Atostogos išprovokavo trumpą emigraciją

Marijampolė

Gintaras KandrotasŠaltinis: Etaplius.lt

62946

Pernai skrisdama atostogų į Turkiją marijampolietė Karolina Barkauskaitė kaip ir dauguma tautiečių planavo tiesiog atsipūsti ir pabėgti nuo darbų bei rūpesčių, kamavusių ją gimtinėje. Tačiau šalis jai taip patiko, jog slapčia pagalvojo, kad norėtų dar kartą čia sugrįžti ir pabūti bent kiek ilgiau. Sakoma, svajonės pildosi, jei nuoširdžiai jomis tiki. Ši tiesa Karolinai pasitvirtino – šiemet visą rugsėjį ji praleido Turkijoje esančio Kemero pašonėje. Netrumpos viešnagės metu ji spėjo pažinti kiek kitokią šalį nei ją mato viešbučiuose tūnantys turistai – jos kontrastingą gamtą, draugiškus vietinius bei įvairius jos skonius.

Foto galerija:

Šalis suviliojo pirma pažintimi

Marijampolietė sako neturinti nieko prieš turistus, laiką leidžiančius viešbučiuose su „viskas įskaičiuota“ programa, tačiau jai toks atostogų modelis nepriimtinas. Karolina teigia nemėgstanti nei viešbučiuose esančio režimo, nei turistų grupėms organizuojamų ekskursijų. Šalį jai patinka pažinti savarankiškai, o maitintis vietiniame turguje „sumedžiotomis“ gėrybės. Tokių atostogų privalumus ji pajuto pernai viešėdama draugės seneliams priklausančioje viloje Turkijoje.

– Tąkart Turkijoje buvau pirmą kartą, tačiau laiką leisdama ne viešbutyje, o privačiame name, gyvenamųjų namų kvartale, atostogas praleidau kitaip. Gyvenau tarsi vietinių gyvenimą – skubėdavau į turgų apsipirkti, skindavau kieme augančius vaisius, vakarais gamindavau maistą, dviračiu važinėjau po vietines apylinkes. Dvi savaitės prabėgo akimirksniu. Kartu atostogavusioms draugėms sakiau: kaip būtų smagu čia kitąmet sugrįžti ir vėl, tačiau ne savaitei, o bent mėnesiui, – prisiminė Karolina.

Įkalbėjo ir draugę

Tuomet šis pasakymas merginai atrodė sunkiai įgyvendinamas – ji turėjo darbą, kitokių įsipareigojimų gimtojoje Marijampolėje. Nepaisant to, mintis pabūti saulėtoje šalyje ilgiau, nedavė jai ramybės. Apie tai ji nuolat kalbėjo kartu su ja pernai atostogavusioms draugėms. Kalbėjo, kalbėjo ir įkalbėjo.

– Kai labai kažko nori, aplinkybės susiklosto palankiai. Nors turėjau darbą, suvokiau, kad beveik viską galiu atlikti nuotoliniu būdu – turėdama tik kompiuterį ir interneto tinklą. Draugėms situacija buvo sudėtingesnė – viena iškart atsisakė, kita, studijuojanti veterinariją, mano mintį palaikė ir darė viską, kad galėtume išvykti. Sumaniusi, kad būdama Turkijoje galės atlikti praktiką, ji susirado kliniką, o kai ši patenkino jos praktikos prašymą, supratome, kad galėsime trumpam emigruoti, – įvykių seką dėstė K. Barkauskaitė.

Nustebino svetingumu

Rugsėjo pirmąją merginos jau sėdėjo lėktuve. Atvykusios į Karolinos draugei priklausančią senelių vilą, jos ėmė kurti naujas kasdienio gyvenimo taisykles.

– Nors į Turkiją atvykome rudenį, dienomis oro temperatūra perkopdavo 35 laipsnius karščio. Stengiantis išvengti kaitros, keldavomės anksti, dar prieš patekant saulei. Nuvykę prie jūros pasitikdavome saulėtekį, vėliau kiekviena pasinerdavome į savo veiklas. Draugė vykdavo į veterinarijos kliniką, aš sėsdavau atlikti savo darbus prie kompiuterio. Pratūnojusi dieną patalpoje prie kondicionieriaus, į lauką išlįsdavau pavakare, kai saulė jau nebūdavo tokia aktyvi. Tokiu režimu ten gyvena visi vietiniai – gyvenimas prasideda gerokai po pietų, – pasakojo Karolina.

Nors didelę dalį laiko praleisdavo prie kompiuterio, mergina spėjo pažinti ir vietinius žmones, ir susipažinti su jų kultūra. Anot Karolinos, turkai – labai draugiški žmonės. Pamatę, kad į jų kaimynystę atvyko naujos gyventojos, šalia gyvenantys turkai pasveikino jas dovanodami savo pačių gamintus desertus ir vaišino ten labai populiaria, vietoje auginama arbata.

– Turkai daug laisvesni žmonės nei mes. Jiems lengviau prieiti prie nepažįstamųjų, megzti pokalbį. Nepaisant to, kad su dauguma jų nesusikalbėjome, jie vis tiek bandė su mumis bendrauti, susidraugauti. Man labai įsiminė akimirka, kai vieną vakarą su drauge tiesiog išvažiavome dviračiais pasidairyti po vietines apylinkes. Nuklydę į kalnus privažiavome kažkokias fermas. Supratome, jog tai – gyvulių skerdykla. Kieme buvę žmonės šnekučiavosi, kažkuo vaišinosi. Užuot mus bandę vyti, jie bandė kviesti mus prisijungti prie jų. Deja, mes jų kalbos nesupratome, o ir bičiuliautis nelabai norėjome – nebuvome tikros, ar tie žmonės patikimi, – prisiminė Karolina.

Turguje vaisių ir daržovių apsčiai, lėkštėje – vien duona

Bandydama įsijausti į vietinių gyvenimo ritmą, kiekvieną trečiadienį mergina vykdavo apsipirkti į vietinį turgų. Karolinos pasakojimu, prekybos centrų, įvairių parduotuvių ten yra apsčiai, tačiau tradicija apsipirkti vietiniame turguje, kur prekystaliai linksta nuo gėrybių, yra labai gaji. Šio įpročio būdama Turkijoje laikėsi ir ji.

– Ko ten tik nėra – švieži vaisai, daržovės, uogos, riešutai, aliejus ir t. t. Geriausia dalis ta, jog viskas gerokai pigiau nei pas mus, o dar ir kokybiškiau. Keista tik, kad patys turkai šviežių vaisių ir daržovių valgo labai saikingai. Pavyzdžiui, lankantis kavinėje, laukiant patiekalo lankytojai vaišinami vietine duona, kurios patiekiamas tiek, kad viską suvalgius net ir užsisakyto patiekalo gali nesinorėti. Lyg to būtų maža, šalia kepsnio, jų tradicinio kebabo visada gausi ir duonos. Man tokie mitybos įpročiai pasirodė keisti. Labai pasigesdavau daržovių, tačiau jų atsigriebdavau turguje, – pasakojo Karolina.

Turgaus pardavėjai kuklumu nepasižymėjo

Tačiau į turgų mergina keliaudavo neramiai. Karolinos pasakojimu, vietinių moterų gatvėje pamatysi retai, paslaugas parduotuvėse, kavinėse kitose viešose vietose visada teikia tik vyrai. Todėl moteris, neprisidengusi musulmonišku hidžabu, europietiškos išvaizdos – savotiška egzotika, tačiau jiems pažįstama ir žinoma, nes juk Turkija be galo pamėgta turistų.

– Turguje dažnai jausdavausi nejaukiai, nes bandydama įsigyti kokią nors prekę pirmiausia būdavau „nuglostoma“. Pardavėjai nesikuklindavo paimti už rankos, tokiu būdu bandydami įtikinti įsigyti jų siūlomą prekę. Taip pat jie nuolat varstydavo žvilgsniais – jei tik pardavėjas pagauna akių kontaktą, tuomet jo sunku atsikratyti. Todėl į turgų be tamsių akinių nuo saulės neidavau – taip bandydavau nuo jų pasislėpti, – pasakojo mergina.

Nuostabą kėlė žaluma ir meilė katėms

Be didelių kultūrinių skirtumų, merginai įsiminė ir turkiška gamta, kuri ją nustebino žaluma. Karolinos pasakojimu, lapuočių medžių ten nedaug – nebent vaismedžiai ir vaiskrūmiai. Tuo tarpu spygliuočiai dengia didelius smėlingos ir akmeningos dirvos plotus.

– Akimirkomis galėdavai pamanyti, kad esi lietuviškame pajūryje, kur vien tik kopos ir pušys. Kad esu ne gimtinėje, suprasdavau pamačiusi kalnus, laukuose augančius kaktusus, alavijus, o gyvenvietėje – mandarinus ir avokadus. Būdama čia pirmą kartą susidariau įspūdį, jog Turkija – pilka, saulės išdeginta ir purvina šalis. Tačiau važinėdama užmiestyje su dviračiu pažinau kitokią Turkijos gamtą – žalią ir egzotišką, – įspūdžiais dalijosi Karolina.

Dar vienas dalykas, kuris ją nustebino gyvenant Turkijoje – katės. Karolinos pasakojimu, gatvėmis jos vaikšto gaujomis, visai nebijodamos žmonių. Matyt, todėl, kad prie kiekvienų namų durų jos gali rasti maisto.

– Net ir turistai perėmę šią tradiciją puoselėti kates. Jie ne tik jas šeria, glosto, bet ir gydo. Draugė, kuri atliko praktiką veterinarijos klinikoje, pasakojo, jog nebūdavo dienos, kad į kliniką neateitų turistas, nešinas sužeista ar sergančia kate. Už dyką gyvūnų ten niekas negydė – suteiktas paslaugas jie apmokėdavo. Man tai kėlė nuostabą, – įspūdžiais dalijosi marijampolietė.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt