Ar tikrai jau kovas?

Taip pamąstau, žvelgdamas pro langą. Televizija rodo „24 valandas“ ir „TV pagalbą“ – siaubingos laidos. Prišnerkšti būstai, pykčiai, girtuoklystės, paprasčiausias nevalyvumas. Besiskirianti šeima nepasidalija sekcijos, nė vienas iš vaikų nepriima gyventi mamos, du katinus pakoręs vyras aiškina nenorėjęs, kad jie mirtų iš bado, mergina priekaištauja tėvui, kad ją nepilnametę šis bandęs išprievartauti...

Stebint laidą, kilo mintis parašyti novelę apie vaikinuką, kuriam tėvai nepirko šunelio, tai jis ėmė rūpintis tarakonu. Jį maitino, dresavo. Bet kartą tarakonas nukrito nuo stalo, susimaišė su kitais tarakonais ir vaikinukas patyrė nepagydomą traumą.

Televizija prarado savo pirminę užduotį – ji virto preke. Vyrauja bendra tendencija – visa tai, kas rimta, kas priverčia žmogų susimąstyti, nustumiama į periferiją. Susimąsčiau, ar kultūrinėms laidoms mūsų televizijos skiria bent 2 proc. eterio laiko.

Vyresni žiūrovai įpratę žiūrėti universalias programas, kai po žinių rodomas filmas, po filmo – koncertas ir t. t. Jie sunkiai pripranta prie reklamų (nors kas gali prie jų priprasti!), po kurių pamiršti, ką žiūrėjai. Kai kurie herojai mažuosiuose ekranuose (nors dabar ne tokie jau jie ir maži) tai pasirodo, tai vėl išnyksta. Kad ir Kristina Brazauskienė, Gediminas Vagnorius, Pupų Dėdė su savo šuniukais... Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad vėl atgims „mergaitės“ istorija. Kas palaiko skandalus ir kam jie reikalingi? Vienas ar kitas skandalas natūraliai nuslūgs tada, kai spauda nustos apie jį rašyti, o televizija – rodyti.

O dėl rusiškų televizijų draudimo, tai per kai kuriuos lietuviškus kanalus rodomi rusiški filmai apie Rusijos „mentus“ ir „specnazą“, rusiškų programų retransliacija daro dar didesnę žalą nei pačios Rusijos TV programos. Drausti lengviau, negu sukurti laidas, kurios atsvertų rusiškų kanalų demagogines laidas. Tik vieną tokią laidą ir težinau – Andriaus Tapino „Laikykitės ten...“ rusišką variantą. „Laisva Lietuva ir šiandien ginasi nuo Rytų, bandydama drausti rusiškus kanalus, užuot sau ir kitiems leidusi iš jų propagandinio kvailumo bei atsilikimo šaipytis ir taip brandinti savo pilietinę savivoką“, – prisiminiau žurnalisto Algimanto Šindeikio mintį.

Atskira tema – serialai. Kada jie pradėti rodyti? Pasirodo, dar XX a. pradžioje, kai kino rimtu menu beveik niekas nevadino, o apie televiziją mąstė tik fanatiškiausi mokslo genijai. Jau tada žiūrovai į kino sales buvo viliojami filmų ciklais.

Dabar serialai sudaro nemažą TV repertuaro dalį. Amerikiečiai tokią produkciją štampuote štampuoja, o štai skandinaviškus kino serialus būtų visai įdomu pažiūrėti. Lietuvos visuomenė pasidalijusi į dvi stovyklas: vieni gyvena serialais, kiti jų metu išjungia televizorių. Kurių daugiau? Pritarčiau nuomonei, kad serialų žiūrėjimas yra tiesiog laiko praleidimas, kai jo per daug.

„Petraičių šeima“ buvo pirmas lietuviškas televizijos serialas, transliuotas 1964–1972 metais. Todėl nėra teisūs teigiantieji, kad lietuviškų serialų „tėvas“ – serialas „Giminės“, rodytas nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje
1993 m. Dabartinė serialų banga atgimė su „Nekviesta meile“ ir „Moterys meluoja geriau“.

Sako, išsisemia serialų temos. Abejočiau. Temų galybė. Toli ieškoti nereikia. Nors ir emigracija. Kaip mūsų žmonės gyvena ten. Ir serialų kūrėjams būtų mielos dienelės – kol susuka filmą, pagyvena Dubline, Londone, šalia Norvegijos fiordų... Įdomi tema – per pirmuosius emigracijos metus iš Lietuvos į užsienį dirbti išvažiavo gydytojai, fizikai, biologai, chemikai ir nė vieno kelių policininko. Dabar jau ir jų vienas kitas išvyksta.

Pagaliau temų pažeria kiekvienas mėnuo. Tarkime, kovas. Ar neįdomus būtų serialas apie šio mėnesio šventojo Kazimiero gyvenimą? Nors suprantu, kad serialų prodiuseriai tokiai minčiai iškart paprieštarautų – žiūrovai ekrane nori matyti nusidėjėlius, o ne šventuosius.

Religinės temos neįsispraudžia į serialus. Bet juk buvo puikus „Erškėčių paukščių“ pavyzdys. Lenkai jau keletą metų rodo „Kleboniją“, kuri prie ekranų sutraukia nemažai žiūrovų. Tiesa, tai filmas ne apie religinius reiškinius, o apie parapijos gyvenimą.

Serialuose daug buities, o kur filosofiniai pasvarstymai apie gyvenimo prasmę, nepaliekant nuošaly laisvės temos? Štai Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Nenusiminkime, jei kartais supainiojame Vasario
16-osios ir Kovo 11-osios prasmę, jei vis tiek abi dienos – šventės. Nors galvoje vertėtų pasidaryti tokį mini įrašą: Kovo 11-oji – tai, ką mes atkūrėme ne taip jau ir seniai – 1990 m.
po Sausio 13-osios įvykių. Atkūrėme nepriklausomybę. O štai Vasario 16-oji reiškia Lietuvos valstybės atkūrimą. Žodžiu, pasiskelbėme, kad esame niekieno dalis, esame atskiri, turime savo valdžią, savo teritoriją, nuolat gyvenančius gyventojus. Šiuo 1918 m. pasirašytu Aktu vėliau buvo remiamasi, pasirašant Kovo 11-osios aktą.

Filmai apie šias dienas padėtų lietuviams geriau jas suvokti. Ilgas serialas galėtų atsirasti apie Sąjūdžio gimimą, išsivadavimą iš sovietinių gniaužtų, gyvenimą iki ir po Kovo 11-osios. O kiek čia personažų! „Iškritusių iš medžių“ politikų, mafijos ir oligarchų atsiradimas, kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę tolesnis likimas...

Pagalvojau, kad jei jau rašau apie serialus ir kovą, tai šis mėnuo turėtų būti išsiskyrimo su serialais etapo pradžia. Juk jau norisi atverti langus, balkonų duris, nebesinori užsibūti namuose ir snūduriuoti priešais televizorių, ima traukti gamta. Kovas – paukščių mėnuo. Visas kovo mėnuo (net pats jo pavadinimas) skirtas paukščių sugrįžimui. Kovo 10-ąją minima 40-ies paukščių diena. Ji taip vadinama, nes apytikriai tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę. Mėnuo baigiasi Gandro diena (kovo 25-oji). Apytikriai šią dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Jie tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus.

Tad iš kur visos tos nelaimės, bloga nuotaika, nesitraukianti depresija? Nebemokame šypsotis. Laikmetis, jei padovanoti dovaną savo artimui yra kur kas lengviau, nei padovanoti šypseną gatvėje sutiktam nepažįstamajam. „Tuščiai praleista diena – ta, kurią nė sykio nesusijuokėte“, – taip ar panašiai yra pasakęs ne vienas senovės išminčius. Besišypsantys žmonės gyvena ilgiau. „Mano svoris tik
50 kg, visa kita – grožis“, – šmaikštauja apkūnios moterys. O norinčios įsiteikti vyrui, žiūrėdamos erotinį filmą, pakviečia ir jį: „Ateik, tave rodo!“

Žmogelis pasidžiaugė: „Gerai gyvenu, kol dar nemačiau euro.“ Aš buvau euro šalininkas. Gal ir esu. Nors kai apsilankai Lenkijoje, jie kartoja tą patį – euro niekados neįsivesime, amžiams liekame su zlotu. Tiesa, man itin gražus 100 zlotų pinigas – su Jogailos atvaizdu.

Šiandien, sutikus bičiulį gatvėje ar atsiliepus į telefono skambutį, vietoj „Labas“, „Klausau“ ar „Alio“ geriausiai tiktų žodelis „Skųskitės!“ Kur dingo anksčiau populiarios skundų knygos? Internetiniai komentarai jų neatstos. Kiekvienoje parduotuvėje, aptarnavimo ar šiaip bet kokioje įstaigoje po tokią būdavo. Pasiskundei ir ramiau. Tiesa, į skundus netgi buvo reaguojama – vadovai kviesdavo darbuotojus ir vykdavo tokių skundų aptarimai, kaltųjų pabarimai ir trūkumų šalinimo pramatymai. Dabar, sako, skųskis nesiskundęs – niekas nereaguos. Į skundus atsakoma populiariausia viršininkų fraze: „Bus sudaryta darbo grupė.“

Peržvelgiau tekstus, kuriuose įvairūs žmonės rašo, ko jie labiausiai norėtų. Surikiavau dešimt norų: gulėti lovoje ir klausytis lietaus lauke; išgirsti telefono skambutį iš to, kuris toli, bet yra tavy; nueiti į tikrai gerą renginį; laikytis susikibus su tuo, kuris tau rūpi; pribėgti prie seno draugo ir suprasti, kad kai kurie dalykai niekad nesikeičia; išvynioti labiausiai trokštamą dovaną; stebėti saulėtekius ir saulėlydžius; skaityti senus laiškus; išlipti iš lovos kiekvieną rytą ir būti dėkingam už dar vieną nuostabią dieną. Dešimtas – paskutinis noras – pamilti.

Nuo vakar dienos visą šį savaitgalį moterys skundžiasi: „Mus vyrai tik vieną dieną sveikina, mums mažai.“ Ir negali sakyti, kad jos neteisios.

„Rašai apie moteris, išmanai jų charakterius, tad sakyk, kaip su jomis susipažinti“, – klausia manęs ne vienas vyriškis. Tiesa, tie klausiantieji jau garbingo amžiaus, jaunimas to nesiteirauja. Atsakau, kad jei jie galvoja, jog geriausia vieta tokiems susipažinimams – kavinės ar barai, tai labai klysta. Jei kavinėje moteris ir atkreipia į tave dėmesį, tai tik reiškia, kad ji neturi pinigų. Daugiau nieko. Internetas irgi nėra geriausia vieta susipažinti. Gal ir paprasta, bet daug šiukšlių. O tinkamiausios susipažinti vietos, nepatikėsite, yra trys: kultūros įstaigos (bibliotekos, kino teatrai, teatrai, parodų salės), kelionės ir bažnyčia.

Pamenate kino filmą „Maskva netiki ašaromis“? Viena iš filmo herojų susipažinti vyriškių ieškojo bibliotekoje. Jei taip elgiasi protingos moterys, tai tu gali būti tas, su kuriuo kažkuri skaitytoja panorės susipažinti. Jei ne, galėsi tai padaryti pats. „Olialia pupyčių“ bibliotekose, aišku, neužtiksi, bet štai moterį, su kuria gali pakalbėti apie gyvenimą, dvasinį žmogaus pasaulį, tikrai surasi.

Kiekvienas esame girdėję: „Su juo ar su ja kartu vykome ekskursijon. Ilgai prisimename.“ Štai vedu ekskursijas Krokuvon. Autobuse dažniausiai daugiau moterų nei vyrų. Net keista, kad vyrai nenoriai keliauja keliais, kuriais vyko Jogaila ir kiti mūsų tautos didžiavyriai. Net Vytautui labiau sekėsi Griunvaldo laukuose nei Lietuvos žemėse. O jei jau išsiruošėte kelionėn, tai galite ne tik senuoju karalių miestu Krokuva pasigėrėti, bet ir su kuria nors keliauninke susipažinti.

Tiesa, naujame kelionių maršrute į Lvovą vyrų kiek daugiau, nes visiems maga pusdykiai apsilankyti šio gražaus Ukrainos miesto restoranuose, tačiau ir moterų pakanka. Tad susipažinti galimybių yra.

Manau, nustebote pasiūlymu antrosios pusės ieškoti bažnyčioje. Bet juk būtent čia galite rasti dorą, sąžiningą, skaidriaveidę, dvasiškai tobulą moterį. Apie davatkas, aišku, nekalbu. Jas atskirsite nuo nuoširdžiai pasimelsti, praskaidrinti dvasią atėjusių moterų.

Paklausite, kaipgi bažnyčioje su moterimi susipažinti. Po šv. Mišių išeikite į šventorių, neskubėkite namo. Yra tradicija po maldų stabtelėti šventoriuje, šnektelėti su pažįstamaisiais, užkalbinti nepažįstamuosius, nes juk vienos bažnytinės šeimos nariai esate. Žinokite, bažnyčios moterų kavinės ir jose sėdintys vyrai netraukia, jos atkreipia dėmesį į kiekvieną bažnyčion atėjusį vyriškį.

Kolegos, nepamirškite, kad nepasitikėjimas savo gebėjimais susipažinti yra tik jūsų pačių drovumo vaisius. Jei vyras temąsto, kad moteris neatsilieps į jo norą susipažinti, nusprendžia, kad pažinties ir nereikia. Bet juk tereikia prieiti ir sužinoti, kas bus. Be to, sakoma, kad niekas per galvą neduos, bijoti neverta. Juk moterys nesikandžioja. Moterų frazė „Leiskite man pabūti vienai“ būdinga tik serialams.