Audrys Antanaitis: „Kalbame gražiausia pasaulio kalba“

Menkinta, slopinta, tik neišprususių būrų kadaise vartota lietuvių kalba šiandien yra vienas svarbiausių Lietuvos valstybės pamatų. Tačiau ar neišklibins jų, kur tik akis pažvelgs, mus supantys anglakalbiai užrašai ir globalizacijos dvasia? Apie lietuvių kalbos dabartį ir ateitį kalbamės su naujuoju Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – komisija) pirmininku Audriu Antanaičiu, viešėjusiu Šiauliuose.

Šiauliai – neformali laikinoji lietuvių kalbos sostinė

– Su kokia misija, su kokiu tikslu aplankėte Šiaulius?

– Būtų galima pasakyti, kad Šiauliai – viena iš mūsų turo po Lietuvą stotelių. Kabinetinis darbo stilius galbūt kam nors ir priimtinas, bet ne naujajai komisijai. Norime važiuoti į įvairius Lietuvos miestus, sužinoti, kas juose vyksta: kaip dirba kalbos tvarkytojai, kokia yra kalbos priežiūros sistema, kokia teigiama, kokia neigiama patirtis.

Matote, Vilniuje ir taip susitelkę per daug visuomeninio ir politinio gyvenimo. Sostinė turi priartėti prie žmogaus, o ne žmogus prie sostinės. Man atrodo, kad ir lituanistų bendruomenei malonu, kuomet institucijos vadovas aplanko, susipažįsta, pasišneka.

Šiauliai iš tiesų yra labai svarbus lietuvių kalbai miestas, netgi įvardyčiau – neformali laikinoji lietuvių kalbos sostinė. Šiaulių universitete dirba net dvi komisijos narės – Rūta Kazlauskaitė ir Jolanta Vaskelienė, Lietuvių kalbos draugijos pirmininkė Genovaitė Kačiuškienė, autoritetingas kalbininkas Algirdas Malakauskas.

– Kokiais džiaugsmais ir kokiais rūpesčiais su jumis pasidalijo mūsų lituanistų bendruomenė?

– Daugiau girdėti nerimo signalų, kadangi vyksta aukštųjų mokyklų reforma ir ŠU ateitis šiandien yra tamsi, miglota. Norint, kad išliktų universitetas, o jame – lituanistinės studijos, reikia ne tik daug pastangų, bet ir daug sėkmės. Universitetas turės būti laiku ir vietoje, kad politinėje sumaišty ištrauktų laimingą bilietą. Nesu tikras, ar jam tai pavyks, bet linkiu, kad pavyktų, kad Šiauliai ir toliau liktų universitetiniu miestu ir lituanistikos centru.

„Dėl Dievo, tik kalbėkite“

– Kokį laikotarpį šiuo metu išgyvena lietuvių kalba?

– Ganėtinai sudėtingą. Dalis įstatymų, ginančių lietuvių kalbą, yra pasenę, dalis – paprasčiausiai neveikia. Galite tikėti, galite ne, bet nuo 2008 m. mes nebeturime valstybinės kalbos politikos gairių. Todėl mano siekis yra skatinti veikiančių ir lietuvių kalbą puoselėjančių projektų, programų bei įstatymų atsiradimą. Tam reikia aplink save ir komisiją burti bendraminčių kolektyvą. Bendraminčiai šiuo atveju – ne tik lituanistai. Lietuvių kalba priklauso visiems lietuviškai kalbantiems žmonėms, žmonėms, kuriems ji rūpi. Jeigu sėdėsi kabinete, vargu ar tą bendraminčių būrį sutelksi. Todėl aš manau, kad išvažiuoti, pasikalbėti, esant šalia vienas kito, pasižiūrėti vienas kitam į akis yra labai sveika.

– Ar jums rėžia ausį šiaulietiška šnekta?

– Važinėju po visą Lietuvą ir ausies nerėžia jokia kalba: nei šiaulietiška, nei panevėžietiška, nei marijampolietiška, nei žemaitiška, nei aukštaitiška. Dalyvavau daugybėje kraštotyros ekspedicijų, girdėjau visokių tarmių. Pats kadaise žemaičiuodavau, paskui tai praradau ir dabar nesinori to daryti dirbtinai. Manau, kad tarmės ir miestų šnektos yra labai gražus dalykas – dėl Dievo, tik kalbėkite. Lietuvių kalba – ne vien bendrinė kalba.

– Nemažai jaunų žmonių gimtąją kalbą paįvairina angliškais žodeliais. Ką manote apie štai tokią „tarmę“?

– Prieš keliasdešimt metų rusiškai galėjome kalbėti taip pat lengvai, kaip ir lietuviškai. Vis tik nekalbėjome, nes supratome, kad tai – okupantų kalba. Dabar tokios ribos nebėra. Anglų kalba – ne okupantų kalba. Mes ją priimame savanoriškai, ji atveria kelius į civilizuotą Vakarų pasaulį, suteikia daugybę privilegijų. Anglų kalba yra pagunda ir gali būti, kad dalies tautos nuo tos pagundos neapsaugosime. Tai sakau su nerimu, tačiau uždrausti negalime. Ką galime – tai didinti motyvaciją vartoti lietuvių kalbą ir ta motyvacija turėtų būti visur, ypač švietimo, mokslo srityse. Keista, kad dabar valstybinį lietuvių kalbos egzaminą galima išlaikyti, nesiremiant lietuvių autoriais, kad už mokslinį straipsnį anglų kalba skiriama daugiau vertinimo balų negu už lietuvišką. Gimtoji kalba taip pat turėtų būti vartojama Lietuvoje vykstančiuose tarptautiniuose renginiuose: kiekgi yra atvejų, kai, dalyvaujant vos vienam užsieniečiui, renginyje leidžiama kalbėti angliškai. Kitakalbiškumas Lietuvoje stiprėja, todėl turime suvokti, kad reikia rūpintis savo kalba – ji pati savimi nepasirūpins. Ir didžiuotis ja. Man lietuvių kalba yra pati gražiausia kalba pasaulyje.

Kiekvienas žmogus – tarsi nuostabi knyga

– Galbūt nevertiname to, ką turime?

– Man atrodo, kad savo kalbą mes vis dėlto vertiname. Žvelgiant istoriškai, lietuvių kalba mūsų tūkstantmetėje valstybėje niekada nebuvo nei dukra, nei podukra. Paskutiniai valdovai, kurie kalbėjo lietuviškai, buvo Vytautas Didysis ir Jogaila. XVI a. atsirado mūsų raštija, tačiau reikia pripažinti, kad lietuvių autoriai anuomet liko paraštėse. XVI a. atsirado ir universitetas, tačiau jis nebuvo lietuviškas. Tačiau prieš šimtą metų, vasario 16-ąją, mes apsisprendėme atkurti tautinę Lietuvą ir supratome, kad kalba, ko gero, yra paskutinis mūsų gynybinis bastionas. Nuo to laiko mes pradėjome branginti lietuvių kalbą – išsaugojome ją per visas negandas, per visas okupacijas. Ir išsaugojome tokią pat turtingą, nepakitusią.

– Paminėjote datą, kurią šiandien švenčia visa Lietuva. Ko mums palinkėtumėte Vasario 16-osios proga?

– Kalbėkime ir mąstykime lietuviškai. Šią kalbą sukūrė mūsų protėviai, ji rodo nenutrūkstamą ryšį su gimtąja žeme, su istorija. Dar palinkėčiau mėgautis. Mėgautis skaityti, rašyti, kalbėti ir klausytis kito žmogaus, nes kiekvienas žmogus – tarsi nuostabi knyga.

– Pabaigai – koks lietuviškas žodis jums gražiausias?

– Aš linkęs visur ir visada sakyti „Ačiū“. Nėra situacijos, kada šis žodis netiktų. Pavyzdžiui, sėdime su draugu ir aš jam sakau „Ačiū“. Klausia – už ką? Už tai, kad jis yra. Ir žmogui gera pasidaro, ir man gera, kad jam gera.