Ar sunku tapti pagonimi?

Sugrįžti į pagonybę ir atsiversti į senąjį baltų tikėjimą, idant sustiprėtų iškrikusi tautinė tapatybė, neatrodo sudėtingas uždavinys. Sunkumas priklauso nuo to, ką mes laikome pagonybe. Galima paliepti kultūros išmiklintam protui sukurti pagoniškų ritualų modelį, sutelkti būrelį adeptų, apsirengus senoviniais rūbais kopti į piliakalnį, užkurti didelį laužą ir eiti apie jį ratais, sukioti delnus, iškeltus saulės link, pagarbiai lankstytis prieš ugnį bei po nosimi burbėti mažai suprantamus giliaprasmius žodžius. Ir įtikėti, kad būtent tai yra pagonybė.

Naujieji pagonys nemėgsta, kai jų ritualiniai šokiai prilyginami septynmečių vaikų žaidimams, nes savo apeigoms jie suteikia racionalią prasmę: senovės lietuvių papročiu štai taip jie garbina saulę, taip meldžia lietaus ir gero derliaus, o taip nusilenkia Perkūnui.

Viskas būtų logiška, jei ne pati logika, pasakytų prancūzų antropologas L. Levi-Briulis, kuris ištyręs gausybę etnografinės medžiagos nustatė, kad pirmykštis mitologinis mąstymas yra ikiloginis. Kai psichoanalitikas K. G. Jungas, tikėdamasis iš pirmų lūpų išgirsti paaiškinimą, paklausė prie Elgono ugnikalnio Kenijoje gyvenančios primityvios genties žmonių, kodėl saulei tekant jie išeina iš savo trobelių, paspjaudo delnus ir atsuka juos į pirmuosius saulės spindulius, jis tik sutrikdė elgoniečius. Kaip tai kodėl? Todėl, kad „mes visada taip darėme: taip visada reikia daryti, kai saulė teka.“ Štai ir visa prasmė – tikroji ritualo logika.

Ritualai nėra sąmoningai išprotaujami ir režisuojami, nes pirmykštei sąmonei mitologija yra ne mąstymo objektas, o forma. Mitologinė sąmonė niekada nekelia prasmės klausimo, bet mezga maginį ryšį ten, kur nėra jokio objektyvaus priežastinio ryšio, ir tik šiuolaikinis protas stengiasi maginius ženklus žūtbūt išversti į racionalią kalbą.

Civilizacijos jau „apgadintas“ Pueblo genties indėnas nesupratingam Jungui išaiškino panašaus ritualo prasmę: indėnai yra saulės vaikai, kurie privalo užtikrinti, kad saulė kas rytą pakiltų virš horizonto. Štai kodėl saulė juda dangaus skliautu. Taip jie daro ne iš dyko buvimo, o realiai gelbėdami pasaulį: jeigu indėnai nebeįstengs padėti saulei, vieną rytą ji nebepakils.

Antropologai tokį priežasties-pasekmės suvokimą pavadino pirmykščiu mąstymu. Europoje ryšys tarp paspjaudytų delnų ir saulės judėjimo dangaus skliautu išnyko žiloje senovėje, kai mitologinė sąmonė nugrimzdo į kolektyvinės pasąmonės gelmes ir jose pasislėpė, neprarasdama vilties vėl susigrąžinti prarastų pozicijų.

XIX a. pradžioje filosofas F. Šelingas teigė, kad šiuolaikinė sąmonė nebegali suvokti mitologijos, nes evoliucijos grandinėje ji per daug nutolo nuo mitologiją kūrusios sąmonės. „Pirmykščiai žmonės į pasaulį žvelgė tomis pačiomis akimis kaip ir mes, bet suvokė kitokia sąmone nei mūsų“, – pritarė L. Levi-Briulis. Pagonybė yra pirmykštės mitologinės sąmonės nulipdytas pasaulio modelis. Jeigu ji realiai tenkina šiuolaikinio žmogaus dvasinius poreikius, tai reiškia tik viena: to žmogaus sąmonė dar nepakilo aukščiau pirmykštės mitologinės pakopos.

Vystantis evoliucijos mokslui imta suvokti, kad iš prigimties žmogus negauna jokio kultūrinio turinio. Eidamas gyvenimo keliu jis pakartoja žmonijos nueitą kelią ir save užpildo tokiu turiniu, kokį randa.

Tirdami vaikus mes galime tiesiogiai suvokti pirmykščius žmones, o tirdami pirmykščius žmones – geriau suvokti vaikų raidą, teigia šiuolaikinė evoliucinė psichologija. Septynerių metų vaiko sąmonė pasiekia animizmo pakopą, kurioje ji jau gali mitologiškai aiškinti pasaulį ir kurti pagonišką religiją. Tad pagonybei atgaivinti užtektų sukurti modernų distopinį įrenginį, kuris sustabdytų vaikų dvasinį ir intelektualinį vystymąsi nuo septynerių metų ir ilgiems amžiams paliktų juos pagonybės pakopoje su ikiloginiu mąstymu. Kaip tai daugmaž galėtų vykti, aprašyta Nobelio premija apdovanotame V. Goldingo romane „Musių valdovas“.

Yra ir keli greitesni sveiku protu dar nepaaiškinti trumpalaikiai būdai susigrąžinti mitologinę sąmonę. Vieną jų išmėgino vokiečių tauta, kuriai nuo 1933 m. staiga ėmė temti protas, sugrąžinęs ją į pirmykščius laikus. Kitą variantą šiandien matome Rusijoje, kurioje buvo pažeistas ir taip trapus balansas tarp pagonybės ir modernybės ir visuomenė per 20 metų sparčiai nusirito nuo keleto iki keliolikos šimtų metų atgal į praeitį. Mitologinis pasaulio aiškinimas ten vėl išstūmė loginį suvokimą. Abiem atvejais grįžimas į mitologinės sąmonės lygį virto baisiais humanitariniais kataklizmais. Ko gero, dėsningai, nes tokia yra moderniosios pagonybės esmė.

Kaip matome, atgaivinti mitologinį mąstymą ir jo pagimdytą pagonybę nėra labai sunku. Tereikia labai užsinorėti tiek savo protu, tiek ir elgesiu sugrįžti į pirmykščius laikus, pakeliui neužmirštant atsisakyti visko, ką sukūrė brandesnių epochų žmogaus protas ir dvasia. Naujoji pagonybė su laužais piliakalnio viršūnėje primena vaikų darželį, bet pavojaus nekelia, nes ji nieko bendro neturi nei su mitologiniu mąstymu, nei su tikrąja pagonybe. Vis dėlto net ir sukant ratelius apie laužą patartina savo maldomis nuolat priminti Perkūnui, kad verčiau jis mirtų nei leistų sugrįžti tikriems pagoniškiems laikams.

Dr. doc. Gintaras Lazdynas