Tiems, kam daugiau nei aštuonios dešimtys, gali prisiminti anų baisių dienų laikotarpį. Aš tai gerai prisimenu, kada prasidėjo tas siaubingas laikotarpis, man jau buvo 3 su puse metų. Birželio 14 d., ankstų rytą pasigirdo moterų ir vaikų klyksmai.

Bazilionų miestelis buvo pripildytas verksmų, mat raudonieji okupantai ir vietiniai komunistai pradėjo savo juodus ir kruvinus darbus. Prasidėjo žiaurus žmonių trėmimas iš savo tėvynės, o nacionalizuotas miestelio centre Petrauskienės namas tapo prikimštas tremiamų gyventojų.

Pasklido kalbos apie artėjantį kruvinąjį sekmadienį per kurį turėjo būti pradėti žudyti visi, kas gyveno Mekių kaime. Tas sekmadienis buvo birželio 22 d. Ir staiga laiminga nelaimė, rudasis okupantas trinktelėjo raudonajam.

Ir šiandiena prisimenu, kaip verkė džiaugsmo ašaromis matydami skrendant darnias bombonešių su kryžiais gretas, kurie bombardavo raudonuosius.

Bet rudieji fašistai taip pat buvo žiaurūs, mat pradėjo masiškai žudyti Lietuvos piliečius žydus. Žinoma, daug žydų prisidėjo prie raudonųjų, tremdami ir žudydami nekaltus jiems neįtikusius lietuvius. Po kelių metų vėl sugrįžo raudonieji, pasiskelbdami save „išvaduotojais“. Bet jie išvaduotojai tik kabutėse. Tikri išvaduotojai išvadavę palieka išvaduotą kraštą ir sugrįžta ten iš kur atvykę. Bet šie pasiliko ir toliau tęsė lietuvių naikinimą.

Todėl, mano supratimu, ant žuvusių raudonųjų stalininių karių paminklų turi būti užrašoma, kad čia guli raudonųjų okupantų palaikai.