Ar žinote, kas yra frikasė?

Taip jau yra, kad Lietuvoje, norime to ar nenorime, vis tiek dažnokai atsiduriame prie maistu apkrauto stalo. Vaišės yra gerai. Gaila tik, kad vis dar mūsų virtuvėje jaučiasi sovietinis palikimas, pavyzdžiui, įsitikinimas, kad bulvės (kartoška) yra pagrindinis lietuvių maistas.

Skaičiau, kad pirmas dokumentas, kuris įdiegė sovietinę virtuvę į mūsų sistemą, buvo 1955 metais pasirodęs vieningas receptūrų rinkinys, privalomas visoje Sąjungoje, visose viešojo maitinimo įstaigose. Jis buvo sudarytas iš dviejų dalių: pirma dalis – šalti užkandžiai, antra – karšti patiekalai. Kiekviena valgykla ar restoranas, ką begamintų, turėjo gaminti patiekalus iš to rinkinio. Pasirinkimas buvo nedidelis, be to, nesuteikiantis jokios kūrybinės laisvės. Sako, todėl, kad Leninas maistui nebuvo išrankus ir mąstė, kad šis skirtas tik fiziologiniams poreikiams tenkinti.

Ingredientų buvo mažai, nes daug produktų trūko, o dar darbuotojai vogdavo. Nesinorėtų labai tų darbuotojų ir smerkti, nes atlyginimai jų buvo maži. Net jei kunigui išpažinties metu penitentas pasisakydavo vogęs, kunigas klausdavo: „Iš kur: ar iš žmonių, ar iš valstybės?“ Kai sužinodavo, kad iš valstybės, atgailą skirdavo tik simbolinę.

Tiesa, kartkartėmis tokiose įstaigose pasirodydavo OBKHSS ir vadovus suimdavo. Kratų metu, kaip taisyklė, jų namuose rasdavo stiklainį, pilną auksinių žiedų, auskarų, grandinėlių...

Peržvelgiu dviejų anuomet populiarių restoranų „Baltija“ ir „Jaunystė“ valgiaraščius (žodis „meniu“ anuomet rečiau girdėjosi). Šalti užkandžiai: silkė su svogūnais, zuikis su garnyru, kiaušinis majoneze, varškė su grietine ir cukrumi, virtas liežuvis, keptas karpis (du pastarieji patiekalai prideda pliusą). Karšti patiekalai: natūralus muštas šnicelis, jautienos befstrogenas, malti kiaulienos kotletai, koldūnai su sviestu, „varškėčiai tinginiai“.

Mums, senjorams, malonu dalytis mintimis apie ano meto restoranus. Ne dažnai juose buvo galimybė lankytis ir leisti vakarus, todėl šie prisiminimai dar brangesni. Be to, šiuos prisiminimus neseniai paakino, grįžtant iš sostinės, nostalgiškas stabtelėjimas Šeduvos malūne, kurį daugelis vadino Velnių malūnu, bet anuometė valdžia, nenorėdama minėti nei velnio, nei Dievo vardo, malūne įsikūrusį restoraną pavadino „Užuovėja“. Kaip šiandien jis vadinamas, net nežinau. Apsilankyti šiame restorane tuomet buvo prestižo reikalas ir vietas jame reikėdavo rezervuoti iš anksto, net prieš kelis mėnesius. Du objektai šiame Lietuvos regione buvo labiausiai lankomi – Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras ir Šeduvos malūnas, nes apie Kryžių kalną tuomet net nebuvo galima užsiminti.

Sako, Šeduvos malūno restoranas išsaugojo net svečių knygą, kurioje apsilankiusieji gali pamatyti savo įrašus, darytus toje knygoje anais laikais. Valgiaraštis ir šiandien nesiūlo kažkokių įmantrių patiekalų: silkė su karštomis bulvėmis, dienos sriuba, aštri sriuba, šaltibarščiai, malūnininko troškinys „Čenakas“, jautienos kepsnys „Gildija“, befstrogenas, karka su raugintais kopūstais, šonkauliai ir, aišku, žemaičių blynai bei cepelinai. Kaip ir anuomečiame sovietmečio malūne, kai niekas nebijojo nei tauko, nei cholesterolio.

Sėdėdamas Šeduvos malūne, susimąsčiau, ar Šiauliai turi tokias sakralines maitinimo įstaigas. Lietuvoje ilgamečių kavinių nėra daug. Šiauliuose, su liūdesiu atsakysiu, irgi ne. Vilnius garsėja „Neringos“ kavine, Kaunas „Metropoliu“, virtusiu kičinės beskonybės pavyzdžiu. Tik kauniečiai gali puikios architektūros pastatuose viską sugadinti ir suvesti į savąjį nevykusį grožio supratimą, ko, ačiū likimui, net Šiauliuose jei pasitaiko, tai retai. Bent man kauniečiai visad kažkokie specifiniai. Net nežinau, kaip juos apibūdinti.

Anais laikais mėgdavome apsilankyti restorane ir po kokio nors kultūrinio renginio: koncerto, spektaklio, parodos atidarymo. Ypač po spektaklio. Jei po premjeros neskubėdavai namo, o norėjosi dar bendrauti, dalytis įspūdžiais, vadinasi, spektaklis įsiminė ar net sukrėtė. Po prasto spektaklio burdavomės rečiau, tiesiog nusiminę traukdavome namo ir tiek. Aišku, tokie pasisėdėjimai sovietmečiu buvo tarsi išsivadavimas iš primesto gyvenimo su viena tiesa.

Iš šeštojo–aštuntojo dešimtmečių atminty liko restoranas „Baltija“ Vilniaus ir Dvaro gatvių sankryžoje. Prisimenu nailonines permatomas užuolaidas ir baltas staltieses, pakilimą plačiais laiptais į antrajame aukšte esančią salę. Bičiulio, kuris įsigijo „Baltijos“ pastatą ir žada jame atgaivinti restoraną, klausiu, ar paliks tuos laiptus. Sako, paliks. Ir ačiū jam.

Be restoranų ar kavinių, buvo dar tokios sardelinės – stovėdamas galėdavai suvalgyti sardelių. Kavos ten retai ir būdavo, nebent kažkoks parusvintas prėskas vandenėlis. Tiesa, stipresnių gėrimų prie kavos galėdavai rasti. Aišku, ne tiek ir ne tokių kaip dabar, bet vis tiek... Man patikdavo su kava gerti romą „Havana Club“ (gal tik dėl šio romo anuometė SSSR draugystė su Kuba kažkiek pasiteisino). Desertų šiokių tokių rasdavai, nors dažniausiai juos atstodavo paprasčiausi sausainiai.

Viena moteris pasakojo apie atsitikimą tokioje sardelinėje Vilniuje, tiesa, su sėdimomis vietomis. Atsinešė prie stalelio su padėklu sardeles ir kavą. O anuomet, ant stalelio susidėjęs maistą ir gėrimus, būtinai privalėjai į tam skirtą vietą nunešti padėklą. Taigi, moteris padėklą nunešė ir grįžusi žiūri, jog kažkoks pagal išvaizdą atvykėlis iš Vidurinės Azijos jau valgo jos atsineštas dešreles. Pasipiktino jo įžūlumu, bet nutarė nekelti triukšmo, o kadangi buvo drąsi moteris, atsisėdo prieš jį, prisitraukė kavą ir ėmė gurkšnoti. Tas atvykėlis žiūri siaurutėmis akimis į ją, o ji su pasimėgavimu gurkšnoja kavą. Pagaliau išgėrė, pastūmė puodelį, atsistojo eiti ir žiūri, kad ji savo maistą pasidėjusi ant gretimo stalelio.

Buvo aludės. Dabar tokių, atrodo, nebelikę ir alumi gali mėgautis kavinėje ar restorane, kur anksčiau gerti alaus netgi buvo neskatinama. Ten reikdavo rinktis kilnesnius gėrimus. O aludėse būdavo tik alus. Pamenu aludę Šiauliuose Vilniaus ir Ežero gatvių kampe. Linksmas prisiminimas iš jos, kai padavėjas, nešdamas alų, apvirto ir apvirtęs užmigo.

Apie 1970-uosius su keliais draugais studentais lankėmės Vilniuje naktiniame bare „Dainava“, kur išgirdau dainuojančius Birutę Dambrauskaitę ir Aleksą Lemaną. Sukinėjosi ir Lemano anuometė žmona, „Dainavos“ administratorė. Tiesa, naktinis baras nebuvo jau toks visiškai naktinis, nes veikė iki 2 val. nakties. Tad kažkur apie pusę dviejų B. Dambrauskaitė užtraukdavo atsisveikinimo dainą: „Labas rytas, mano žeme, būk sveika...“

Restoranų ir kavinių anuomet nebuvo daug, o šiandien bulvare vien atkarpą tarp Vasario 16-osios
ir Tilžės gatvių galima pavadinti kavinių kvartalu. Išėjai iš vienos kavinės ir po minutės jau gali būti kitoje. Kavinėse malonu pasėdėti su tikru maisto gurmanu. Suprantu, kad gurmanu jau galima vadintis, kai į savo žodyną įterpi, pavyzdžiui, žodį „frikasė“ ar dar keletą kitų skambių pavadinimų, bet mano draugai įmantriomis frazėmis nesišvaisto, o maisto vartojimą paverčia tiesiog švente.

Bet pagaliau jūs jau restorane. Prieina padavėjas. Ar mūsų padavėjai žino, kuriam klientui iš sėdinčiųjų prie stalelio rodyti didžiausią dėmesį? To paklausti, vieni atsako, jog moterims, kiti – jog vyriausiems amžiumi. Didžiausią dėmesį turėtų rodyti tam, kuris apmokės sąskaitą.