Aštuonis vaikus išauklėjusi šiaulietė Genė: „Rodos, nedarau nieko ypatingo“

Motinos dienos išvakarėse tarp apdovanotųjų vienu garbingiausių ordinų „Už nuopelnus Lietuvai“ – ir viena šiaulietė globėja Genė Lesčiauskienė, užauginusi tris savo biologinius vaikus, tris globotinius ir dar du globojanti šiuo metu. Pasak moters, ji esą nedaro nieko ypatingo ir mano, kad jų šeimai labai pasisekė.

Tarp 8 globėjų – ir šiaulietė

„Kai pateikė mane nominacijai, galvoju: „Juk nieko ypatingo aš nedarau: vieną pasiėmiau, antrą, trečią, ketvirtą… Kas čia tokio?“ – stebisi 58-erių metų šiaulietė G. Lesčiauskienė, Motinos dienos išvakarėse iš LR prezidento Gitano Nausėdos rankų priėmusi vieną garbingiausių šalies apdovanojimų – ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“.

Tokių kaip ji, įvertintų valstybės apdovanojimu už nuopelnus motinystei ir globai, už atsakingumą, pasiaukojimą bei įkvepiantį pavyzdį bendruomenei ir visiems Lietuvos žmonėms, šiemet buvo 48: 40 mamų ir 8 globėjos iš visos Lietuvos. Iš Šiaulių vienintelė – G. Lesčiauskienė, užauginusi tris savo sūnus, tris globotinius, dabar globojanti dar du vaikus.

Ją apdovanojimui nominavę Šiaulių globos centro darbuotojai sako, kad G. Lesčiauskienė labai kukli, kantriai ir su meile jau beveik du dešimtmečius besidalijanti motinišku rūpesčiu su likimo nuskriaustais vaikais. Ir iš tiesų jai tai taip įprasta, kad, sužinojusi, jog yra įvertinta medaliu, anot Šiaulių globos centro atstovų, moteris taip susikuklino, kad net suabejojo, ar jai važiuoti atsiimti.

Lemtingas vizitas

Vyr. virėja ir sandėlininke vaikų darželyje dirbusi Genė sako, kad tapti globėja nebuvo tokio gyvenimo plano, tačiau jai vaikai visada patikdavo. „Man visada imponuoja vaikai ir maži vaikiukai patinka: kai pamatau, iškart žvilgsniu kalbinu. Gal ir seniai [globa] buvo mintyse“, – prisipažįsta Genė.

Namuose augo trys jos sūnūs, tad rūpesčių ir klegesio netrūko. Viską pakeitė lemtingas vizitas prieš 18 metų. Dukterėčios šokių kolektyvas lankė Šiaulių vaikų namus „Šaltinis“ ir ji nuėjo kartu. Taip vasaros atostogoms buvo pasikviestos paviešėti dvi mergaitės, su kurių viena užsimezgė artimas ryšys.

„Iš pradžių buvo taip, kad dažnai į svečius vedžiojausi, o paskui atėjo momentas, kai turėjau arba sau pasiimti, arba kitiems atiduoti. Atiduoti nebenorėjome, tai su vyru pasitarėme, o svarbiausia – vaikai pritarė. O paskui, kai jau pasiėmėme globoti, tai vis važiuodavome draugų lankyti į globos namus, tai po kokius 2–3 savaitgaliais į svečius parsiveždavome.

Taip šeimoje atsirado 10-metis globotinis, kai jo tėvukas mirė, dar vienas paauglys irgi mūsų šeimos globojamas, nors dokumentus jau per vėlu buvo tvarkytis. Paskui taip klostėsi likimas, kad vyro giminaitė susirgo ir pradėjome globoti jos trimetį. O neseniai, sužinoję, kad kūdikių namus uždaro, pasiėmėme dar vieną – penkiametę mergytę: graži, gera, ji visiems patiko ir prie šeimos prilipo“, – kiekvieno vaiko atėjimą į šeimą pasakoja Genė.

Ir branda, ir jaunystė

Kiekvienas vaikas, pasak G. Lesčiauskienės, yra skirtingas, su savais poreikiais. Tai ne tik jai tenka juos auklėti, bet ir atvirkščiai: moteris sako, kad ji su jais labai pasikeitė.

„Su amžiumi ir su vaikais keičiasi ir mano charakteris, darausi tokia ramesnė, lengviau priimu visus jų išsišokimus. Klausia, iš kur tiek kantrybės. Tai iš jų. Kai pirmą auginau, tai ir streso būdavo, ir pati po laukus pasivaikščioti išlėkdavau, kad garas nueitų, o dabar pavyksta ramiai išklausyti, sėdame ir kalbamės“, – sako pašnekovė.

Mamos širdis išmoko atpažinti geriausius kelius: jei su vyresniais vaikais daugiau kalbėtis reikia, tai su mažiukais – daugiau išjausti kartu.

„Apsiprasti reikia ir mums, ir jiems su mumis. Pavyzdžiui, mažoji mergytė labai norėjo pas mus, bet iki penkerių metų jos namai buvo kūdikių namai. Parsivežėme ir per vieną dieną staiga pasikeičia viskas: ir ne ta aplinka, ir ne ta lova, ir ne tas užmigdo ją. Ir jautri buvo, ir verkdavo, kol apsiprato“, – dėl jauniausios globotinės išgyveno moteris.

Genė pagal profesiją virėja, jos vyras Stasys – stalius-baldžius. Gyvenime buities netrūksta, o laiko – taip. Jaunatvišką išvaizdą 59-uosius metus einančiai globėjai padeda išlaikyti… maži vaikai.

„Tas ir yra, kad negalima atrodyti kaip močiutei, nes ir į darželį, ir į pirmą klasę vaikus vesti reikia. Turi su jais lakstyti, turi žaisti, neišeis pasakyti: „Oi, man skauda nugarą“ (o nugarą tai skauda, nes operuotas stuburas ir būna visko), bet nieko – ir eini, ir bėgi, ir net lenktynių“, – juokiasi jaunatviška globėja Genė.

Padeda ir kitiems

Globėjai Lesčiauskai aktyviai dalijasi savo patirtimi globos centro organizuojamuose savipagalbos grupių susitikimuose, negaili laiko ir patarimų seminaruose, nes istorijų būna visokių ir situacijų būna skirtingų. Genė yra sakiusi, kad jai pirmas sprendimas pasiimti globotinę buvo emocinis, o paskui viskas vyko tarsi savaime, bet jau racionaliau. Tačiau pasiryžusiesiems tapti globėjais ji dabar ramiai pataria apmąstyti šį žingsnį, o jau žengus – tai toks pat sprendimas, kaip ir tapus tėvais.

„Manau, pagalvoti tai reikia, nes jei veža atgal atiduoti – tai ir patiems, ir vaikams šokas. O iššūkių būna. Juk, ir savus auginant, būna, dar ir ne to pasitaiko. Mums pasisekė su vaikais: visi geri, visi tokie naminiai – ir padeda, ir dovanėles daro. Nė kiek nesigailime. Net jei pavargsti ar ką, tai pasižiūri į juos ir taip gera pasidaro“, – pasakoja Genė su vyru Stasiu, tapę gausios šeimos tėvais.

O smagiausia, kai suvažiuoja visi: ir vaikai su anūkais, ir globotiniai, tuomet visas būrys, anot Genės, nebetelpa namuose – važiuoja į kaimo sodybą, kad visi tilptų.