„Aš esu Pamario krašto dukra…“

Klaipėda

Petras SkutulasŠaltinis: Etaplius.lt

113877

Šįkart apie Lietuvos laisvės 30 metų „Pamarys“ kalbina 2019 m. „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatę, Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorę Birutę SERVIENĘ, kuri paprašė ją pristatyti taip: „Aš esu Pamario krašto dukra…“

– „Trylika“. Taip pavadintą karpinių parodą, jau 32-ąją jūsų kūrybos, sausio pabaigoje galės pamatyti šilutiškiai. Šie metai paskelbti Tautodailės metais, o jūsų dėmesio pirmiausia sulaukė Sausio 13-oji?
– Sausio 13-ąją praleidau prie parlamento rūmų, iš to šono, kur rožynas. Tuomet dar dirbau mokykloje, baigiau pamokas, o ta sena radijukė vis pranešinėjo. Ausį priglaudi, paklausai… Vieni čia taip išgyvenome, kiti – ten, Vilniuje. Visi mes kūrėme tuos 30 Lietuvos laisvės metų. Kiekvienas kūrėme. Mes visi ir esame valstybė.

Taip, mes linkę daug dejuoti, skųstis. Štai praėjo adventas, Kūčios, šventos Kalėdos. Švęsti nedraudžia, bet kuo tos šventės pavirto? Pasitikrinkime širdyje – mes tapome vartotojais, užmiršę dvasinius dalykus. Sakome, nėra pinigų. Yra tų pinigų! Čia tik įprotis dejuoti. Bet būkime dėkingi tam žmogui, kad jis yra, liko ir tiki Lietuva. Mes likome Lietuvoje, bet aš nesmerkiu to, kuris emigravo. Jis sugrįžta, jam tinka ta vartotojiška kultūra. Atveža pinigėlių… į prekybos centrus. Kas paremia kokią bažnytėlę? Reikia ir valgymo kultūros, ne vartojimo. Kiek gero po švenčių išmeta? Rodos, visi perka ir aš pirksiu. To atsisakiau. Kūčių vakarienė buvo su riešutais, dar šio to…

Gražu, kad dar kūčiukus ir namuose kepa, moterys receptais dalijasi, bet prekybos centruose ir kūčiukų yra, ir paruoštos silkės. Ar smerkti tuos, kurie perka? Ne naujiena, kai kavinėje ar restorane šeima susirenka Kūčių vakarienės. Jeigu dalyvauja kunigas, jei plotkelę laužo, pasimeldžia, kodėl ne? Man Kūčios – tai pirmiausia švara namuose. Langus išsivaliau, namus susitvarkiau. Gerą mėnesį po truputį dirbau. Taip būdavo senovėje. Kubile išmaudydavo vaikus, prausdavosi suaugusieji, kad prie Kūčių stalo susėstų švarūs ir malda pradėtų vakarienę.

– Koks tas, jūsų nuomone, buvo Lietuvos Nepriklausomybės 30-metis?
– Permainingas. Iš pradžių gyvenome euforijoje. Tokioje euforijoje, tokie pakylėti, su tokia didele viltimi, tikėjimu… Tik kažkur tą euforiją paleidome… Pradėjome ieškoti negatyvo, tokį pavyzdį rodė ir aukščiausioji valstybės valdžia. Baisu, kad tas negatyvas iš viršaus leidosi ir pasiekė beveik kiekvieną žmogų. Plito žmogaus žeminimas, ignoravimas. Seime vienam jo nariui dovanų įteikė kelnes su skyle nugaros pusėje… Seime! Ar gali būti baisiau? Jie į Seimą atėjo kurti įstatymų, ten turi dirbti profesionalai. Pirmieji Seimai buvo kitokie, priėmė įstatymus, paklojo Nepriklausomybės pamatus valstybėje. Dabar liūdna. Žmogus nebetiki Seimu. Štai pavyzdys su tomis žaliomis kelių eismo rodyklėmis, kurios leisdavo vairuotojui sukti į dešinę degant raudonai šviesoforo šviesai. Nuėmė, pasižvalgė ir jau žada grąžinti… Kas darosi valstybėje? Pasikartosiu, valdžioje reikalingi profesionalai.
Aš, pamenu, verkiau, kai Aukščiausioji Taryba, Atkuriamasis Seimas, paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Tuomet visi salėje stovėjo susikibę rankomis. O kokie buvo plojimai! Tą jausmą galėjome kasmet išgyventi. Bet to jausmo neliko. Gal nevykusiai palyginsiu, tačiau tapo taip panašu, kad į valdžią ateina „darbo liaudis“.

Aš ne prieš moterį, kuri Kaune atsikovojo savo vaikus. Ne ją, pasiruošusią eiti į Seimą, smerkiu, o tuos, kurie ją pakvietė, paragino dalyvauti Seimo rinkimuose. Čia – požiūris į Seimą. Kuo ši moteris gali pasitarnauti įstatymų leidyboje? Šis svarbiausias valstybės kūrimo baras, Seimas, pavirtęs darbo vietele, kur gausi algą, padėsi sau ir saviškiams…

– Kaip šis laikotarpis prabėgo jums pačiai?
– Aš esu nepaprastai laiminga. Man tie 30 laisvės metų atnešė daug gero. Mylėjau žmones. Ir mane mylėjo, suprato, net pagerbė ir įvertino. „Sidabrinės nendrės“ premija – tai mano darbų įvertinimas, o kur dar geri žodžiai, kurie nuolat sušildo, pakelia ant sparnų ir norisi dar dirbti, dirbti… Svarbūs yra tie padėkos raštai, žmogui reikia ir tokių dėmesio ženklų su šiltu žodžiu. Reikia suspėti pastebėti ir padėkoti, nes žmonės ir išeina… Visi esame ne be nuodėmės. Tačiau padėkojimas už gerą darbą skatina kurti, daryti. Dėkoti verta daug ir dažnai. Tai mūsų gyvenime įneštų šviesos, šilumos, supratimo, gerumo. Keistųsi tarpusavio santykiai.

Štai akciją surengė ūkininkai. Palaikiau. Bet susimąsčiau išgirdusi, kad užsienyje protestavusių ūkininkų technika prastesnė už mūsiškių… Ūkininkai dirba daug, bet ar išties reikėtų tiek dejuoti, kad gyvena labai blogai? Važiuoju per Lietuvą, kokios karvių bandos ganyklose. Kaip vaikystėje buvo. Išeitų, pavyko. Gerai ta Europos Sąjungos parama, bet ar Lietuva liko ta agrarinė valstybė, kokia buvo ir galėjo būti? Gerai tik, kad nepaminta Lietuvos kultūra, gyvuoja etnininiai regionai, tarmės, mūsų senoji lietuvių kalba. Europos Sąjungoje neištirpo tai, kas mums Lietuvoje yra brangu. Sutinku, kad lietuvių kalbos mokykloje gerai neišmoko. Tačiau kaip mokykloje keliolika metų dirbusi pasakysiu, auginame tuos, kurie mus valstybėje pakeis.

Ką auginame? Juk mokyklos reforma vis nesibaigia. Ką vieni pradėjo, kiti atėję į valdžią netęsia, keičia, sako, vykdo reformą, o nėra nei vizijos, nei strategijos. Ir ne tik švietimo srityje, bet ir daugelyje kitų valstybės sričių. Švietime vyrauja chaosas. Teko girdėti, kaip Jungtinėje Karalystėje tėvams mokykloje pasakė, kad jų vaiką išbraukia iš mokinių sąrašų. Kodėl? Mat mokykla vaikus moko, o šį vaiką reikia labai daug auklėti… Išeitų, vaiką šeima turi paruošti mokytis mokykloje. Ir dar informavo, kad aplinkui nėra mokyklos, kuri priimtų tokį neparuoštą mokytis vaiką. Taip yra užsienyje. O Lietuvoje? Kartais atrodo, kad einame tarsi apgraibomis rūke. Sugrįžta iš užsienio žmonės su diplomais ir gali būti naudingi kuriant valstybę. Ar jiems yra vietos? Ar jie pasijunta laukiami?
Kokie pašalpų ir kitokios socialinės paramos mastai? Nedirbi – visko gausi, atneš, atveš, lankys, duos… Žmogus prarado savivertę.

Nesukaupiau pinigų, bet noriu ir pažintinės kelionės, ir geros knygos, kuri brangi, bent 27 eurus kainuoja, man norisi pamatyti ir tikrą, gerą spektaklį, į kurį bilietas brangus. To sau leisti negaliu. Bet neverkšlenu. Nors tai, ką paminėjau man nepasiekiama, yra žmogų kaip kūrėją ugdantis pamatas. O tos visos pašalpos, maisto produktai ir visas kitas materialinis rėmimas, visko davimas veltui sugrįžta per rinkimus, kai šelpiamieji ateina balsuoti. Tarsi koks ratas sukasi. Nėra norinčių ir gebančių sukurti valstybės ilgalaikę strategiją, suplanuoti darbus ir daryti.

O gal yra, tik aš nežinau? Jeigu yra, tai turėtų matytis, tai turime jausti. Šiemet bus Seimo rinkimai, o tai reiškia, kad vėl prasidės reformos?
Tik nepamanykite, kad viskas blogai. Yra spragų, jas taisyti reikia. Tačiau menas, kultūra klesti, Lietuvą garsina. Mus žino pasaulyje, atvyksta turistai iš užsienio. Lietuva garsi švaria gamta. Ir gyvename neblogai. Tik atsakingai rinkime valdžią. Ten tegul dirba profesionalai teisininkai, ekonomistai ir kitų sričių specialistai.
Švęskime Laisvę, mylėkime savo Lietuvą ir neužmirškime, koks buvo Atkuriamasis Seimas, kiek ten buvo iškilių asmenybių ir ką jie drąsiai padarė: paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą. Tebus tai pamoka mums ir šiandien, ir ateičiai. Šviesių žmonių yra daug, tik ne visi vienodai ryškiai šviečia.

– O kūryba?
– … Piešiu, paimu žirklutes, karpau, o mintys eiliuojasi. Ir užrašau ant kokios popieriaus skiautelės. To jausmo būna 20-30 eilučių, o galiausiai atsirenku, išgryninu iki ketureilio. Nė nežinau, kaip tokią kūrybą pavadinti. „Trylika“ jau užbaigta. Štai gandrų kolonija Bitėnuose, štai langai… Daug jų mano karpiniuose. Ar mes kada susimąstome, kas ten už to lango? Gal sergantis artimasis? Gal mama? Koks gali būti brangus langas… Aš nesakau, kad esu karpinių meistrė, aš dar tik einu ieškojimų keliu.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt