Architektas G. Natkevičius: „Lyg tai, ką dabar darome, būtų nieko gero“

Kaip į architektūrą pasuko šiuo metu daugeliui puikiai žinomas Kauno oro uosto, daugybės verslo centrų ir gyvenamųjų namų projektų autorius Gintautas Natkevičius? 60-metį neseniai atšventęs architektas tikina, kad tai įvyko per atsitiktinai nugirstą kaimynų pokalbį. „Ir tada aš pagalvojau: va čia tai specialybė“, – prisimena G. Natkevičius.

Žinomas architektas bei Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto (KTU SAF) dėstytojas teigia, kad siekdamas profesinių aukštumų nuolat mokėsi ir įdėjo daug pastangų, todėl svarbiausias jo patarimas norintiems tapti sėkmingais architektais – dirbti, daug dirbti.

„Mačiau, kaip vidutinių gabumų studentai daug dirbdami pasiekė labai daug, o gabūs studentai, į tai žiūrėdami lengvabūdiškai, galiausiai liko nieko nepasiekę“, – sako G. Natkevičius.

Apie architekto profesiją, pirmuosius projektus, tarpukario modernizmo ir šiuolaikinių laikų architektūros vertinimą bei patarimus ateities specialistams, norintiems tapti architektūros žvaigždėmis, pasikalbėjome su architektu plačiau.

– Kodėl pasirinkote architekto profesiją?, – paklausėme G. Natkevičiaus.

– Ilgai nežinojau, kuo norėsiu būti baigęs mokyklą. Inžinieriumi būti nenorėjau, kosmonautu nenorėjau, povandeniniais laivais plaukioti nenorėjau. Atrodė, niekas nedomino. To, kas sovietmečiu buvo madinga – nieko iš to nesinorėjo.

Bet tuo metu Prienuose gyveno tokia Juozaičių šeimyna, kurių vienas sūnus prasitarė, kad stos į architektūrą. Apie ją nebuvau nieko mąstęs, bet tada pagalvojau: va čia tai specialybė.

Tuomet ir suvokiau, kad tai yra tai, ko aš noriu.

Tuo labai nudžiuginau savo tėvą: jis iš karto išsiaiškino, ko reikia šioms studijoms – kad reikia mokėti piešti, braižyti, reikia inžinerijos ir matematikos žinių. Jis greit surado korepetitorių, kad padėtų man pasiruošti.

– Ar daug pastangų reikėjo įdėti ruošiantis stojimui į universitetą?

– Ruošiausi daug. Visų pirma, pradėjau du kartus per savaitę važinėti į Kauną, dailės mokyklą, ir mokytis piešimo. Važiavau į universitetą, kad pasižiūrėčiau, kas yra ta braižyba.

Teko ir su matematika papildomai padirbti padedant mokytojams.

Mokiausi Prienuose, todėl po pamokų eidavau į autobusą ir važiuodavau į Kauną. Iš ten grįždavau jau naktį, o reikdavo dar ir mokyklai pasiruošti. Be to, pačioje mokykloje buvo dar begalė įvairios veiklos. Tai padėjo išsiugdyti įprotį dirbti visą parą.

– Ar pamenate, koks buvo pirmasis jūsų sukurtas ir realiai pastatytas pastatas? Kuo jis buvo ypatingas?

– Manau, kiekvienas jį prisimena. Tuo metu jau dirbau Kaune „Komprojekte“: kadangi buvau prieniškis, gavau užduotį parengti Prienų miesto savivaldybės pastato projektą.

Savivaldybė buvo visiškai formali. Nors beveik nieko neveikusi, vis tik jai reikėjo pastato.

Pastatui skyrė įdomią ir svarbią, tačiau gana sudėtingą vietą Prienuose. Gerai atsimenu, kad sugebėjau urbanistiškai savo idėją apsiginti: vien dėl to dviem gatvėms pakeitė eismo kryptį.

Žinoma, patį pastatą pastatė ne taip kaip reikėjo – kreivą, šleivą. Kadangi statė iš dviejų galų, galiausiai paaiškėjo, kad per vidurį kabinetas gavosi pusantro metro siauresnis, nei turėjo būti.

Nors tai nebuvo itin sėkmingas projektas, patirtis buvo įdomi.

– Esate minėjęs, jog visada siekiate, kad pastatas būtų ne tik būtų patogus, estetiškas, bet dar ir turėtų vadinamąją penktąją dimensiją, kitaip tariant – dvasią. Kaip atrodo ši „dvasia“?

– Atkreipkite dėmesį į priemiesčių namus: jie visi tarsi skiriasi, bet realiai atrodo vienodai. Juose nėra „įdėta“ scenarijaus, ten „įdėti“ tik kambariai: vonia, tualetas, virtuvė, miegamieji, svetainė. Iš tų kambarių nebandoma padaryti erdvės, įtraukti kažkokį kitokį scenarijų. Čia architektas turi mokėti klausytis užsakovų.

Dažniausiai visi prašo gyvenamojo namo, bet kiekviena šeima gyvena kitaip. Tad labai svarbu, kad tu visą laiką įdėmiai jų klausytum ir išgirstum, kas jiems svarbiau: estetika ar funkcija? Kas vyrauja: vaikai, šeima ar šeimininkas?

Pasitaiko, kad svarbiausi būna ir automobiliai. Tada ir galvoji, kaip suprojektuoti garažą tiems automobiliams, nes tai yra namų „altorius“.

Architektas yra tarsi užsakovo vertėjas – svajonių, lūkesčių, kad ir paslėptų.

Tai turi ir pragmatišką pusę. Išskirtinius, unikalius namus lengviau parduoti, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms. Jei jis bus kaip kiti, tai atsistosite į vienodų namų parduodamą eilę ir tiek.

– Kokių dar įgūdžių ir žinių, be elementarių techninių įgūdžių, reikia sėkmingam architektui?

– Architektas beveik visą laiką būna neigiamų emocijų lauke, ir su tuo reikia susitaikyti. Reikia laiko, kad išmoktum tai valdyti, kad tave pradėtų gerbti, kad į tavo projektą žiūrėtų kaip į dokumentą.

Žinoma, jis turi būti padarytas nepriekaištingai. Negali būti taip, kad padirbi, sulauki penktos vakaro ir eini namo. Yra tik vienas kelias – darbas, darbas, darbas ir dar kartą darbas.

Mačiau, kaip vidutinių gabumų studentai daug dirbdami pasiekė labai daug, o gabūs studentai, į tai žiūrėdami lengvabūdiškai, galiausiai liko nieko nepasiekę.

– Kartu dirbate su gana didele komanda. Ar architektas nebėra vienišas menininkas?

– Architektas startuoja nuo mažų projektų, tačiau, jei gerai dirbi, laikui bėgant pamatai, kad atsiranda daugiau klientų ir vienas nebespėji. Tau prireikia pagalbos ir prisideda vadybininko, vadovo pareigos bei darbų pasiskirstymas pagal stipriąsias puses.

Man niekad nesisekė daryti fasadus, bet man visada patiko statyti pastato griaučius ir sureguliuoti jo funkcijas. Tuo tarpu kolegos, kurie šioje vietoje žymiai gabesni, jį papildo estetine dalimi.

Kiekvienas iš mūsų turime savų pliusų ir savų minusų. Kai dirbi komandoje galima išnaudoti visų pliusus. Tai ir yra komandinis darbas.

– Ar tiesa, kad architektai ir statybų inžinieriai, įgyvendinantys architektų idėjas, ne visada į pastatą žiūri vienodai?

– Bendravimas toje trijulėje – klientas, architektas ir statybininkas – yra labai svarbus. Visi tarpusavyje turi turėti gerą sąveiką. Nes jei viena iš tų grandžių šlubuoja, kažkas neįvyksta.

Jei statybininkas, vos pamatęs brėžinius, siūlo kažką keisti, mes su juo tiesiog rekomenduojame nedirbti. Tokia mūsų praktika. Visgi projektuoja ne tik architektas: yra ir konstruktoriai, vandentiekio, elektros specialistai, ir jei tam statybininkui atrodo, kad reikia kažką pakeisti, mūsų nuomone, jis nesugebės įgyvendinti projekto.

Bet dabar yra atėjusi nauja karta statybininkų, kurie kaip tik pradeda nuo klausimų, kurie siūlo ir ieško sprendimų – tada randi bendramintį, kuriam svarbiausia pastatyti. Žinoma, atsitinka visko, būna ir klaidų, bet labai svarbu, kad tikslas būtų pastatyti, o ne tiesiog statyti.

– Šiuolaikinė karta ypatingai žavisi tarpukario modernizmo architektūra. Kaip manote, ar po šimtmečio mūsų vaikaičiai turės ką atsiminti, tyrinėdami Lietuvos 1990-2020 metų architektūrą?

– Šiuo metu aš galvoju, kad tarpukario architektūra žavėtis yra madinga. Per daug pliurpiama vien apie ją: ne kritiškai, nesavikritiškai ir net ne visada nuoširdžiai. Tai yra laikotarpis išaukštintas tuo, kad tai buvo jauna valstybė, kuri po carinių namų pastatė labai aukštos architektūrinės kokybės pastatų.

Deja, dalies šių pastatų interjeras, išplanavimas jau yra sugriautas, pakeistas ir sugadintas. Tuo tarpu į kai kuriuos pastatus, kurie tikrai buvo vertingi, net nekreipiama dėmesio. Tokiu būdu nukreipiamas dėmesys ir nuo kitų laikmečių smagių pastatų. Jų nėra daug, bet jie negauna dėmesio.

Ir kas pas mus atsitinka, kai kažką labai išaukštiname? Atsiranda požiūris, kad tai, ką dabar darome, yra nieko gero. Tai mane erzina. Šiuo metu turime tikrai aukštos kokybės architektūros. Pavyzdžiui, Rolando Paleko, Andriaus Ambraso darbai Vilniuje.

Arba Kęstučio Lupeikio prokuratūros pastatas Vilniuje. Tai yra tam tikras minimalizmo architektūros pavyzdys, bet apie tai nekalbame, neanalizuojame.

Kur girdėjote, kad tai vienas ryškiausių šios srovės pavyzdžių, davusių pradžią kitiems? Kalbame tik apie šleivus langus ir juokaujame, kad tokie patys yra prokurorai.

– Kaip keitėsi mūsų architektūra per nepriklausomybės laikus?

– Pati pradžia buvo tik išsilaisvinus, kai nuo laisvės net kvapą užgniaužė. Tada visi pamatėme, kad galime viską, ir darėme nesąmones.

Užsakymų būdavo įvairių: žmogus, gyvenęs 12 m² miegamajame, užsimanydavo kokių 70 m². Tada žmonės nesuvokė, kad tai nereikalinga ir nejauku.

Tačiau tokia žmonių sąmonė kito, atsirado pirmieji pavyzdžiai: buvo statomi tiek blogi, tiek ir geri gyvenamieji namai. Žmonės pradėjo juos matyti ir vertinti natūroje, o ne paveikslėlyje.

Pamažu ta nesąmonių amplitudė mažėjo, ji darėsi vis normalesnė ir artėjome prie tarptautinio lygio.

Norėčiau komplimentą ir žurnalistams pasakyti: nuo pat nepriklausomybės atgavimo buvo labai daug leidinių, skiriančių dėmesį architektūros temai.

Ir nesvarbu, kad dalis jų buvo visiškai bulvariniai. Svarbu, kad visuomenė visą laiką buvo masažuojama architektūra.