Ar sunku būti jaunam? Martynos Jan paveikslų herojės ieško atsakymų

„Mano kūrybos laukas – žmogaus patirčių įvairovė, – sako jonavietė menininkė Martyna Jan. – Galbūt tie išgyvenimai, kurie yra mano viduje, labiausiai įkvepia kelti klausimus. Daugeliui atrodo, kad jaunystė – ganėtinai lengvas laikotarpis. Bet ar gali būti lengva, kai kiekvieną dieną tavęs tyko nauji iššūkiai, pamokos, pokyčiai ir kiti dar nematyti dalykai? O jeigu jie ne visai teigiami? Kaip išgyventi jaunystę nuolatinėje euforijoje, jei viską patiri pirmą kartą?“

Beveik pusę lapkričio Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje S_IN Šiauliuose viešėjo jaunosios kartos menininkės piešinių ir tapybos paroda, o iškalbingos herojų akys iš paveikslų klausiamai smigdavo į lankytojus.

Susitikimas su autore

Su parodos autore Martyna kalbamės, kol gausus būrys jos kolegų iš Jonavos viešosios bibliotekos apžiūrinėja paveikslus, vienur atpažįsta pačios autorės veidą, kitur spėlioja, kol išsiaiškina, kad tai pusseserė. Iš pirmo žvilgsnio tai spalvingi paveiksliukai, kokius paišo paauglės: saldus veidelis, didžiulės rytietiškos akys, graži suknytė su nėrinukais... Pastabesnės moterys aikčioja, koks išraiškingas judesys, kaip fotografiškai tiksliai plaikstosi spalvos, šešėliai, faktūros. Įsižiūrėjus atidžiau, stebina preciziškas piešinys. Nepaprastai kruopštus darbas, romantiška dvasia. Dailininkė greitakalbe žeria atsakymus – vos spėji gaudyti mintis.

– Jūsų paveiksluose – žavių merginų portretai, moteriškumas ir vidinė jėga. Rodos, modelis tuoj atgis, išsiverš iš rėmų. Jaunystės kultas?

– Portretais siekiu atskleisti jauno žmogaus požiūrį į pasaulį. Man labai patinka piešti portretus ir vaizduojami personažai daug kuo siejasi su manimi pačia. Esu piešusi vyrų, bet nukišau, gal dar sugrįšiu. Mano herojės tokios, kokia buvau ar norėčiau būti aš. Stengiuosi rasti priemones, kurios padėtų išreikšti moteriškumo, grožio, dvasingumo ir žmogiškumo supratimą.

Tapydama žvelgiu į savo pačios jausmus, patirtis. Man svarbu atskleisti išgyvenimus, pojūčius, savastį: kokia esu šiame gyvenimo etape ir kodėl, ko pasiekiau, ko nepasiekiau, kokia esu dabar. Kartais ne tik tapau – savo išgyvenimus mėgstu užrašyti. Pamąstymus esu sudėjusi į knygelę.

– Knygelėje jūs labai griežta sau, savikritiška. Tuo pačiu tarsi atveriate, kaip sunku pasaulyje prisitaikyti paaugliui, kaip jautriai išgyvenama kiekviena smulkmena.

– Nuo vaikystės save analizuoju. Esu aprašiusi keletą įsiminusių dalykų, pavyzdžiui, nesėkmingą konkursą, po kurio ėmiau lyginti save su kitomis mergaitėmis, tapau tyli, užsisklendusi, baili, o jeigu man kas nors pasisekdavo, manydavau, kad tikriausiai nebuvo iš ko rinktis. Jaunimas skaudžiai išgyvena neteisybę ir nesėkmę, ilgai save graužia už klaidas ir dar labiau klysta. Dėl to ir manau, kad jaunam būti nelengva.

Yra tokia teorija, kad žmogaus gyvenimą galima suskirstyti į etapus. Kiekviename etape įgyjami gebėjimai, kuriuos pasitelkdamas žmogus turi pateisinti aplinkos jam iškeltus socialinius lūkesčius. Jeigu žioplinėsi ir neįgysi tam tikro gebėjimo, neišpildysi pateiktų lūkesčių, kitas etapas, natūralu, eisis sunkiau. Čia visai kaip kompiuterinis žaidimas: jei susimovei ankstesniame lygyje, vargu ar lengvai pereisi vėlesnį.

Žaviuosi žmogumi, kuris atsidūrė ribinėje situacijoje. Iš sudėtingų etapų stengiuosi pasimokyti, išanalizuoti padarytas klaidas ir judėti toliau. Žinoma, tai skamba paprasčiau, negu yra realybėje, tačiau viskas ateina su patirtimi ir laiku. Laimei, pozityvo ima daugėti.

– Jūsų kūryba pasižymi intuityvumu, dėmesiu detalėms ir ekspresija. Kas jus įkvepia?

– Labiausiai – žmonių stebėjimas. Dirbu bibliotekoje. Kartais tenka vesti edukacijas gimnazistams. Turiu aštuoniolikmetį brolį. Man patinka būti šalia jaunų žmonių, su jais bendrauti, stebėti. Esu šiek tiek studijavusi pedagogikos Vilniaus universitete. Jaunimo savitumas manęs negąsdina, jis yra žavus. Labai domiuosi mada ir populiariąja kultūra. Esu mados iliustruotoja. Nors dabar bandau šiek tiek atsiplėšti, tai daro didžiulę įtaką mano stilistikai.

Paveiksluose idėjas perteikiu per konkrečius mados atributus, kuriuos kruopščiai atsirenku ir naudoju kaip simbolius. Drabužius, detales perfrazuoju ir transformuoju, suteikdama jiems išgalvotos, iracionalios kasdienybės pojūtį. Popsas taip pat yra didelė šiandienio gyvenimo dalis. Man patinka plastikiniai veidai, blizgučiai. Tyčia tai išryškinu. Mados iliustracija leidžia gilintis, perteikiant kritinį požiūrį į madą, grožį ir asmenines vertybes.

– Prie paveikslų užrašyta „autorinė technika“. Gal išduosite paslaptį, kokia ji?

– Esu baigusi grafikos studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, tačiau daugiausia dirbu mišria technika. Pirmiausia naudoju pieštuką, paskui lieju akvarele, pritaikau akrilą, pastelę. Ne viską darau pagal taisykles, bet man taip reikia. Kaip atspirties tašką naudoju madą, tiksliau, pagrindinius jos atributus – drabužius ir aksesuarus, kuriu mados reklamos parafrazę, kurioje mano vaizduojama moteris, pasipuošusi, tarkim, nėriniuota suknele, kviečia žiūrovą nežiūrėti tiesiai į drabužius, o tyrinėti žvilgsnį kaip simbolį. Fotografiškai atkuriami banalūs kasdieniški dalykai išryškina ne tik mados tendencijas – jie labiau pabrėžia būties trapumą.

–  Ar daug parodų teko dalyvauti?

– Gyvenimas nedideliame mieste veikiau privalumas – mažiau skubėjimo. O internetas, geras susisiekimas leidžia lengvai atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje. Esu linkusi pasiduoti intuicijai. Kažkodėl dažniau kūrinio pavadinimas gimsta anglų kalba. Ne taip jau mažai sekėjų turiu instagrame. Kai kurie mados namai irgi paspaudžia širdutę.

Parodose dalyvauju nuo 2013 m., tačiau jų gausa dar negaliu pasigirti. Pernai dalyvavau meno renginyje „Art Compensa“, kiek anksčiau – pop-up mados iliustracijų parodoje Vilniuje, Klaipėdos mados savaitėje, darbai buvo eksponuoti Jonavos meno galerijoje, Biržuose, Šiauliuose.

– Pasak parodos kuratoriaus Broniaus Rudžio, jūsų kūriniai hiperrealistiniai. Paveiksluose vaizduojamo pasaulio reljefai, koloritas, apšvietimas ir atmosfera delikačiai žaidžia su mūsų akimis: vienur rūsti amazonė, kitur sapnų princesė, viliokė...

– Taip, hiperrealizmas padeda sukurti efektą. Tai mano kūryboje svarbu. Fotografiškai tiksliai atkuriu banalias kasdieniškas detales, būdingas šiuolaikinei popkultūrai. Kurdama mados interpretacijas perteikiu asmeninius potyrius, aplinkos kaitą ir įtaką jaunam žmogui. Tik kiekvieno kūrinio nepakomentuosi. Tegu lieka paslapties.

– Kokia kūrybinė svajonė dar neįgyvendinta?

– Mano paveikslai sapniški, pilni simbolių, juose pasakoju savo išgyvenimus. Šiuolaikinės mados juose irgi daug. Specialiai į pirmą planą dedu nemažai popso. Jau galvoju apie kitus paveikslus. Pamažu bręsta vizijos. Svajoju sukurti tokį darbą, kuriuo neabejočiau, bet taip nebus. Abejonės veda link tobulėjimo. Save vertinti sunku apskritai. O norisi nesustoti, nenuskęsti rutinoje. Hiperrealistinė tapyba yra tarsi meditacija. Kol kas sekasi visai neblogai, žinau, ką noriu pasakyti savo stiliumi, kuris nuolat šiek tiek kinta. Labai smagu tai stebėti... Atsakymo į savo iškeltus klausimus dar neturiu. O gal ieškojimas ir yra tikrasis kelias. Gal žinojimas – tik iliuzija…

Nijolė Daškytė