As­sump­ta ieš­ko dar­bo: ar esa­me pil­ni baimių?

Iš­si­la­vi­nu­si, ko­mu­ni­ka­bi­li, man­da­gi ir my­lin­ti žmo­nes – tokį pirmąjį įspūdį pa­lie­ka 35-erių As­sump­ta Opo­ku iš Ga­nos, stu­di­juo­jan­ti Šiau­lių vals­ty­binė­je ko­le­gi­jo­je. Ne­pai­sant to, jai dau­giau nei pusę metų ne­pa­vyks­ta ras­ti dar­bo – net ir tar­pi­nin­kau­jant įdar­bi­ni­mo agentū­rai. „Ar ma­nai, kad tai kaip nors su­si­ję su ta­vo kil­me?“ – klau­siu As­sump­tos. Per­so­na­lo at­ran­kos spe­cia­listė tei­gia, kad žmonėms, at­vy­ku­siems iš eg­zo­tiškų ša­lių, įsi­lie­ti į dar­bo rinką Šiau­liuo­se itin su­dėtin­ga. „Tu­ri­me daug nuo­statų“, – sa­ko ji.

Paviliojo Kryžių kalnas

Į Šiaulius Assumpta atvažiavo lapkritį. Pamena, kad buvo taip šalta, jog nesinorėjo eiti iš kambario. Oras – vienintelis blogas dalykas, kurį ji gali pasakyti apie Lietuvą, juk gimtojoje Ganoje buvo įpratusi prie nuolatinio karščio. Taip pat prie chaoso, triukšmo, eismo ir žmonių spūsčių – prieš atvykdama į Šiaulius, Assumpta gyveno ir dirbo Ganos sostinėje Akroje, skaičiuojančioje daugiau nei pusantro milijono gyventojų.

„Iš kai kurių žmonių išgirstu, kad Vilniuje arba Kaune būtų linksmiau. Bet man patinka gyventi Šiauliuose – čia taip ramu ir jauku. Jeigu pavyktų susirasti darbą, manau, kad tai būtų vieta, kurioje norėčiau pasilikti“, – sako Assumpta.

Tiesa, ne vien ramybė ir tyla ją paviliojo į Šiaulius. Mergina pasakoja norėjusi įgyti europietišką išsilavinimą. Svajojo studijuoti Jungtinėje Karalystėje, tačiau greitai suprato, kad mokslas ir pragyvenimas ten nemažai kainuoja.

„Tokių studijų sau leisti negalėjau, todėl pradėjau domėtis, kurioje Europos šalyje galėčiau gauti gerą išsilavinimą ir kartu nebūtų brangu gyventi. Taip sužinojau apie Lietuvą. Tuomet dar pagalvojau: vau, ar tai valstybė? Niekada nebuvau apie ją girdėjusi“, – nusijuokia Assumpta. Ieškodama informacijos apie mūsų šalį, ji atrado Kryžių kalną. Šios vietovės vaizdai ir istorija taip sužavėjo merginą, kad ji nusprendė – studijuos būtent Šiauliuose. Juo labiau kad ir studijų programa atrodė daug žadanti.

Beje, per aštuonis čia praleistus mėnesius Assumpta Kryžių kalne lankėsi keturis kartus ir apgyvendino ten net 21 kryžių. „Tai – tarsi maža Ganos bendruomenė“, – šypteli ji ir priduria, kad yra kilusi iš katalikiškos šeimos, tad iš artimųjų nuolatos sulaukia prašymų pastatyti kryželių.

6 000 kilometrų, kurie skiria Lietuvą ir Ganą, Assumptos nuo Dievo neatitolino. Kaip ir gimtinėje, taip ir Lietuvoje ji sekmadieniais, o kartais ir paprastomis dienomis, lanko bažnyčią. Iš pradžių jaukinosi Šv. Ignaco Lojolos bažnytėlę, o dabar Mišių klauso Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus katedroje. Sako, kad Mišios Lietuvoje ir Ganoje analogiškos – skiriasi tik kalba, tad ištrauką iš Biblijos ji perskaito iš anksto per specialią programėlę.

Per karantiną – savanorystė ligoninėje

Ganoje Assumpta baigė Berekumo slaugytojų ir akušerių kolegiją – pagal profesiją dirbo beveik dešimt metų. Šiaulių valstybinėje kolegijoje ji taip pat pasirinko bendrosios praktikos slaugytojos studijas, nes myli savo darbą: jai patinka rūpintis žmonėmis, jiems padėti, patarnauti. Be to, daugiau nei penkiolika metų Assumpta užsiima savanoriška veikla. Štai Lietuvoje prasidėjus karantinui, ji tris mėnesius savanoriavo Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, dirbo laboratorijoje.

„Kolektyvas ten buvo labai draugiškas. Ir man labai smagu matyti, kad tiek ligoninėje, tiek kitose įstaigose daug moterų užima aukštas, vadovaujančias pozicijas. Ganoje kitaip – ten vis dar vyrų pasaulis. Galbūt vieną dieną tai pasikeis“, – viliasi Assumpta.

Dirbti pagal išsilavinimą ji kol kas negali – nesusikalbėtų su pacientais. „Lankau lietuvių kalbos kursus, mokausi, bet man atrodo, kad tai – sudėtingiausia kalba pasaulyje“, – juokiasi.

Assumpta sako, jog studijų grafikas lankstus, todėl ji mielai imtųsi bet kokio darbo – mėgsta bendrauti, gaminti maistą, puikiai kalba angliškai. Vos atvykusi į Šiaulius, mergina kreipėsi į įdarbinimo agentūrą, tačiau kol kas nebuvo pakviesta nė į vieną darbo pokalbį. Tiesa, Assumpta nemano, kad darbo negauna dėl rasistinių priežasčių – svarsto, kad galbūt mažesniame mieste darbą rasti sudėtinga ne tik jai, bet ir patiems šiauliečiams.

„Žinote, mano šeima nebuvo labai patenkinta, kai pasakiau, kad išvykstu studijuoti į Lietuvą. Vienas mūsų šeimos draugas, kurį laiką gyvenęs Rusijoje, pasakojo apie nemalonią savo patirtį. Įspėjo, kad man bus taip pat. Bet atvykusi pamačiau, kad čia nėra nieko panašaus. Lietuvoje gyvenu aštuonis mėnesius ir nesu girdėjusi nė vieno blogo komentaro. Aišku, žmonės į mane žiūri, atsisuka gatvėje, bet aš prie to jau pripratau ir tai visiškai suprantu – juk ir mes Ganoje nustembame, pamatę baltaodį“, – sako ji.

Verslininkas: „Jeigu elgsiesi kaip visi, ir būsi kaip visi“

Šiaulietis verslininkas Remigijus Laurutis pasakoja, kad samdyti užsieniečius jo įmonėse – įprasta ir pasitvirtinusi praktika. Vis tik pripažįsta, kad tokio požiūrio laikosi toli gražu ne visi darbdaviai, tad kosmopolitiškiems žmonėms Šiauliuose trūksta palaikymo ir galimybių. Daugelis, neradę darbo, išvyksta į Vilnių arba apskritai pakeičia šalį.

„Aš labai vertinu tarpkultūrinį bendravimą –  tai yra būdas į įmonę įnešti naujų idėjų, išsiskirti. Labai paprastas dalykas: jeigu elgsiesi kaip visi, tai ir būsi kaip visi. Tokius darbuotojus ypač rekomenduoju įmonėms, kurios dirba tarptautiniu mastu. Tai geriausias ir efektyviausias būdas plėsti savo veiklos geografiją. Naudingų pokyčių vyksta ir įmonės viduje – kolektyvas pradeda daugiau bendrauti angliškai, gerina savo įgūdžius“, – privalumus vardija R. Laurutis.

Savo įmonėse verslininkas buvo įdarbinęs venesuelietę, ukrainietę, mat prireikė ispanų ir rusų kalbų, programuotoją iš Baltarusijos, taip pat indą. „Suprantu, kad įmonėje jie galbūt ir nepasiliks ilgam, bet į visa tai žiūriu kaip į projektą, kuris gali duoti labai daug abipusės naudos“, – sako R. Laurutis.

Uk­rai­nie­čiams – taip, in­dams ir tur­kams – ne

Ko­men­tuo­ja per­so­na­lo  val­dy­mo pa­slau­gas Šiaurės  Lie­tu­vo­je tei­kian­čios įmonės  UAB „Per­so­na­lo val­dy­mo sis­te­mos“ va­dovė So­na­ta Jasė­naitė:

– Į mus, ieškodami darbo, kreipėsi studentai iš Turkijos, Indijos, Šri Lankos, Bangladešo, Ganos. Tai – bendraujantys, šiuolaikiniai, plataus mąstymo ir tolerancijos žmonės. Vis tik įdarbinti juos labai sudėtinga. Keista: mes mielai emigruojame ir džiaugiamės, kai lietuvaičiai, tokie patys studentai, yra įdarbinami užsienyje. Tačiau kai darbo užsieniečiai ieško čia, Lietuvoje, žiūrime nepatikliai.

Esu skaičiusi keletą tyrimų, kuriuose rašoma, kad lietuviai imigrantų atžvilgiu yra nusiteikę ne itin geranoriškai, netgi fobiškai. Turime daug nuostatų – galbūt dėl kitų kultūrų, rasių žmonių nepažinimo. Bijome, kad jie bus kitokio mentaliteto, nepritaps, trumpiau tariant, bus kitokie negu mes. Dar viena gaji nuostata – kad užsieniečiai užims mūsų darbo vietas. Arba atvirkščiai – kad jie turi dirbti tik žemos kvalifikacijos darbus ir už labai menką atlyginimą.

Neretai įmonėse dirba kelios kartos – vyresnioji nemoka anglų kalbos. Tai baugina – kaip reikės susikalbėti su kolega ar pavaldiniu? Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl darbą pas mus lengviau randa ukrainiečiai, baltarusiai – paprasčiau bendrauti.

Kita problema – į tokį žmogų darbdaviai žiūri kaip į trumpalaikį darbuotoją, kuris anksčiau ar vėliau išvažiuos. O juk reikia skirti jam laiko, jį pamokyti, į jį investuoti.

Vis tik gėrio šiuo atveju gali būti labai daug. Ypač jeigu įmonės planuose – plėtra, eksportas. Tuomet toks studentas – aukso vertės, nes jis supranta vietinę kultūrą, žino vietinę kalba. Jis – tarsi langas į tą šalį.

Antra, kitos šalies pilietis kolektyve ugdo toleranciją, kuria lietuviai, deja, nepasižymi. Tolerancijos ugdymas – tai ir asmenybės augimas. Trečias dalykas, kurį matau kaip galimybę, yra vidiniai mainai. Užsienio studentai paprastai puikiai moka anglų kalbą – vadinasi, kolektyve bus lavinami kalbiniai įgūdžiai. Netgi galima organizuoti pamokėles: vyresnės kartos žmonės gali mokyti studentą kalbėti lietuviškai, o jis savo ruožtu padėtų tiems, kurių anglų kalbos žinios silpnesnės.