Ar tik­rai Pua­ro ži­no vis­ką?

Valstybinio Šiaulių dramos teatro repertuaras pasipildė detektyvinio žanro spektakliu „Puaro“. Spektaklį pagal Agatos Kristi kūrybą šiauliečiams pristato jaunosios kartos režisierius Gildas Aleksa, kuris įsitikinęs, kad dabar geriausias laikas sugrįžti prie primirštos detektyvo klasikos.

A. Kristi detektyvai, turintys ilgą ir sėkmingą teatrinių pastatymų istoriją, populiarumu nusileidžia tik Biblijai bei Viljamo Šekspyro kūrybai. Detektyvo žanras literatūroje šiandien išgyvena atgimimą, tačiau Lietuvos teatro scenose jis sutinkamas ne taip jau dažnai.

Pasak eseisto Ernesto Parulskio, „detektyvinė literatūra yra vienas sąžiningiausių antropologinių literatūros žanrų. Norint susukti gerą kriminalinį siužetą, kuris privalo būti fiktyvus, autorius priverstas išgalvojimą kompensuoti realybe. Tai duoda netikėtos naudos. Skaitydamas ypač mažesnių šalių detektyvus faktiškai gauni tiksliausią tos šalies pjūvį – tiek turistinį, tiek antropologinį, tiek socialinį, tiek ekonominį.“

Spektaklio režisierius G. Aleksa įsitikinęs, kad geras detektyvas visada atveria detalų tikrovės skerspjūvį, atskleidžia žmogaus prigimtį, jo silpnybes bei baimes ir apeliuoja į emocijas, intelektą.

„Puaro“ – tai klasikinė žmogžudystės tyrimo istorija. Siekiant didesnio poveikio žiūrovui, spektaklis perkeltas į šiuolaikinį kontekstą: veiksmas vyksta šiomis dienomis nedideliame Abotiškių miestelyje, netoli Joniškio, sulietuvinti ir veikėjų vardai. Mažo miestelio ramybę sudrumsčia kraupi žmogžudystė. Savo namuose randamas nužudytas garbingas miestelio turtuolis. Kas galėjo įvykdyti nusikaltimą? Kokie žmogžudystės motyvai? Kam užkliuvo visų mėgstamas miestelio džentelmenas?

Puaro tikrovėje turėjo prototipą. Apie 1910-uosius A. Kristi autobusų stotelėje išvydo keistai patrauklų belgą, kurio veidą puošė išraiškingi ūsai. Vyras išsiskyrė daugeliu atžvilgių: judesiais, mimika, kalbėjimu ir aštriu protu. Šis įvaizdis įkvėpė rašytoją sukurti vieną patraukliausių detektyvų, kurio žavesiui sunku atsispirti. Vis dėlto ilgainiui personažo sėkmė ėmė erzinti A. Kristi. Po daugelio sėkmės metų rašytoja jį pavadino atgrasiu, išpuikusiu, varginančiu, egocentrišku veidmainiu, kurio, jei ne begalinė skaitytojų meilė, būtų seniai atsikračiusi.

Paklaustas, kuo gi jauną režisierių sužavėjo detektyvo žanras, G. Aleksa atsakė: „Visų pirma, matau aiškią paralelę tarp detektyvo suklestėjimo XX a. pirmoje pusėje ir šių dienų. Po Pirmojo pasaulinio karo Anglijos ir kitų Vakarų šalių piliečius buvo apėmęs panašus visiško chaoso ir nevilties jausmas, kokį iš dalies dabar jaučiame mes. Būtent tokiu nestabiliu laikmečiu A. Kristi ištobulino ir išpopuliarino detektyvo žanrą, kuriame per literatūrinę figūrą – Erkiulį Puaro – buvo siekiama atstatyti teisingumą. Antra, detektyvinis pasakojimas leidžia naujai persvarstyti kaltės, tiesos ir teisingumo kategorijas, kurios gerokai komplikuojasi šiandienos posttiesos amžiaus perspektyvoje. Jei klasikinis detektyvas pasitiki logika ir narplioja įvykius, kol pasiekiama galutinė tiesa, tai pagal šiuolaikinę traktuotę viena teisinga versija gali ir neegzistuoti. Bet kurioje visuomenėje egzistuoja tiesos poreikis, kuris susijęs ne tik su nusikaltimo išaiškinimu. Juk detektyvinė istorija tampa puikia medžiaga kelti šiandien aktualius egzistencinius tiesos, atsakomybės klausimus.“

Savimi visada labai pasitikintis Puaro mėgsta kartoti frazę: „Puaro žino viską.“ Spektaklio kūrėjai palieka daugiau erdvės interpretacijai, bandant atsakyti į esminius klausimus, kas yra tiesa, kas yra kaltas ir ar įmanoma žinoti viską.

Artimiausias spektaklis – vasario 4 d. 18 val. 30 min.

Režisierius Gildas Aleksa, dailininkas Martynas Arlauskas, kompozitorius Jokūbas Tulaba.

Vaidina Juozas Bindokas, Dalius Jančiauskas, Juozas Žibūda, Nomeda Bėčiūtė, Monika Geštautaitė, Gintarė Ramošklaitė-Jokubauskė, Severinas Norgaila, Modestas Vaitkevičius, Anicetas Gendvilas, Mindaugas Jurevičius, Nijolė Mirončikaitė.

Dr. No­me­da Šat­kaus­kie­nė