Aštuoni sūnaus patikėti vaikai – didžiausias aštuntą dešimtį skaičiuojančios močiutės turtas ir rūpestis

Močiutės kambaryje vietoje lango – tiesiog stiklas. Stipresniam vėjui papūtus, dalis jo išbyrėjo – teko užklijuoti lipnia juosta. Kiti šalia kelio stovinčio namelio langai tokio senumo, kad net langais nebepavadinsi. O prie jų miega vaikai. Prieš beveik du metus netikėtai miręs jų tėtis kelis langus dar pakeitė, bet suremontuoti namų nebespėjo – išeidamas mamos prašė vienintelio: nepalikti vaikų, nepalikti anūkų. O jų – net aštuoni. Kaip aštuntą dešimtį skaičiuojančiai močiutei sekasi rūpintis anūkais, kurių jauniausiai – vos septyneri, koks didžiausias jos noras ir kaip nuo praėjusios vasaros organizacijos „Gelbėkit vaikus“ rūpesčiu pasikeitė šeimos namai – paramos koncerte LNK televizija pasakos ir rodys jau šį penktadienį.

Namų sienas išklijavo šeimos nuotraukomis – lyg jautė, kad kažkas negerai

„Vienintelis sūnus. Negalvojau, jog taip bus. Dirbo statybose, stogą dengė. Nukrito nuo stelažų, susimušė šoną. Nors skaudėjo, šonas buvo visas juodas ir raginau kreiptis į gydytojus – vis numodavo ranka, kad praeis. Per mėnesį, net ne per mėnesį – per savaitę sukūdo, nunyko, bet labai gyventi norėjo. Labai bijojo vaikus palikti. Dieve, kaip jis bijojo – sakė: „Mama, tik nepalik, tik niekam neatiduok, kiek gali – žiūrėk vaikus“, – prisimena Stasė, prisėdusi prie stalo virtuvėje.

Šalia – du kambariai. Viename jų ant sofos sėdi į telefono ekraną įsikniaubęs šešiolikametis Gytis, ant kitos – jauniausia anūkė Austėja, kuri peršalo ir į mokyklą nėjo. Iš jos grįžtančių Stasė laukia Lino, Giedrės ir Jauniaus. Vyriausieji, pilnamečiai, jos anūkai – Arvydas, Donata ir Morta jau gyvena atskirai*.

Virtuvės sienos, viršutinė jų dalis, visos išklijuotos ant didelių lapų atspausdintomis šeimos, vaikų nuotraukomis. „Sūnus labai mėgo fotografuoti. Šeimą, vaikus fotografavo ir klijavo ant virtuvės sienos. Ar jis jautė, kad jam kažkas negerai – sakė: „Kai mirsiu, turėsite į ką pasižiūrėti. Mane čia rasite, ir save čia rasite“, – dalinasi Stasė.

Žiūrėdama į nuotraukas, ji prisimena – pirmą pusmetį po sūnaus netekties atrodė, jog tuoj, vakare, jis grįš iš darbo ir viskas bus gerai. Paskui jau supratome, kad negrįžtamai išėjo. Pirmieji metai buvo labai sunkūs. Dabar antri jau kažkaip lengviau“, – atsidūsta močiutė, bet, sako, ir dabar labai tankiai su anūkais prisimenanti sūnų.

„Anūkai – mano visas turtas. Labai geri vaikai. Labai. Visada ateina, paklausia: „Baba, tau dabar ko nors reikia?“ Bet jiems ir sakyti nereikia. Pasižiūri, bačkos tuščios – už kibirų ir prineša vandens, malkų prikapoja, prineša“, – dalinasi Stasė. Malkomis name atskirai kūrenama virtuvė, nuo kurios sušyla šalia esantys kambariai, bei močiutės kambarys, iš kurio per vamzdį kylantis karštas oras sušildo antrame aukšte gyvenančio Lino erdvę. Paauglys ją įsirengė, kaip sugebėjo.

„Pas Liną durų nėra. Anūkas už tvarto rado išmestas duris, vos pridengė įėjimą, bet plyšiai ir viršuje, ir apačioje, šaltis iš malkinės eina“, – dalinasi Stasė, bet paklausta, ko trūksta, ko reikėtų, tvirtina: „Nieko netrūksta, užtenka, ką turiu. Man tik langus rūpi sutvarkyti, apšildyti – iki galo padaryti“.

Sunkiai suvokia, kad XXI amžiuje Lietuvoje dar yra taip skurdžiai gyvenančių vaikų

Praėjusią vasarą naujus langus šeimos name sustatė, vieną namo fasadą apkalė ir apšiltino organizacijos „Gelbėkit vaikus“ rėmėjai. „Su organizacija draugaujame jau beveik tris dešimtmečius. Iki šiol daugiausiai prisidėdavome teikdami finansinę paramą bei produkciją, tačiau šios šeimos istorija kiekvieną iš mūsų palietė taip stipriai, kad norėjome savo akimis pamatyti ir savo rankomis padėti vaikams.

Kai pirmą kartą atvažiavome pas šią šeimą – suspaudė širdį. Buvo sunku suprasti, kad XXI amžiuje Lietuvoje dar yra vaikų, šeimų, kurios gyvena name praktiškai be langų“, – sako kompanijos „Arimex“ pardavimų vadovas Raimundas Tursa. Pasak jo, po apsilankymo pas šeimą, grįžus ir papasakojus situaciją, žaibo greitumu įmonėje susibūrė padėti pasiryžusi savanorių komanda. Pernai metais ji name sustatė langus, apkalė vieną fasado pusę, o dabar tęsia darbus – jei pavyks, planuoja pakeisti ir seną namo stogą.

„Čia Elenos dėka. Dar sūnus buvo gyvas – jiedu bendravo. Jam mirus, ji dar daugiau rūpintis mumis pradėjo, vis atvažiuoja. Pas mane langai seni buvo, kai kur vien stiklai vietoje langų įdėti. Ji atvažiavo vasarą ir sako: „Vaikai žiemą sušals, jie gi miega prie pat langų. Bandysiu padėti“, – apie artimiausiame mieste veikiančio, „Gelbėkit vaikus“ organizacijos tinklui priklausančio, dienos centro vadovę Eleną pasakoja Stasė. – „Ji ir rado tuos vyrus. Jie atvažiavo, pirmiausia išmatavo. Paskui atvažiavo su mašina su visais langais ir viską sudėjo. Ir žiemą, sako, močiute, tu nesušalsi, o pavasariop mes vėl atvažiuosime. Va, ir atvažiavo, sakė, padarys!“

Elenos vadovaujamą vaikų dienos centrą lanko trys Stasės anūkai. Ji pasakoja: „Jie ten pamokas padaro, pavalgo, šokti mokosi, dainuoti. Pilna ten užsiėmimų. Po jų Elena vaikus parveža namo. Prie namų atveža, pristato. Jei tik pavyksta, vaikai kiekvieną dieną po pamokų keliauja į dienos centrą“.

Padėti šiam ir dar beveik 50 vaikų dienos centrų, kad galėtų kasdien priimti beveik 1000 vaikų iš su sunkumais susiduriančių šeimų, pasirūpinti jų užimtumu, edukacija, laisvalaikiu, paprasčiausiai – šiltu maistu, jau šį penktadienį organizacija „Gelbėkit vaikus“ kvies tradiciniame paramos koncerte, kurį LNK televizija transliuos nuo 19:30 val.

Paremti „Gelbėkit vaikus“ dienos centrus jau dabar galima telefono numeriu 1407 – auka 3 eurai, 1416 – auka 5 eurai, 1415 – auka 10 eurų. Vaikų dienos centrams skirti didesnę sumą galima portale aukok.lt, pasirinkus projektą „Už vaikystę“.