PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2018 m. Spalio 8 d. 09:19

,,Auksinės širdies“ medalį R. Lapaitis skiria žuvusiems kare ir savo sūnui Modestui

Alytus

Tarptautinio Turkų tautų fondo prezidentas E. Ismailovas žurnalistui R. Lapaičiui įteikė ,,Auksinės širdies“ medalį.

Kestutis MatuleviciusŠaltinis: Etaplius.lt


55452

Rugsėjo 26-29 dienomis karo žurnalistas, poetas, Tarptautinio Europos-Azijos spaudos fondo atstovas Lietuvoje Ričardas Lapaitis dalyvavo Azerbaidžano sostinėje Baku vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje ,,Azerbaidžanas: istorija, dabartis ir ateitis“, kur buvo apdovanotas ,,Auksinės širdies“ medaliu. Renginyje buvo pristatytos įvairios Kaukazo regiono temos: istorijos, kultūros, ekonomikos, socialinio gyvenimo.

Sulaukia ir grasinimų, ir nepalaikymo

Lazdijietį į šią konferenciją pakvietė Turkijos istorikų bendruomenė bei Turkijos Strateginio mąstymo institutas ir Azerbaidžano nacionalinė akademija. Konferencijoje dalyvavo daugelio šalių atstovai: Vidurinės Azijos, Rusijos, Moldavijos, Ukrainos ir kitų. ,,Iš pradžių, kai gavau pakvietimą į konferenciją, pamaniau, kad įvyko klaida, nes aš ne mokslininkas, o paprastas žurnalistas. Visgi organizatoriai mane patikino, kad esu jiems reikalingas. Atskridus į Baku su Aurelija Grigoriu, Moldavijos ombucmene, su kuria susipažinau Stambule, mūsų laukė didelė staigmena. Abu buvome maloniai nustebę, nes buvę Karabacho karo vadai pagerbė mane išties įspūdingai - aerouoste iškilmingai pasitiko karių savanorių legionas. Tai buvo didelė garbė“, - sakė R. Lapaitis.

Lazdijietis konferencijoje pristatė iš Dzūkijos kilusio Vinco Krėvės-Mickevičiaus gyvenimą Baku 1909 -1922 metais, kur dirbdamas diplomatinį darbą, nuo bolševikų represijų išgelbėjo šimtus įvairių tautybių žmonių.Vėliau padėjo įkurti Baku institutą, buvo jo rektoriumi.

Ričardas sakė, kad ir jis Azerbaidžane tęsia rašytojo misionierišką veiklą. Ir jis Azerbaidžane buvęs pačiais juodžiausiais šalies istorijoje metais, kuomet įvyko Chodžaly tragedija. Jo teigimu, ne armėnai, o Kremlius laimėjo karą, supriešinęs dvi tautas. Tame karinių įvykių sukūryje atsidūręs Ričardas ne tik rašė straipsnius, bet ir realiai stengėsi padėti žmonėms. Žurnalisto tikslas buvo gelbėti gyvybes.

Pasak R. Lapaičio, jis tarptautinėje konferencijoje dirbo įprastinį žurnalistinį darbą, fotografavo renginio eigą, kai staiga buvo pakviestas į sceną, aidint didžiulėms ovacijoms, atsiimti medalio apie kurį iš anksto nieko nežinojo, todėl net šiurpuliukai per kūną perbėgo dėl tokio netikėtumo ir visuotinio dėmesio. Juk, anot jo, daugiau pratęs apkasuose būti nei tokioje ištaigingoje publikoje.

Ordiną ,,Auksinė širdis“ už nuopelnus Azerbaidžanui, pasiaukojantį profesinių pareigų vykdymą Karabacho karo metu 1992-1994 metais, už dalyvavimą dokumentiname filme apie Chodžaly tragediją, už indėlį vystant dvišalius Lietuvos ir Azerbaidžano santykius, už darbą pabėgėlių stovyklose ir priefrontės zonoje karo žurnalistui įteikė Tarptautinio Turkų tautų fondo ,,Dede Gorgud“ prezidentas Eldaras Ismailovas. Toks apdovanojimas per metus skiriamas tik vienam asmeniui, surinkus pakankamai informacijos apie jo veiklą ir nuopelnus. Jį yra gavę įvairių tautybių ir sričių garbingiausi žmonės iš viso pasaulio. Minėtas fondas leidžia žurnalą ,,Azerbaijan dunyasi“. Kitas jo 65 puslapių visas numeris, spausdinamas anglų, rusų ir azerbaidžaniečių kalbomis, bus skirtas vieninteliam nominantui iš Lietuvos. Po tokio garbingo apdovanojimo R. Lapaitis sulaukė didelio dėmesio iš spaudos, televizijos žurnalistų. Jį tą pačią dieną po konferencijos priėmė Turkijos ambasadorius Azerbaidžane Erkan Ozoral su žmona ir padėkojo už nuopelnus dalyvaujant kare.

Šį savo apdovanojimą R. Lapaitis sakė dedikuojantis žuvusiems Karabacho kare ir savo sūnui Modestui.

,,Kai darai gerus darbus kažkur toli nuo savo tėvynės, tikrai negalvoji apie jokius ordinus. Stengiausi, kiek galėjau, padėti pabėgėliams, palaikyti juos dvasiškai, visuomet juos nešiodamasis savo širdyje. Dabar kai kurių jau nėra gyvųjų tarpe, todėl susitinku su jų vaikais. Iš viso Azerbaidžane yra 1 milijonas pabėgėlių, bet aš žinau kiekvieno iš jų tragediją. Per vieno žmogaus tragediją matau visos tautos tragediją. Apie juos galvoju, galima sakyti, visas 24 valandas“, - kalbėjo nominantas. Dėl tokios savo veiklos Ričardas prisipažino sulaukiantis ir grasinimų, ir nepalaikymo netgi iš artimiausių žmonių. Ne vienas užduoda jį žeidžiantį klausimą - kokia jam iš to nauda, kiek gaus pinigų? Vykdamas į misiją žurnalistas, turintis ir specialų Jungtinių Tautų statusą, teigė niekada negalvojantis apie pinigus, jį tai skatina daryti tik didžiulis noras padėti žmonėms. Šis ,,Auksinės širdies“ apdovanojimas – tarsi naujas vėjo gūsis, pakylėjantis aukščiau ir įpareigojantis nesustoti.

Sugrįžusį iš konferencijos su medaliu, jį naktį Vilniaus oro uoste sutiko ir pasveikino Azerbaidžano konsulas Lietuvoje Ates Girkhiyev. Toks įvertinimas ir dėmesys, pasak karo žurnalisto, toliau skatina dirbti tų žmonių labui.

Jis džiaugėsi, kad kelionę parėmė Lazdijų rajono savivaldybė, skirdama įvairių suvenyrų apie Lazdijų kraštą. Už tai sakė esantis dėkingas rajono merui Artūrui Margeliui, kuris supranta jo veiklą, tarptautinių susitikimų svarbą. Dovanas, kuriose atsispindi Dzūkijos grožis, išdalinęs garbiems asmenims iš įvairių šalių. Daugelis tvirtino, kad nors ir nebuvo Lietuvoje, per jį mylintys šį nuostabų kraštą. Galbūt ne vienas jame ir apsilankys, nes susižavėjo Dzūkijos ežerais, gamta, lankytinais objektais.

Lėktuvu skrido stovėdamas

Ordinas ,,Auksinė širdis“ – tai jau antras garbingas R. Lapaičio apdovanojimas. 1993 metais Tarptautinio Europos-Azijos spaudos fondo prezidentas Maskvoje, Ostankino televizijoje, jam įteikė diplomą už drąsą ir objektyvios informacijos sklaidą apie įvykius Kalnų Karabache. Tuomet karo žurnalistui buvo skirta ir piniginė premija. Taip pat du diplomus atsiėmė ir žuvusių karštuose taškuose televizijos žurnalisto Čingizo Mustafejevo, ir radijo stoties ,,Majak“ žurnalisto Leonido Lazarevičiaus artimieji. Sujaudintas stiprių išgyvenimų, pasisakydamas televizijoje, jis aštriai kritikavo agresyvią Kremliaus politiką, kalbėdamas apie Kremliaus nusikaltimus įvairiose šalyse, tarp jų ir Pabaltijyje, Moldovoje bei kitose. Ir tam tikrai reikėjo daug drąsos. ,,Stebiuosi, kad po tokio pasisakymo gyvas ir sveikas išėjau iš televizijos“, - teigė lazdijietis.

Ričardas Lapaitis trejus metus dirbo karo žurnalistu Kalnų Karabache, ketverius metus Čečėnijoje. Pastarojoje šalyje ,,praėjo“ visą karą. Jo straipsniai iš karštų zonų spausdinti dienraščiuose ,,Lietuvos rytas“, ,,Respublika“, žurnaluose ,,Nemunas“, ,,Švyturys“. Žurnalistas dalyvavo įvairiose laidose radijuje ir televizijoje. Dirbdamas karo zonoje ir rizikuodamas savo gyvybe, jis gavo mažesnį honorarą nei Vilniuje dirbantys žurnalistai. Lietuva dar neseniai buvo atgavusi nepriklausomybę ir karo žurnalistų nebuvo. Anot Ričardo, niekas nemokė kaip išgyventi kare, tarp dviejų ugnių atsidūrusiam žmogui. Teko matyti savo kolegų mirtis, o jam pavyko išlikti gyvam. Nors, žinoma, tai turbūt didžia dalimi priklauso nuo Dievo. 1993 metais jis sugebėjo paimti interviu iš pirmojo oficialiai išrinkto Azerbaidžano Respublikos prezidento Heidaro Alijevo. Norint jį pakalbinti, teko skristi į Baku, o iš ten į Nachičevanę. Deja, Lietuvos atstovui niekas nepardavė bilieto išskristi iš Baku. Vėliau per gerus žmones pateko į lėktuvą be bilieto ir nuskrido į Nachičevanę visu keliu stovėdamas. Taip jam pavyko padaryti interviu su prezidentu. Pamažu jis tapo žinomu žmogumi Azerbaidžane. Interviu buvo išspausdintas ,,Respublikos“ dienraštyje.

R. Lapaitis - pagrindinis herojus ir Lazdijų rajone filmuoto dokumentinio filmo ,,Begalinis koridorius“, laimėjusio net 7 prestižinius apdovanojimus tarptautiniuose kino festivaliuose bei vadinamą Mažąjį Oskarą. Filmas pasakoja apie žiaurią Chodžaly tragediją, etninius valymus, kai per vieną naktį buvo nužudyta 613 gyventojų.

Ričardas Lapaitis, šiuo metu dirbantis Lazdijų meno mokykloje, sakė galvojantis ir apie savo krašto žmones, kuriems taipogi reikalinga pagalba. Stengiasi pats ir su saviraiškos klubu „Lazdijų menė“ , kuriam vadovauja, atrasti talentingus žmones, padėti jiems tuos talentus atskleisti ir toliau puoselėti, tapti žinomais. ,,Esu prisidėjęs prie 3 rajono literatų literatūros almanachų išleidimo, sudariau rajono literatų eilėraščių ir prozos rinkinį ,,Prie Lazdijos“. Daug keliauju po rajono bibliotekas, kultūros įstaigas, kur pristatau savo kūrybą ir veiklą, pasakoju apie pabėgėlius, kare patirtus įspūdžius. Visiems, kas tik kur kviečia, visur važiuoju, niekam neatsakau. Savo krašte pranašu nebūsi, bet irgi galima nemažai nuveikti. Tam nereikia nei didelių lėšų“, - teigė saviraiškos klubo „Lazdijų menė“ prezidentas.