Atėnės tapyboje daug tylos

Šiaulių dailės mokyklos ketvirto kurso mokinė Atėnė Domeikaitė turi begalę talentų: groja kanklėmis, pianinu, kuria istorijas, piešia. Šiuo metu besimokydama Šiaulių Didždvario gimnazijoje pagal tarptautinio bakalaureato programą, ji tapo ir dailės mokyklos baigiamąjį darbą.

– Buvai ne kartą įvertinta įvairiuose konkursuose dėl savo gebėjimų groti pianinu, kanklėmis, kurti plakatus, tekstus, o dabar dar ir tapai. Keliauji per gyvenimą vis atskleisdama naujų talentų?

– Mamos dėka keliauju. Ji vis užrašydavo mane į dailės būrelius, muzikos mokyklą jau baigiau. Šiaulių dailės mokyklą bandžiau lankyti penktoje klasėje, bet teko padaryti pertrauką. Dabar vėl sugrįžau, nes ketinu ateitį sieti su menu.

– Apie ką svajoji?

– Labai norėčiau įstoti į Vilniaus dailės akademiją. Nežinau, ar pavyks, bet norėčiau studijuoti grafinį dizainą. Man patinka grafikos technika. O dirbti norėčiau knygų iliustratore. Dabar mokykloje kaip tik su klasės drauge prancūzų kalbos mokytojai iliustruojame knygą.

– Tu dar ir kalbi prancūziškai?

– Mane nuo šeštos klasės prancūzų kalbos mokė puikios mokytojos. Jos ir išugdė meilę prancūzų kalbai. Jei nepavyks ateities susieti su menu, manau, būtų įdomu dirbti prancūzų kalbos mokytoja.

– Kiti talentai tavo gyvenime dar turi kažkiek vietos?

– Labai gaila, bet muzika tolsta. Norėčiau grįžti, kanklių mokytoja rekomenduoja groti, bet neatrandu laiko. O rašymas... Kadangi mokykloje daug rašome rašinių, tekstų, to neapleidau.

– Atrodo, kad tau, mėgstančiai tylą, pasaulyje, pilname vizualinio ir garsinio triukšmo, turėtų būti nelengva gyventi?

– Už mokyklos nėra sunku, bet, atėjusi į dailės mokyklą, labai norėčiau, kad būtų tylu. Mokyklose visada daug šurmulio, pati neįsivaizduoju, kaip, bet gebu užsidaryti savo pasaulėlyje ir dirbti, nieko negirdėdama. Labai mėgstu realizmą, piešti iš natūros. Kuriu tokius darbus, kai galiu pati susistatyti natiurmortą, žmonių portretus.

– Kaip mokytojai vertina tavo kūrybą?

– Dailės mokykloje tiek pernai, tiek šiemet – vien dešimtukai. Šiemet tik už skulptūrą vieną devynetą gavau. Gimnazijoje taip pat mokausi labai gerai.

– Kokie dailininkai tau labiausiai patinka, kuo žaviesi?

– Nors man patinka realizmas, labai mėgstu siurrealizmą. Ypač Renė Magritą, Salvadorą Dali.

– Ar Šiauliuose jaunimui, besidominčiam menu, pakankamai rengiama parodų, yra galerijų?

– Nepakankamai. Kad ir kaip Šiaulių dailės galerijoje, Fotografijos muziejuje yra įdomu, norėčiau kažko naujo. Gal ir pasaulio menininkų parodų.

– Jei turėtum mėnesį laisvo laiko ir galėtum pasirinkti vieną kūrybos sritį, ką pasirinktum?

– Pieščiau. Net ne tapyčiau, o pieščiau. Nesvarbu, kokiomis priemonėmis. Tą mėnesį skirčiau savo portfelio kūrimui. Jei būtų žiema, užsidaryčiau savo kambaryje ir ramiai besiklausydama muzikos kurčiau.

Ji turi vidinės ugnelės

Ugnius Ratnikas, Šiaulių dailės mokyklos tapybos mokytojas:

– Atėnę mokau ne pirmus metus ir matau, kad jos darbai išskirtiniai. Ji turi vidinės ugnelės vis ateiti, kurti, ieškoti ir labai nuosekliai, ramiai gilintis į natūrą. Šiandien tai labai reta – susikaupimas, gebėjimas atsitraukti nuo technologijų, blaškymosi. Paskutinis jos darbas simbolizuoja atsitraukimą nuo medijų ir būtent per įsižiūrėjimą, įsiklausymą į spalvas, atspalvius pasiekiama savotiška meditatyvi būsena. Man mokinė tuo ir išskirtinė – kitokiu požiūriu. Atėnės tapyba savita, niuansuota, joje daug tylos.

Oksana Laurutytė