip paprasta. Pasakyk muzikantui atsipalaiduoti, ims jis ir atsipalaiduos? Vienas iš būdų yra sužadinti spontanišką emociją, kuri gali padėti atsirasti autentiškam santykiui su atliekama muzika.

– Bet vaikai juk būna labiau atsipalaidavę nei suaugusieji?

– Taip, vaikai atsipalaidavę, bet kai mes pradedame uoliai mokyti jį iš karto stovėti teisingai, išmokti tekstą, teisingai kažką padaryti, užkrauname užduotimis, autentiškas santykis gali ir prapulti. Vaikas gali net tapti virtuozu, tapti sėkmingu muzikantu, dainininku, bet aukso gysla, tikroji charizma, kas yra tikrasis talentas, jame gali ir neatsiskleisti.

Labai svarbu yra pasitikėti vaiko gebėjimais ir galiomis – tai pirmasis laisvojo ugdymo principas. Antrasis – per autentišką santykį atrasti vaiko organiką. Naudoju tam tikrus metodus, improvizacijos principus. Ir su suaugusiuoju tai daryti įmanoma, jei jis yra motyvuotas. Turėjau ir su kūrybinėmis problemomis suaugusių žmonių ir įsitikinau – metodas paveikus. Suaugusieji nori įgyvendinti svajonių – įrašyti dainą, pavyzdžiui, bet nežino, ar geba.

Per organišką emociją atsiveria autentiškas santykis. Tikras, Dievo duotas. Be jokių užspaudimų, kūno įvaržų, balso įtempimų. Tada pradeda lietis kūryba, čia yra kūrybos šaknys.

– Kūrybinis procesas juk žmogui labai daug laimės suteikia.

– Kai žmogus pradeda kurti, pasveiksta. Pati tą jaučiu. Tik atsiveria kūrybos vartai – aš sveika. Praeina sloga, kitos ligos, baimės, mane veža – pirmyn. Labai gražiai pasakė Palendrių benediktinų vienuolis brolis Jokūbas: „Kūryba kaip ir meilė – toks momentas, kada žmogus yra labiausiai gyvas.“ Dedu lygybės ženklą tarp meilės ir kūrybos. Meilė gal pirma, nes kokia gi ta kūryba be meilės?

– Jūsų dainų tekstai įkvėpti lietuvių poetų, pagrindinės dainos, kuria ir pavadintas visas albumas, „Širmasis kumeliuk“ teksto autorė yra poetė Ramutė Skučaitė. Kaip pasirenkate tekstus?

– Pradėjau pati savo tekstus rašyti. Jei tikiu vaikais, turiu ir savimi tikėti. Čia tik reikia dirbti. O dabar pradėjau tapyti, man šiuo metu tapyba svarbiau nei tekstų rašymas. Tapyti nei norėjau, nei prašiau tapybos dovanos, bet taip atsitiko. Mano kolegė iš Kauno Inga Šeduikienė, vaikams rašanti knygas, pati iliustravo knygelę. Pagalvojau, kad jei ji gali, kodėl aš negaliu. Taip viskas ir vyksta. Nuėjau pas Zitą Vilutytę ir ji padėjo man atrasti teisingą kelią, kuris neblokuoja kūrybiškumo. O ji panašius principus taiko, todėl man ir nebuvo sunku. Dailės profesorius gal būtų pradėjęs spalvų koncepcijas, perspektyvas aiškinti ir būčiau susiėmusi už galvos. Yra žmonių, kurie lengvai priima tradicinius mokymo principus, o man labiau priimtini kitokie principai ir žinau, kad labai daug tokių žmonių yra.

 

– Bet jums ne visada taip sekėsi, galėjote ir netapti muzikante?

– Mane nurašė. Baigiau vaikų muzikos mokyklą, stojau į aukštesniąją ir man pasakė, kad muzikos geriau nesirinkčiau. Gal geriau anglų kalbą studijuoti. O vėliau tėveliai nuvedė pas Auksę Zumaraitę, nuostabią pedagogę. Ji atgaivino ne vieną mane dar sovietmečiu. Ji turėjo visai kitą žvilgsnį. Per metus ji mane „reanimavo“, lengvai įstojau į muzikos pedagogiką, o po to – ir į džiazo muzikos specialybę. Gal dabar būčiau buvusi nelaiminga, jei būčiau studijavusi anglų kalbą...

Mokytojai turi būtinai tikėti vaikais, neskirstyti į talentingus ir ne. Anksčiau pati taip darydavau. Buvau labai griežta ir reikli pedagogė. Pasiekdavome nemažų rezultatų... Net Amerikoje su vaikais buvome. Buvau darboholiška, drebėdavau dėl kiekvienos nešvarios natos, švarindavau. Turėjau nuostabią grupę, jau džiaugiausi, kad bus superinė grupė, konkursuose pirmos vietos. Vilniuje respublikiniame konkurse pirmą vietą laimėjome. O po konkurso trys vaikai išėjo, grupė pabiro. Nesupratau, kas nutiko. Mane vaikai privertė ieškoti kitų metodų, juos atradusi, net magistro darbą parašiau.

Laisvojo ugdymo pedagogika suteikia labai daug laisvės ir pasitikėjimo. Demoniška nustatinėti, kuris gabus, kuris ne, ir užkirtinėti kūrybiškumą. Dabar kiekvieną dieną matau, kaip skiriasi vaikai, kuriems netaikytas metodas ir kuriems taikytas. Autentiškas santykis yra magiškas, jis atveria vartus. Uždedi štampą – nebesusitvarkysi su vaiku, vaikas nepaprastai gerai jaučia, kokiu žvilgsniu tu į jį žiūri.

– O sulaukiate vaikų padėkų už tai, kiek jiems davėte?

– Taip, prisimenu vienos mergaitės laišką, kuri dabar dirba masažuotoja: „Dainuoti! Dangui ir Žemei, jūrai ir vėjui! Giedoti Dievui ir angelams!“ Man tada toks džiaugsmas nuo tų šauktukų, širdelių, kad ji taip gerai jaučiasi studijoje, kad taip myli „Rokoko“...

Paskaitą apie laisvojo ugdymo pedagogikos principus ir metodiką galima išvysti Šiaulių kultūros centro „YouTube“ paskyroje.