Ar turi drąsos šokoladiniam cukinijų keksui?

Vilnius

Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt

19143

Vie­ni žmo­nės yra ban­dy­to­jai, ki­ti – tra­di­ci­jų sau­go­to­jai. Ban­dy­to­jai pa­va­sa­rį ap­si­rū­pi­na au­ga­lų, ku­rių pa­va­di­ni­mo nie­kad nė­ra gir­dė­ję, sėk­lo­mis, pri­siau­gi­na pu­sę dar­žo keis­tų la­pų, ne­ži­no, ko­kio der­liaus ti­kė­tis ir ką pa­skui su juo da­ry­ti… Tra­di­ci­jų sau­go­to­jai au­gi­na tik bul­ves, ko­pūs­tus ir bu­ro­kė­lius, o dėl eg­zo­ti­kos – ne­bent pet­ra­žo­lę.

Ban­dy­to­jai, iš­vy­kę į ar­ti­mą ar to­li­mą už­sie­nį, ieš­ko vie­ti­nio ku­li­na­ri­nio pa­vel­do. Jei lan­ko­si Pran­cū­zi­jo­je, tai klau­sia, kur ras­ti var­lių šlau­ne­lių, jei Len­ki­jo­je, tai ra­gau­ja juo­dą ašt­rią „fla­ki“ sriu­bą iš kar­vių skran­džių. Tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­jai net ir ke­lio­nė­se mie­liau pa­si­kliau­ja rū­ky­tų la­ši­nių bry­ze­liu ant ru­gi­nės duo­nos rie­kės, ap­dai­riai pa­siim­tu iš na­mų.

Vi­so­kių yra, vi­so­kių rei­kia. Jei ne­bū­tų ban­dy­to­jų, ne­ži­no­tu­me nei ke­ba­bų, nei pi­cų, nei šaš­ly­kų, nei ga­lų ga­le tų pa­čių bul­vių, ku­rias, kaž­ka­da at­vež­tas iš Ame­ri­kos, pran­cū­zų val­do­vai įsa­ky­mais vers­da­vo au­gin­ti vals­tie­čius, kad tie neiš­mir­tų ba­du neuž­de­rė­jus ja­vams. Iš­li­ko ku­rio­ziš­ki pa­sa­ko­ji­mai apie XVIII a. gy­ve­nu­sį vais­ti­nin­ką Pa­ra­mant­jė, ne­to­li ka­ra­liaus rū­mų skly­pe­lį už­so­di­nu­sį bul­vė­mis. Die­ną skly­pe­lis bu­vo kuo griež­čiau­siai sau­go­mas, o nak­tį sar­gy­ba bu­vo ty­čia pa­ša­li­na­ma, kad smal­sūs ap­lin­ki­nių kai­me­lių gy­ven­to­jų ga­lė­tų su­ži­no­ti, ko­kios „ste­buk­lin­gos“ dar­žo­vės sau­go­mos ka­ra­liš­ka­ja­me dar­že. „At­virkš­ti­nė rek­la­ma“ pa­si­tei­si­no kuo pui­kiau­siai – pran­cū­zai bul­ves pri­si­jau­ki­no, o jų šlo­vė atė­jo iki Lie­tu­vos ir bu­vo pri­pa­žin­ta net kon­ser­va­ty­vių tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­jų.

Maž­daug tuo pa­čiu me­tu į Eu­ro­pą bu­vo at­vež­tos ir cu­ki­ni­jos. Kaip ir ki­ti „įdo­mūs au­ga­lai“, jos bu­vo au­gi­na­mos di­di­kų bo­ta­ni­kos so­duo­se, o pir­miau­sia pa­ra­gau­ti įsi­drą­sin­ta tik jų sėk­lų. Pir­mie­ji pui­kų šių dar­žo­vių sko­nį įver­ti­no ita­lai, ku­rie ir pa­ste­bė­jo, kad jau­nos cu­ki­ni­jos yra kur kas gar­des­nės, ba­la ne­ma­tė tų sėk­lų. Lie­tu­vo­je cu­ki­ni­jos pra­dė­tos au­gin­ti tik 1985 me­tais!

Cu­ki­ni­jos tin­ka kur kas dau­giau kam, nei tik bly­nams ar dar­žo­vių troš­ki­niams. Aną­kart sa­vo ra­ši­nė­lį už­bai­giau žo­džiais, kad iš cu­ki­ni­jų ga­li­ma kep­ti ne­tgi py­ra­gą, ta­čiau ta­da pa­ti dar ne­la­bai tuo ti­kė­jau. Juk dar­žo­vės la­biau drau­gau­ja su drus­ka, čes­na­kais, pi­pi­rais…

Ta­čiau esu ban­dy­to­jų pri­gim­ties (tra­di­ci­jų sau­go­ji­mu mū­sų na­muo­se už­sii­ma ki­ti as­me­nys), to­dėl bu­vo tik lai­ko klau­si­mas, ka­da tas dar­že vis ne­si­bai­gian­čias cu­ki­ni­jas su­pir­šiu su cuk­ru­mi ir šo­ko­la­du. Juk tu­riu pa­tik­rin­ti, kas gau­sis, ar ne?

Tai­gi at­sa­kin­gai pa­reiš­kiu: „Gau­na­si ge­rai!“ Be abe­jo, nie­kas iš val­giu­sių­jų šo­ko­la­di­nia­me kek­se neį­ta­rė esant cu­ki­ni­jų ir ne kiek­vie­nam ga­li­ma apie jas sa­ky­ti. Bet jų pėd­sa­kų ne­be­ra­dau nė aš pa­ti. Žiū­rė­jau, už­si­dė­ju­si skai­ty­mo aki­nius – su­tar­kuo­tos ne pa­čia smul­kią­ja tar­ka ir dar su vi­so­mis žie­ve­lė­mis, kur jos din­go? Nu­fo­tog­ra­fa­vau ru­dą pu­rią rie­kę, o pa­skui kom­piu­te­rio ek­ra­ne vis di­di­nau vaiz­dą ieš­ko­da­ma, li­ko ar ne­li­ko bent jau ža­lių žie­ve­lių pėd­sa­kų. Ne­li­ko.

Be­je, fo­tog­ra­fuo­ti šo­ko­la­di­nį py­ra­gą rei­kia ge­res­nio fo­toa­pa­ra­to, ne­gu tu­riu aš. Ar­ba ge­res­nio fo­tog­ra­fo. Ar­ba dau­giau pa­ša­li­nės at­ri­bu­ti­kos. In­ten­sy­viai ru­das, gra­žiai pu­rus, drėg­nas šo­ko­la­di­nis kek­sas nė­ra klus­nus fo­to­mo­de­lis. La­biau tin­ka val­gy­ti, nei ku­li­na­ri­niams žur­na­lams de­ko­ruo­ti.

befunky-collage.jpg

Šo­ko­la­di­nis cu­ki­ni­jų kek­sas

Jums rei­kės:

* 150 g mil­tų,

* 40-50 g ge­ros ko­ky­bės ka­ka­vos mil­te­lių,

* žiups­ne­lio drus­kos,

* žiups­ne­lio mal­to ci­na­mo­no (ne­bū­ti­nai),

* 1 ar­ba­ti­nio šaukš­te­lio so­dos,

* 120 ml be­kva­pio alie­jaus,

* 200 g cuk­raus,

* žiups­ne­lio va­ni­li­nio cuk­raus,

* 2 kiau­ši­nių,

* 360 ml tar­kuo­tos cu­ki­ni­jos,

* 100 g juo­do­jo šo­ko­la­do.

Cu­ki­ni­jas su­tar­kuo­ja­me bu­ro­ki­ne tar­ka. Jei jau­nos, tar­kuo­ja­me su vi­sa žie­ve, jei la­biau su­bren­du­sios, nu­lu­pa­me žie­vę ir iši­ma­me sėk­las. Re­cep­te, ku­riuo va­do­va­vau­si, bu­vo pa­ra­šy­ta – pu­sant­ro puo­du­ko ar­ba 230 g cu­ki­ni­jos. Puo­du­ko tal­pa – 240 mi­li­lit­rų.

Kiau­ši­nius, cuk­rų, va­ni­li­nį cuk­rų ir alie­jų iš­pla­ka­me du­be­ny­je. Įmai­šo­me su­tar­kuo­tas cu­ki­ni­jas. Ki­ta­me in­de su­mai­šo­me mil­tus, ka­ka­vą, drus­ką, ci­na­mo­ną, so­dą. Vi­sas šaukš­te­lis so­dos, net ne ke­pi­mo mil­te­lių, o bū­tent jos ma­ne šiek tiek iš­gąs­di­no, bet jis čia rei­ka­lin­gas, o iš­ke­pus so­dos kva­po ne­be­si­jau­čia.

Sau­sus ing­re­dien­tus įmai­šo­me į cu­ki­ni­jų ma­sę. Šo­ko­la­dą su­smul­ki­na­me maž­daug 0,5 x 0,5 cm dy­džio ga­ba­liu­kais ir įmai­šo­me į teš­lą.

Su­pi­la­me į rie­ba­lais pa­tep­tą ar­ba ke­pi­mo po­pie­riu­mi iš­klo­tą ke­pi­mo for­mą ir ke­pa­me iki 180°C įkai­tin­to­je or­kai­tė­je 50-65 mi­nu­tes. Įp­ras­tas ke­pi­mo tes­tas smei­giant pei­lį ir tik­ri­nant, ar jis iš­trau­kia­mas šva­rus, čia ne­tin­ka, nes ant pei­lio ga­li lik­ti iš­tir­pu­sio šo­ko­la­do pėd­sa­kų, bet per va­lan­dą tu­rė­tų iš­kep­ti. 10 mi­nu­čių rei­kia au­šin­ti ant gro­te­lių, tuo­met išim­ti iš for­mos ir vi­siš­kai atau­šin­ti.

Be ga­lo aro­ma­tin­gas, ypač drėg­nas ir ypač šo­ko­la­di­nis kek­sas. Kol šil­tas, ga­li bū­ti šiek tiek jun­ta­mas so­dos kva­pas, pa­skui jo ne­be­lie­ka.

Šiek tiek li­ko ne­su­nau­do­tos cu­ki­ni­jos?

befunky-collage.jpg

Cu­ki­ni­jų skri­tu­lė­liai

In­ter­ne­ti­niuo­se re­cep­tuo­se jie va­di­na­mi cu­ki­ni­jų traš­ku­čiais. Man traš­kus ga­vo­si tik jų pa­vir­šius, o pa­čios cu­ki­ni­jos – sul­tin­gos, bet nė kiek ne pra­stes­nės.

Jums rei­kės:

* 30 jau­nos cu­ki­ni­jos grie­ži­nė­lių,

* 6 šaukš­tų mal­tų džiū­vė­sė­lių,

* 6 šaukš­tų tar­kuo­to sū­rio, ge­riau kie­tes­nio („Džiu­go“ ar par­me­za­no),

* pi­cos prie­sko­nių,

* žiups­ne­lio drus­kos (ne­pa­mirš­ki­me, kad sū­ris yra šiek tiek sū­rus, ir pa­tik­rin­ki­me, ar yra drus­kos pi­cos prie­sko­niuo­se),

* čes­na­kų gra­nu­lių,

* či­li pi­pi­rų mil­te­lių (ne­bū­ti­nai),

* 100 ml pie­no.

Cu­ki­ni­ją su­pjaus­to­me plo­nais grie­ži­nė­liais. Džiu­vė­sius su­mai­šo­me su prie­sko­niais, drus­ka ir tar­kuo­tu sū­riu. Kie­ta­sis sū­ris čia tin­ka la­biau ne tik dėl sa­vo in­ten­sy­vaus sko­nio, bet ir to­dėl, kad jį ga­li­ma su­tar­kuo­ti sau­sais bi­riais tru­pi­niais.

Cu­ki­ni­jos grie­ži­nė­lius pa­da­žo­me į pie­ną, pa­vo­lio­ja­me džiū­vė­sė­lių ir sū­rio mi­ši­ny­je. De­da­me į ke­pi­mo skar­dą ir ke­pa­me iki 220°C įkai­tin­to­je or­kai­tė­je apie 20 mi­nu­čių. Rei­kia ste­bė­ti, kad ne­su­deg­tų. Ypač ska­nūs, kol karš­ti.

Ge­ro ape­ti­to!

Li­ja

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt