Aukštaitiška širdis, branginanti gimtinę

Šiauliai

Derėjimas. Iš valstiečių išeiginių drabužių kilęs tikrasis tautinis kostiumas kuo puikiausiai dera prie smokingo. Šiaulių Alka „Lions“ klubo moterys mielai tautiniais rūbais puošiasi per įvairias šventes.

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

17672

„Mes pasaulį stebiname savo prisirišimu prie tautos, prie savo žemės“, – įsitikinusi šiauliečiams ir ne tik jiems puikiai pažįstama gydytoja pulmonologė Regina Gauronskienė. Pasak jos, už tai, kad dabar galime kalbėti, rašyti, dainuoti lietuviškai, puoštis širdžiai mielais tautiniais rūbais, turime būti dėkingi tiems 20 didžiavyrių, prieš beveik 100 metų paskelbusiems nepriklausomybę.

Aukštaitiškos vertybės

Prieš 10 metų R. Gauronskienei į rankas pateko Teresės Jurkuvienės knyga „Lietuvių tautinis kostiumas“. Pradėjusi ją vartyti ir pastebėjusi etninių regionų, tautinių drabužių skirtumus, pamačiusi, kaip iš, atrodo, tokių pat medžiagų, spalvų atsiranda skirtingi rūbai, moteris nesudvejojo – nutarė įsigyti savo krašto tautinį kostiumą.

Tiesa, pirmą kartą tautiniais rūbais ji pasipuošė dar mokykloje kaip ir daugelis jaunuolių, prisijungusių prie tautinių kolektyvų veiklos. Bet to R. Gauronskienė nesureikšmina – anot jos, tai tik kaip uniforma, įvaizdžio dalis, žmogus nepajunta svarbos. O kai
pats sugalvoji, kad tau reikia tautinio kostiumo, kad įrodytum savo tapatumą, kas iš tikrųjų esi, tada tai turi reikšmę, jauti pasididžiavimą, malonumą.

„Aš esu aukštaitė ir labai tuo didžiuojuosi. Esu rezultatas to, ką man sugebėjo perduoti mano tėvai, mano seneliai ir ta aplinka, kurioje aš užaugau. Kad etniniai regionai turi įtakos žmogaus tradicijoms, kurių jis laikosi, charakteriui, pastebėjau studijuojama. Grupėje buvo draugų iš Suvalkijos, Dzūkijos, Klaipėdos krašto, Aukštaitijos. Aš mačiau, kad mes skiriamės kai kuriais aspektais“, – pasakoja R. Gauronskienė.

Tik tų skirtumų, pasak jos, bijoti nereikia. Priešingai – kiekvienas lietuvis turi puoselėti savo kalbą, dar geriau – jis turi stengtis ir nebijoti kalbėti tarmiškai, žinoti savo šalies, šeimos istoriją ir regiono, kuriame užaugo, tradicijas.

Pačios siuvinėtas

Pradėjusi svarstyti, kokio kostiumo nori, gydytoja susipažino su vieno panevėžiečio giminaite. Senolė jau skundėsi prastėjančiu regėjimu, bet vis audė. „Mano sijono audinys ir yra jos išaustas. Prijuostę ji atidavė savo, tik baltinukų rankogalius raudonais žičkais išsisiuvinėjau pati“, – džiaugiasi gydytoja. Seniau žičkus raudona juostele įausdavo į prijuostės apačią, rankogalius, vėliau pradėta siuvinėti.

img-2734.jpg

R. Gauronskienė pasakoja, kad aukštaitiškas tautinis kostiumas laikomas pačiu archajiškiausiu. Jame būdavo labai daug baltos spalvos, o ištekėjusios moterys nešiodavo nuometą. Jis audžiamas iš labai plonų gijų, būna 3,5–4 m ilgio. Tinkamai paruoštas nuometas – tokia plona drobelė, kad ją gali pertraukti per žiedą. Taip pat labai savita jo užsidėjimo technika.

„Aišku, anais laikais nuometas būdavo nešiojamas ne tik per šventes, bet ir darbuojantis – kad uždengtų moterų plaukus. Daugiau nė vienas regionas tokio nuometo neturi. Gal tik dzūkai turi sumažintą variantą. Visi kiti nešioja skarutes“, – teigia R. Gauronskienė.

Žavi skirtumai

Nusprendusi įsigyti tautinį kostiumą, gydytoja daug domėjosi jų istorija, skirtumais. Ji pasakoja, kad aukštaičių regionas, lyginant su kitais, laikomas didžiausiu, skiriasi kai kurie rytų ir vakarų aukštaičių rūbų elementai, net, pavyzdžiui, kaklo papuošalai.

„Vakarų aukštaitės, kadangi buvo iš turtingesnio regiono, geresnių žemių, ant kaklo dėdavo sidabro masyvius karolius arba gintaro karolius. O rytų aukštaitės kabindavosi arba stiklinius karoliukus, arba koralo. Aš turiu koralo karolius. Taip pat skiriasi ir liemenės – rytų aukštaitėms labiau būdingas namų darbo audinys smulkiais langučiais liemenėje, o vakarų aukštaitės jau naudojo pirktinį audinį, t. y. brokatą, aksomą. Aišku, skiriasi jaunų merginų galvos dangalas. Vakarų aukštaitės ant galvos dėdavo aukso gijomis siuvinėtus galionus, o rytų – kaspinų, gyvų gėlių vainikus. Tokia maža ta Lietuva, ta Aukštaitija, o taip skiriasi“, – sako R. Gauronskienė.

Kitokia ir R. Gauronskienės turima juosta. Tiesa, šiais laikais jas mėgstama rišti ant liemenės, nors turėtų būti po liemene. Aukštaitės mėgo pintas juostas, tokią, vilnonę, jai padovanojo ir viena tautodailininkė.

Dera prie smokingo

R. Gauronskienė aukštaitišku tautiniu kostiumu visada pasipuošia Vasario 16-ąją, per Jonines ir vos tik pasitaikius reikšmingai progai. Ji atskleidžia ir dar vieną įdomų faktą. Pasirodo, iš valstiečių išeiginių drabužių kilęs, kelis dešimtmečius, neturint ikonografinės ir rašytinės medžiagos, pernelyg stilizuotas ir, tik pradėjus iš kaimų rinkti originalius drabužius, atkurtas tikrasis tautinis kostiumas kuo puikiausiai dera prie smokingo.

img-2746.jpg

„Iš tikrųjų tautinis kostiumas yra labai reabilituotas, lygiaverčiai eina su puošnia apranga, nes pagal etiketą moteris gali dėvėti tautinį kostiumą šalia vyro, dėvinčio smokingą. Kartą mūsų „Lions“ klubas vyko į Hamburgą, į pasaulinį „Lions“ klubų suvažiavimą, moterys nutarė puoštis tautiniais rūbais, o vyrai – smokingais. Lietuvės moterys tada buvo dėmesio centre“, – pasakoja R. Gauronskienė.

Kitai kartai

„Be abejo, jei tik vaikai norės, savo kostiumą jiems perduosiu“, – nedvejoja R. Gauronskienė, paklausta, ar bus, kas perims jos branginamą aukštaitišką tautinį kostiumą. Moteris pasakoja, kad, besiruošdama sūnaus vestuvėms, net buvo nutarusi marčioms pati įteikti po tokią dovaną, bet persigalvojo.

„Manau, turi ateiti laikas, kai užsinorės. Taip, kaip aš – dabar, kai juo apsivelku, man yra šventė. Jaunas žmogus neturi kada sustoti, jis turi tobulėti, nėra laiko kitiems dalykams. Bet kai susikuri savo buitį, profesinėje srityje pasieki aukštumas ir gali atsisukti, pažiūrėti, ką nuveikei, pradedi galvoti, kas aš, iš kur aš atsiradau, kas mano protėviai, pradedi atsirinkti tai, kas tau yra artima. Tas laikas man ir atėjo, kai į rankas pakliuvo T. Jurkuvienės knyga. Tas laikas ateis ir vaikams“, – įsitikinusi moteris.

22641900-1904151769612722-1.jpg

Bet viskas, pasak R. Gauronskienės, priklauso nuo šeimos – jeigu vaikai augs tarmiškai kalbančioje šeimoje, girdės, kaip pagarbiai kalbama apie Vasario 16-ąją, jie tai puoselės ir suaugę. „Vaikus mes turime auklėti savo pavyzdžiu“, – mano ji.

Nors R. Gauronskienė jau 40 metų gyvena Žemaitijoje, nepamiršta savo tarmės, net labai jos pasiilgsta. „Kai mes nuvažiuojame į Aukštaitiją, man taip širdyje gera. Gimiau Utenoje, augau Zarasuose, bet mano vasaros praėjo prie Biržų. Mano močiutė buvo nuo Kupiškio, o ten sako „korvė“, o ne „karvė“. Kai mano vaikai ten nuvažiavo vieną vasarą, jiems buvo problemų kalbantis, nes tie patys daiktai vadinosi kitaip“, – šypsosi moteris.

img-2743.jpg

Būtent iš močiutės ji paveldėjo dalį skrynios, kurioje – daugiausiai rankšluosčiai. Juos R. Gauronskienė labai saugo, kai kuriuos padovanoja vaikams. Deja, tik tautinių rūbų neliko, o gražiai austi mokėjusios močiutės darbus pasiglemžė karas, pokaris.

Stebiname pasaulį

R. Gauronskienė įsitikinusi, kad dėl to, jog esame nepriklausomi, galime kalbėti, dainuoti lietuviškai ir puoštis tautiniais rūbais, turime būti dėkingi 20-čiai vyrų, kurie prieš 100 metų Lietuvą paskelbė nepriklausoma valstybe.

„Viskas labai gerai aprašoma Tomo Venclovos senelio iš mamos pusės Merkelio Račkausko užrašuose. Tai fantastiška knyga. Tik 120 metų praėjo nuo to aprašomo laikotarpio. Tai buvo spaudos draudimo metas, mes buvome lenkinami, rusinami, buvo draudžiama kalbėti, rašyti lietuviškai, bet žmonės visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti lietuvybę, – teigia R. Gauronskienė. – Išvis mes pasaulį stebiname savo prisirišimu prie tautos, prie savo žemės. Pavyzdžiui, kai lietuviai pradėjo važiuoti į Sibirą parsivežti savo artimųjų palaikų, juk visiems buvo nesuprantamas dalykas. Užsieniečiai per Visus Šventuosius žiūri į lietuvius ir nesupranta, sako, eikit Helovino švęsti. Mes tokie esame, tai mūsų tapatumas, svarbiausia jo nesigėdyti.“

SRTF logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt