Arbūzų auginimo paslaptys iš pirmų lūpų

Kartą paragavęs Lietuvoje­ užauginto arbūzo elektrėniškis Nelijus Zaleckis tarė sau, kad taip pat augins arbūzus. Neturėjo jaunasis ūkininkas žinių, patirties ir reikalingų lėšų, bet ryžto ir darbštumo nestigo.

Sulaukęs artimųjų palaikymo N. Zaleckis nusprendė pateikti projektą „Nelijaus Zaleckio ūkio modernizavimas“ Kaimo plėtros fondui ir taip gavo paramą arbūzų ūkio steigimui. Ką tik nuskynę antrąjį arbūzų derlių Nelijus ir Justina Zaleckiai sako, kad nė patys nesitikėjo, kad užaugins tiek daug arbūzų. Ūkininkai džiaugiasi, kad yra vieni pirmųjų arbūzų augintojų Lietuvoje ir pirmi Elektrėnų savivaldybėje, tačiau konkurencijos nesibaimina ir arbūzų auginimo patirtimi mielai dalinasi su „Elektrėnų kronikos“ skaitytojais.

Saulė = saldumas
Kad išgirstume saldžių ir sultingų arbūzų auginimo paslaptis, keliavome į Gabriliavos kaimą, kuriame prabėgo Nelijaus vaikystė. Praeinant mamos Janinos gėlėmis išpuoselėtą kiemą daržinėje teko matyti visą ­kalną arbūzų, todėl pats arbūzų daržas nustebino savo plotu. Vos du ar­būzų laukai, o tiek daug saldžių uogų.

Nelijus papasakojo, kad 10 arų lauke užaugo 3 tonos arbūzų, o 20 arų lauke – 7 tonos. Klausdama, kokia yra arbūzų auginimo paslaptis, nesitikėjau išgirsti išsamaus atsakymo. Koks gi virėjas išduoda visus ­patiekalo ingredientus, tačiau Justi­na ir Nelijus Zaleckiai arbūzų auginimo paslaptyje laikyti nenori. Priešingai, pataria visiems pabandyti užauginti arbūzus ir nešykšti patarimų. Pašnekovai pasinaudojo Kaimo plėtros programa ir pataria kitiems pabandyti rašyti projektus, kurie yra didelė paskata pradėti ūkininkauti.
Pasak Nelijaus, arbūzams labiausiai tinka priesmėlis. Jaunieji­ ūkininkai atliko žemės tyrimus ir sužinojo, kad ji turtinga, turi daug mikroelementų, fosforo, kalio, geras humusas. Sunkioje, šlapioje žemėje arbūzai taip pat užauga, bet nedi­de­li. Norint gausaus derliaus labai svar­bu parinkti tinkamas sėklas. Pasak Ne­lijaus, Lietuvoje gerų sėklų nenupirksi, prekybos centruose pardavinėjamos tik mėgėjams skirtos sėklos, kurios retai kada pradžiugina derliumi. Justina pasakoja, kad Nelijus prieš pasirinkdamas sėklas atliko visą mokslinį tyrimą. Atidžiai studijavo skirtingų rūšių savybes ir įvertinęs visus kriterijus išsirinko geriausias rūšis. Sėklas ūkininkai rado Ukrainoje, draugų prašė jas išsiųsti į Lietuvą, baiminosi, kad vežamos į Lietuvą jos nesušaltų. Atlikęs kruopš­čią analizę Nelijus nusprendė sodinti „Producer“ ir „Top gun“ veisles. Rudens derlius parodė, kad šis sprendimas buvo geras. Arbūzai užaugo dideli, o pats didžiausias arbūzas buvo „Producer“ veislės. Jis svėrė 16 kg ir tapo dovana draugams vestuvių proga. Puikiems arbūzams būtina ir trečioji sąlyga – saulėtos dienos. Jos ­suteikia uogai saldumo.

Saugoti, kaip kiaušinį
Tie, kam daržuose pavyksta užauginti arbūzus, pasakoja, kad su arbūzų sodinukais reikia elgtis labai atsargiai ir jokiu būdu neliesti šaknų. Ar šie patarimai teisingi, pasiteiravome ir Justinos bei Nelijaus. Nelijus juokavo, kad su daigais reikia elgtis atsargiai kaip su kiaušiniu. Justina antrino, kad sodinimas reikalauja žinių ir kruopštumo. „Kai sodinukus reikėjo perkelti į lauką, sukvietėme visus šeimos narius, draugus ir gimines į talką, kurią pavadinome arbūzų sodinimo maršu. Buvo daug juoko, nes Nelijus nufilmavo, kaip reikia sodinti daigus – kuria ranka paimti, kuria prilaikyti. Visi turėjo praeiti arbūzų sodinimo mokymus. Nelijus visus prižiūrėjo ir labai jaudinosi dėl kiekvieno daigelio“, – pasakoja Justina. Darbas buvo atliktas puikiai, nes prigijo beveik visi daigai.
Ūkininkai pasakojo, kad pavasaris buvo vėlyvas, todėl neskubėjo daigų perkelti į lauką. Mėnesį daigai augo šiltnamyje vazonėliuose, o lauke pasodinti tik pasibaigus šalnoms. Šaltis arbūzams yra pražūtingas, per anksti pasodinus gali tekti atsodinti iš naujo. Tokią pamoką ūkininkai išmoko iš Justinos dėdės, kuris Trakuo­se savo malonumui augina arbūzus ir šiuo pomėgiu užkrėtė Nelijų. Ūkininkai arbūzus lauke sodino visą mėnesį, nes nusprendė viską daryti savo jėgomis. „Samdyti žmonių nenorėjome, nes nežinojome, ar tikrai pavyks užauginti arbūzų. Viską darėme savo jėgomis ir su artimų žmonių pagalba. Neturėjome daug fizinių pajėgumų, todėl sodinimas truko beveik mėnesį. Literatūroje rašoma, kad arbūzus reikia sodinti gegužę, todėl visą laiką jautėme, kad vėluojame“,- pasakojo Justina. Arbūzų lysves ūkininkai padengė agroplėvele, kuri pavasarį padeda žemei greičiau įšilti, sulaiko drėgmę ir neleidžia augti žolėms. Laistyti arbūzus reikia kartą per dvi savaites, bet gausiai. Vienam daigui turi tekti apie 10 litrų vandens. Labai svarbu, kad vanduo nebūtų šaltas.
Šiandien Nelijus sako, kad derlius pranoko visus lūkesčius. Viskas, ką darė, pasiteisino. Iki tobulo proceso trūko tik galimybės daigus išsodinti vienu metu. Tuomet visi arbūzai būtų vienodai saldūs.

Apie prekybą
Užauginus arbūzus sekė nau­jas žingsnis – vykdyti prekybą. Ūkininkai svarstė galimybę arbūzus pasiūlyti prekybos centrui, tačiau jų užaugintas derlius buvo per mažas. Dėl šios priežasties ūkininkai ragina visus auginti arbūzus. Tuomet gali jungtis į kooperatyvus ir pasiūlyti prekybos centrams didesnius kie­kius produkcijos.
Bet šiandien Justina ir Nelijus­ nesigaili, kad sandoris su prekybos centru nepavyko. Arbūzų prekyba jiems suteikė daug gerų emocijų, mielų pažinčių su žmonėmis. Justi­na pasakojo, kad nuėmę pirmąjį derlių organizavo atviro lauko dieną. Kvietė žmones į ūkį nusipirkti arbūzų. „Tik paskelbę apie prekybą supratome, kokia didelė socialinių tinklų galia. Pirmą dieną turėjau tikslą parduoti 100 arbūzų. Sukrovėme juos į konteinerį ir prekiavome šalia kelio. Nė nesitikėjau, kad bus tiek daug norinčių pirkti. Tą dieną pardaviau 160 arbūzų. Būtume pardavę ir daugiau, bet nebeliko, ką skinti, arbūzai dar buvo neprinokę“, – apie pirmąją prekybos dieną pasakojo Justina. Arbūzų paklausa buvo tokia didelė, kad juos tekdavo rezervuoti. Žmonės laukdavo, kol arbūzas prinoks ir bus galima nuskinti.
Vieni klientai vienu kartu buvo nupirkę 250 kg arbūzų, kuriuos žadėjo išdalinti savo draugams. Kitiems klientams arbūzą teko siųsti į Biržus. Tikras iššūkis buvo arbūzą supakuoti.
Į ūkį atvykusiems žmonėms ūkininkai ne tik parduoda arbūzus, bet ir pasakoja apie šių didelių uogų auginimą, atsako į klausimus, organizuoja momentines loterijas, kuriose galima laimėti įvairius su arbūzais susijusius prizus. Dažnai žmonėms būna įdomu, kaip sužinoti, kad arbūzas prinokęs. Nelijus atsako, kad parudavus ir susitraukus arbūzo ataugėlei, reikia luktelėti dar savaitę, tuomet arbūzas tikrai bus prinokęs.
Justina sako, kad žmonėms patinka atvykti į ūkį ir pamatyti, kur ir kaip auga arbūzai. Čia jie įsitikina, kad ūkininkai nėra perpardavėjai, kad arbūzai auginami su meile ir visiškai ekologiškai. Azoto trąšas ūkininkai gauna iš dilgėlių raugo, o kaliu žemė praturtinama naudojant pelenų antpilą.
Kai Justina ir Nelijus dirba, arbūzais prekiauti padeda Nelijaus tėvai Janina ir Zigmas. Labiausiai arbūzų realizavimu užsidegęs Zigmas Zaleckis, kuris padeda prekiauti, duoda naudingų patarimų, o daigams dar šiltnamyje augant pernakt budėjo, kad temperatūra nenukristų žemiau 15 laipsnių. Mama Janina idėjos sėkme ilgai abejojo, bet kai norinčiųjų pirkti eilė nutįso nuo ­sankryžos iki namų, patikėjo, kad viskas bus gerai. Besidžiaugdama sėkmingu derliumi Janina pasiuvo linksmas prijuostes su ryškiais arbūzais, kurios pasitarnauja arbūzų reklamai socialiniuose tinkluose.

Paskatino parama
Ūkininkai pasakoja, kad neretai į ūkį atvykę pirkėjai mano, kad auginti arbūzus yra lengva – pasodini lauke ir jie tiesiog auga. Bet ūkininkai Zaleckiai sako, kad arbūzų ūkis yra didelė darbo ir laiko investicija, kurią sunku pamatuoti pinigais. Visi vasaros vakarai ir savaitgaliai šiemet praleisti ūkyje. Ūkininkai teigia, kad didžiausia paskata pradėti ūkininkauti buvo galimybė gauti finansavimą per Kaimo plėtros fondą. Kitaip tokiam iššūkiui tikrai nebūtų pasiryžę. Gavę 15 tūkst. eurų paramą Zaleckiai įsigijo kultivatorių ir dirvos paruošėją. Paramos sumos technikai neužteko, todėl teko ir savo lėšų pridėti. Apie 1000 eurų kainavo projekto rašymas ir kelionių išlaidos projekto klausimais. Dar apie 2000 eurų kainavo lauko paruošimas, teko išvesti lašelinę laistymo sistemą. Išlaidos būtų buvusios dar didesnės, ­jei N. Zaleckis nebūtų turėjęs siurblio ir vamzdžių laistymo sistemai.
„Pabandę auginti arbūzus pamatėme, koks tai sunkus darbas. Kitais metais auginti tiek arbūzų nesiryžtume. Reikėtų arba samdyti žmogų arba mažinti ūkį, nes dirbti darbe, o vėliau dar ir ūkyje reikia daug pastangų ir jėgų. Bet niekada negali žinoti, ar pasamdžius darbininką, ūkininkavimas atsipirks“, – pasakojo Justina, pridurdama, kad arbūzų auginimas buvo gražus nuo­tykis, kuris leido patiems savimi pasidžiaugti. Nors darbas darbą vijo, ­labai motyvavo žmonių įvertinimas ir palaikymas. Patenkintų klientų dėka filmuoti naujųjų ūkininkų į Zaleckių ūkį buvo atvykusios net dvi televizijos. Savo sėkmės istoriją ūkininkai pasakojo laidose „Gyventi kaime gera“ ir „Svajonių ūkis“.

Virginija Jacinavičiūtė