Ar Lietuvai reikalinga „negyva“ bendrinė kalba?

Lietuva

Asociatyvi Etaplius.lt nuotr.

Reporteris BrigitaŠaltinis: Etaplius.lt

194391

Bendrinė lietuvių kalba šiemet mini 120-ąsias gyvavimo metines. Per šį laikotarpį kalba keitėsi, bandydama prisitaikyti prie besimainančio žmonių gyvenimo, atsirandančių naujų realijų. Kalbininkų teigimu, dabar turime tvirtą, subrendusią bendrinę kalbą, tačiau poreikis ją norminti išlieka iki mūsų dienų. Visgi pastaruoju metu vis dažniau bendrinė kalba tampa diskusijų objektu – keliamas jos reikalingumo klausimas, svarstoma, kad galbūt iš viso reikėtų atsisakyti „negyvos“ bendrinės kalbos, taisyklių, kurios tarsi primetamos kalbos vartotojams. Tik ar visiška kalbos laisvė netaptų grėsme kalbos išlikimui?

Pasauliui globalėjant, žmonės jaučiasi laisvesni, nori laisvai reikšti savo mintis, nevaržomai priimti sprendimus, o bet koks įspraudimas į rėmus dažniausiai sulaukia neigiamos visuomenės ar atskirų socialinių grupių reakcijos. Kalbos laisvės šalininkai prabyla ne tik apie turinio, bet ir formos laisvę. Jiems bendrinė kalba ir jos sistema atrodo per griežta, o taisyklės – perdėtos ir sudėtingos. Viešojoje erdvėje kyla diskusijų ne tik dėl žodžių, sąvokų vartojimo, bet ir dėl gramatikos, ypač nosinių raidžių rašymo.

Bendrinės kalbos vartojimo sfera – oficialus bendravimas

Bendrinė kalba yra viešojo gyvenimo reiškinys, nuo kitų kalbos atmainų ji skiriasi vartojimo sfera. Bendrinė kalba neatskiriama nuo oficialaus bendravimo: ja leidžiami įstatymai, ji vartojama mokyklose, viešojo administravimo įstaigose ir pan. Kitaip tariant, kalbos normų privalu laikytis skelbiant tekstus (ir rašytinius, ir sakytinius) plačiajai visuomenei.

Pasak profesorės G. Čepaitienės, natūralu, kad neformalioje aplinkoje kiekvienas kalbame taip, kaip norime, bet viešajame gyvenime reikėtų laikytis bendrinės kalbos normų.

„Bendrinės kalbos vartojimo tikimės iš radijo, televizijos laidų, laikraščių ir žurnalų publikacijų. Jei kalbi, rašai visos Lietuvos žmonėms – vartoji bendrinę kalbą, jei bendrauji tarminėje aplinkoje – rinkis tarmę (jei ją moki), o gatvėje, turguje ar namuose apskritai niekas kalbėsenos nevaržo. Privati teritorija – privati kalbėsena“, – teigia G. Čepaitienė.

 Tam pritaria ir profesorius, humanitarinių mokslų daktaras Skirmantas Valentas, paneigdamas mitą, kad tarmėse kalbos laisvės yra daugiau. Pasak profesoriaus, tarmėse normos netgi dar griežtesnės, tik jų niekas nereguliuoja.

„Socialinės kalbos atmainos, pvz., žargonas, besiskiriantis tartimi ir žodynu, ir slengas, turintis specialų žodyną, mano nuomone, yra būdas sukurti „savas=tik mūsų“ grupes (priešprieša savas: svetimas persmelkia visą žmonijos kultūrą).

Geografinės atmainos (tarmės) – visai kitas dalykas. Jos – tarsi miniatiūrinės kalbos, turinčios ne tik tuos dalykus, kurie iš karto krenta į akį (fonetika), bet ir savitą morfologiją (pvz., pagal žodžio vilkas vienaskaitos naudininką galima net tarmes skirstyti: vakarų Lietuvoje bus vilkui, rytų Lietuvoje (kupiškėnai) viLku (didžiąja L žymiu kirčio vietą), o šiaurės žemaičių vilkou. Ir tai ne fonetinis, o morfologinis skirtumas, atsiremiantis į sen. graikų ir lotynų formas!

Tarmėse normos ne mažiau griežtesnės, nei bendrinėje kalboje, tik jų neprižiūri jokia rūsti komisija ar inspekcija“, – sakė S. Valentas.

10989460-200479143652404-7628084617562434306-o.jpg

Stiprinti bendrinę kalbą padeda tarmės

Kalbininkas, žemaičių tarmės tyrinėtojas profesorius Juozas Pabrėža teigia, kad su bendrine kalba galėtų konkuruoti tik tarmės. Pasak profesoriaus, jei jau norime kalbos laisvės, tai, visų pirma, turėtume atsigręžti į kalbos lobyną – tarmes, kurių vartojimas padeda stiprinti ir pačią bendrinę kalbą.

„Šiandienos rimtas atsigręžimas į tarmes yra labai sveikintinas. Leidžiami tarmių žodynai, įvairios studijos, knygos, vyksta tarmių varžytuvės, vakaronės, tarmiškos kūrybos konkursai, daugybė kitų patraukliausių renginių. Išskirtinai gražių apraiškų esama atskiruose regionuose.

Štai Skuodo ir Telšių rajonų savivaldybės savo darbo reglamentuose įteisino žemaičių kalbą kaip galimą bendravimo kalbą posėdžių, pasitarimų, susirinkimų metu. Telšių rajono savivaldybė 2022- uosius metus paskelbė žemaičių kalbos metais Telšių rajone, sudarė darbo grupę žemaičių kalbos ir rašybos programai mokyklose parengti. Telšiškių pavyzdžiu ketina sekti ir kai kurios kitos Žemaitijos savivaldybės. O juk tokie žingsniai, būtent tokia laisvė kalbai tik padeda stiprinti, įsitvirtinti ir pačiai lietuvių bendrinei kalbai“, – sakė J. Pabrėža.

Kalbininkas reikšmingiausiu savo leidiniu vadina monografiją „Žemaičių kalba ir rašyba“, kuriame jis įrodinėja, kad žemaičiai turi ne tarmę, o atskirą savarankišką kalbą.

„Pirmasis kalbininkas, drąsiai pradėjęs grąžinti žemaičių kalbos statusą, buvo Aleksas Girdenis. Likimas lėmė tęsti savo Didžiojo Mokytojo A. Girdenio darbus. Galvoju, kad savo reikšmingiausia ir man brangiausia knyga mokslo monografija „Žemaičių kalba ir rašyba“ prisidėjau prie tvirtesnio ir aiškesnio įrodymo, kad žemaičiai turi kalbą ir kad ta kalba yra ryškiausias žemaitiškosios tapatybės ženklas. Su A. Girdeniu sunorminome žemaičių kalbos rašybą, pagal kurią šiandien rašoma ir leidžiama daug įvairios spaudos, straipsnių, gero lygio poezijos ir prozos knygų. Beje, žemaičių kalba tarptautiniame ISO kalbų registre yra įrašyta kaip gyva, savarankiška kalba greta kitų trijų baltų kalbų – lietuvių, latvių ir latgalių.

Kitas unikalus dalykas yra tas, kad ir lietuvių, ir žemaičių kalbos turi išskirtinai daug tarmių, patarmių, šnektų ir šnektelių, kuriose iki šių dienų yra išlaikyta begalė gražiausių kalbos perliukų ir kurios šiandien yra gyvos, o kai kurios dar ir labai stiprios“, – sakė J. Pabrėža.

Kalbos gyvybingumą atskleidžia poezija

S. Valentas sako, kad bendrinė kalba yra ta grandis, kuri jungia valstybę su jos piliečiais, tad kalbos reikalingumo klausimas neturėtų kelti abejonių, o vieno ar kito žodžio vartojimas dar ilgai bus kalbininkų diskusijų objektu.

„Bendrinė kalba, jeigu nekalbėsime apie įstatymus, yra stipriausia grandis, jungianti valstybę ir jos piliečius. Nors ir būdama kiek dirbtinė (sukurta), ji turi būti prižiūrima. Prisimenu vieno miškininko pamokymą, kad iš neprižiūrimo miško galima parsivežti malkų, bet geros medienos statybai – jau ne.

Tiesa, ir bendrinė kalba turi įvairių variantų, ji kinta, o kitimas rodo, kad ji yra gyvas sutvėrimas, kaip mokė Augustas Schleicheris. Ir kalbininkai, ir kiti neabejingi žmonės dar šimtus kartų dėl vieno ar kito žodžio ar normos laužys ietis, o ateityje – ir dėl nosinių balsių rašymo reikalingumo (bet juk balsių ilgumus privalu žymėti!)“, – sakė S. Valentas.

Jis nesutiko ir su bendrinei kalba apibūdinti vartojamu epitetu „negyva“. Pasak profesoriaus, jau vien tas faktas, kad bendrine kalba rašoma poezija, parodo kalbos gyvybingumą.

„Bendrinė kalba jokiu būdu nėra negyva jau vien dėl to, kad ja kuriama poezija, kuri visada ir visur yra drąsiausia eksperimentatorė ir novatorė, ne tik išrandanti naujoves, bet ir, anot Maironio, prikelianti iš kapų milžinų, pvz., poetas Vladas Braziūnas vykusiai sugrąžino žodį žmuo „žmogus“, nors jį ir šiek tiek sudemonindamas (velnio žmuo ir pan.)“, – pasakojo S. Valentas.

87078135-896488717447627-7374248604287893504-n.jpg

Kalbos sistemos griauti nevalia

Kalbėdama apie bendrinę kalbą kaip sistemą, G. Čepaitienė, pabrėžė kad bendrinė kalbai susiformuoti reikėjo ilgo, sistemingo ir nuoseklaus darbo, mokslinių tyrimų. Šis procesas ir dabar nestovi vietoje, nes pati kalba keičiasi.

Pasak profesorės, bendrinės kalbos situacija šiuo metu nėra labai prasta, bet problemų esama. Visų pirma, ji akcentuoja kai kurių viešajame gyvenime aktyvių žmonių norą ignoruoti gimtąją kalbą, keliamą sumaištį dėl jos reikalingumo.

„Net lituanistai įsitraukia į ideologinius projektus, bandančius reformuoti kalbos raišką (turiu galvoje VU projektą dėl kalbos prisitaikymo prie vadinamos daugialytės visuomenės traktavimo). Tai jau kišimasis į kalbos sistemą, to tautos istorijoje nėra buvę. Juk, tarkim, norėdami vartoti belyčius asmenį įvardijančius daiktavardžius, turėtume įsivesti ir tokias būdvardžių, įvardžių, skaitvardžių, dalyvių formas. O tai ir yra kalbos sistemos griovimas. Ar gali keletas žmonių spręsti kalbos sistemos reikalus?

Kita bėda – nihilistinės visuomenės nuotaikos, nebelikę pasididžiavimo tauta, pagarbos jos istorijai ir žmonėms. Taip nelieka pagarbos kalbėsenai, kalbama „bile kaip“. Viliuosi, susivoksime, kad kalba ne tik bendravimo priemonė, ji – mūsų tikrasis ryšys su praeitimi, tiltas į ateitį, kad ji atskleidžia mūsų tautos požiūrį į pasaulį“, – nuogąstavo G. Čepaitienė.

Jai pritardamas J. Pabrėža, akcentuoja, kad per didelė kalbos laisvė, sistemos, ribų nebuvimas veda į aklavietę. Tai visiškai prasilenkia su istorija ir tradicija.

„Negalima kalbos kaip kokios prekės mesti į aklą, nevaldomą liberalią rinką. Gimtąją kalbą privalome visaip globoti, puoselėti ir saugoti nuo visokių laisvai liberalių vėjų ir skersvėjų. Net ir ką tik šių metų spalio 15 dieną garbingo Vilniaus universiteto paskelbtos lyčiai jautrios kalbos gairės, mano galva, yra visiškai nemotyvuotas, netgi gėdingas tradicinių nusistovėjusių lietuvių kalbos normų griovimas“, – savo poziciją išsakė profesorius.

Kalboje – tradicija ir tęstinumas

Pasak J. Pabrėžos, globalizacijos procesas įnešė nemažai permainų į daugelį sričių, neabejotinai paliesdamas ir nacionalines kalbas, kurioms kyla reali išlikimo grėsmė. Kita vertus, lietuviai nepakankamai įvertina, kokią unikalią kalbą turi, ne visi supranta, kad būtent ji yra mūsų tapatybės ženklas, mūsų identiteto dalis.

„Iš tiesų, šiandien per pasaulį taip stipriai plintant globalizacijos bangai, pavojų kyla daug – tarp jų ir mūsų mažos tautos lietuvių bendrinei kalbai. Turėtume tvirtai įsikalti į galvą, kad mums, lietuviams, turintiems vieną archaiškiausių gyvųjų kalbų pasaulyje, lietuvių kalba yra pats ryškiausias ir svarbiausias tapatybės ženklas. Niekaip negaliu sutikti su nuomone, kad lietuvių kalba yra labai jau suveržta, trikdoma jos natūrali raida, ji per stipriai norminama.

Esu tradicinės pakraipos kalbininkas ir sekėjas savo didžiųjų autoritetų – mokytojų kalbininkų, tokių kaip profesoriai A. Girdenis, V. Mažiulis, Z. Zinkevičius, A. Pupkis, E. Jakaitienė ir kiti. Kaip ir jie, pasisakau už lietuvių kalbos saugojimą, nuolatinį rūpinimąsi ja ir normų laikymąsi“, – teigė profesorius.

179815911-526496738756250-1966510733560199944-n.jpg

Tradicinių pažiūrų į kalbą laikosi ir kita pašnekovė – G. Čepaitienė. Ji pastebi, kad kalbos normų neigimas, prieštaringas bendrinės kalbos vertinimas dažniausiai kyla iš nesugebėjimo, nemokėjimo bendrauti taisyklinga bendrine kalba. Tas nemokėjimas ir sukelia neigiamas reakcijas, nusistatymą prieš esamą kalbos sistemą.

„Kalbininkai kalbos nekuria, jie tik vertina kalbos reiškinius jų tikimo sistemai požiūriu. Juk ir muzikologai ar menotyrininkai paprastai vertina meno kūrinius, o jų nekuria. Nesu girdėjusi, kad kam nors kiltų mintis, kad mums nereikalingi nei muzikologai, nei menotyrininkai. Tai kodėl turėtų būti nereikalingi kalbos reiškinių vertintojai? O ką reiškia bendrinės kalbos neigimas? Tai kaip bendrausime? Bet kaip? Ar iš tiesų antrą šimtmetį gyvuojanti bendrinė kalba nebereikalinga? Juk jos neigėjai paprastai slepia savo tingumą, negebėjimą bendrauti ir gyva, ir taisyklinga kalba“, – sakė profesorė.

Taigi griauti nusistovėjusią, istoriškai susiformavusią kalbos sistemą, atsisakyti to, ką mums perdavė protėviai – lengviausias kelias. O kas laukia po to? Kalbos anarchija, chaosas?

Baigdamas pokalbį J. Pabrėža akcentavo, kad kalba yra tautos egzistavimo pamatas, o lietuvių tauta tikrai turi kuo didžiuotis. Tereikia tvirtų sprendimų ir ryžto ginti bendrinę lietuvių kalbą, o tada ir atremti išorinio pasaulio pavojus bus žymiai lengviau.

„Kalba yra kiekvienos tautos, kultūros, viso buvimo pamatų pamatas arba kertinis to pamato akmuo. Kiek ir kokio stiprumo kalbų, tarmių turime – tiek yra stipri ir Lietuva. Esu šventai įsitikinęs, kad mūsų mažos tautos ir lietuvių, ir žemaičių kalbos, tų kalbų nuostabiosios tarmės ir daugybė šnektų šnektelių skambės dar ilgai ilgai. Tik tokiu tvirtu įsitikinimu ir ryžtingu siekiu tą įsitikinimą pagrįsti sprendimais ir darbais sugebėsime atsilaikyti prieš grėsmingą globalizacijos ir standartizacijos bangą“, – sakė J. Pabrėža.

Parengta bendradarbiaujant su VLKK. Publikaciją remia Kalbos komisija iš Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt