Ar jūs nieko nežinote apie „Euroviziją“?

Tarp senų popierių radau 1970 m. Šiaulių laikraštį „Raudonoji vėliava“. Laikraštis apiblukęs, apipiltas vandeniu, tad dienos net nebegalėjau įžiūrėti, bet iš straipsnių apie gegužės šventes supratau, kad tai šio mėnesio numeris. Pirmajame puslapyje, be abejo, didelėmis raidėmis bandė patraukti rubrika „TSKP CK liepos Plenumo nutarimus į gyvenimą“.

Tai temai skirta daug straipsnių. Vienas jų „Statybų šiandiena ir ateitis“ su blokinių penkiaaukščių nuotraukomis. Publikuota nuotrauka ir iš buto tokiame penkiaaukštyje. Visi susėdę prie mažo trikampio stalelio ant trijų plonyčių kojų. Žmonės anuomet išmėtė senuosius stalus, o pirko tuos mažyčius, kuriuose net medžio nebuvo, o tik pjuvenų plokštė. Taip ir su kitais baldais.

Yra ir straipsnis ateistine tematika „Bažnytinė aritmetika“, skirtas pavasarinei Švč. Trejybės šventei, kuri dažniausiai švenčiama gegužę (šiais metais birželio 4 d.). Ateistinės temos miesto laikraštyje koja kojon sekė bažnytines šventes. Straipsnyje, aišku, buvo aiškinama, jog Švč. Trejybės negali būti, nes 1 yra 1 ir negali būti 3, o 3 yra 3 ir negali būti 1.

Šiauliuose tais metais gastroliavo Panevėžio dramos teatras. A. Strindbergo „Mirties šokis“ dar nebuvo pastatytas, bet jau buvo V. Borcherto „Lauke, už durų“, tačiau panevėžiečiai šio spektaklio nerodė, o atvežė lengvesnes pjeses, kaip V. Miliūno „Karuselė“ ir panašias. Na, manau, ne Šiaulių žiūrovas tuo buvo negerbiamas, o tiesiog lengviau gastroliuoti ir tiek. Vasarą ano meto teatrai tapdavo panašūs į dabartinį teatrą „Domino“. Gi Šiaulių žiūrovą gerbti jau reikėjo, nes miesto teatras miestelėnams rodė daug puikių pjesių ir mūsų publika jau buvo palepinta puikia dramaturgija. Tik į teatrą buvo įsiliejęs visas naujas konservatorijos kursas su puikiais aktoriais, tarp kurių V. Mainelytė, P. Piaulokas, G. Ūzas, V. Baranauskas, G. Girdvainis... Iš visos šios laidos tik du aktoriai liko ištikimi Šiauliams – P. Piaulokas ir V. Baranauskas. Pranui išėjus, Vladas liko vienintelis.

Pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena. Jai anuomet buvo skiriama mažai dėmesio, o visi buvo raginami švęsti Moters dieną, kovo 8-ąją. Ne vienas sakydavo, jog atšventė Moters dieną, kam dar reikalinga Motinos diena. Tokius šiandien galima pavadinti vatnikais, bet anuomet pavadinimo „vatnikas“ niekas dar nežinojo.

Motinos diena – sakralu, Moters diena – duona ir žaidimai. Klasėje buvau atsakingas už merginų sveikinimą kovo 8 d. Pamenu, mokykloje berniukai susidėdavome po keletą kapeikų ir vienais metais pirkome joms dovanų po lapės statulėlę, kitais metais – po vėduoklę. Galiu pasigirti, jog aš sugalvodavau, ką pirkti, klasiokams pranešdavau, o šie pritardavo.

Anuomet Moters dienos šventimas prasidėdavo darbe, kažkur nuo pietų, nors kartais dar anksčiau. Be baimės darbe keliamos šampano ar net stipresnio gėrimo taurės. Nebijojai jokių kontrolierių, tikrintojų, žurnalistų, nes sveikinti moteris būdavo šventa. Jei kas nors su kokiais priekaištais, kodėl darbo metu švenčiama, būtų veržęsis į biurą, kaipmat būtų išjuoktas ir spyriu į užpakalį išgrūstas pro duris.

Moterų sveikinimas ir jų šventė buvo skatinami, bet apie anuometę moterų ir vyrų lygybę nieko gero pasakyti negali. Buvo laikai, kai prie motociklo vairo dažniau galėdavai išvysti ne moterį, bet mešką. Aišku, tos meškos važinėjo tik cirke, bet cirkų su meškomis buvo daug. Nors kai kada moteris buvo artinama vyrui. Pavyzdžiui, tokiam apvaliam cirko pastate, panašiam į didžiulį kubilą, kurio sienomis buvo važinėjama motociklais. Į Šiaulius atvykstančiuose tokiuose cirkuose važinėdavo du motociklininkai vyrai ir viena moteris. Žiūrovai, sulipę į to kubilo viršuje įrengtą aikštelę, iš viršaus stebėdavo tą važinėjimą ir labiausiai plodavo motociklininkei.

Tarybų Lietuvoje pirmoji iš moterų išsilaikė vairuotojo teises ir prie automobilio vairo sėdo garsi smuikininkė Kornelija Kalinauskaitė. Tai buvo, rodos, 1946 m. Na, metais galiu suklysti, bet pirmoji pokariu. Apie tai tuomet didingai aprašė žurnalas „Tarybinė moteris“.

Šiandien veik visos moterys vairuoja automobilius, bet yra ir profesijų, kurių anksčiau niekas nebuvo matęs ar girdėjęs. Pavyzdžiui, nuomonių formuotojos. Viena tokia buvo atvykusi į koncertą „Laiptų galerijoje“. Su ja atvykusieji sprendė, jog būtina galerijos darbuotojams apie jos atvykimą pranešti, nes, anot jų, tokia viešnia galerijos gyvenime – neeilinis įvykis.

Koncertavo M. K. Čiurlionio kvartetas. Programos vedėjas labai aiškiai paaiškino, jog skambės keturių dalių kvartetas ir po dalių neplojama. Baigėsi pirmoji dalis, nuomonės formuotoja iškart ėmė ploti.

Visgi labiausiai šiemet gegužės mėnuo išsiskiria dėl „Eurovizijos“ konkurso. Ar jūs nieko nežinote apie „Euroviziją“? Negali šito būti. Aišku, žinote. Nes norime ar nenorime apie ją šiomis dienomis girdime ir skaitome. O dar tik pradžia. Kiekvieną dieną griaudės vis garsiau.

Pirmoji „Eurovizija“ įvyko 1956 metais. Įkliuvę už Sovietų Sąjungos užuolaidos, apie ją nieko nežinojome. Tuomet mums dainuodavo Edita Pjecha, Tamara Miansarova, Muslimas Magomajevas, Eduardas Chilis, Josifas Kobzonas... Iš mūsiškių – Stasė Laurinaitytė, Romanas Marijošius ir Edmundas Kuodis su Jonu Girijotu. Pasirodydavo jau ir Stasys Povilaitis, bet tuomet jis dar nebuvo populiarus, nes nebuvo sudainavęs savo hito „Vėl švieski“, o dainuodavo tik apie liūdintį Čipoliną.

„Nuo tada, kai 1964 metais per Liuksemburgo radijo stotį išgirdau „The Beatles“ dainą „Love Me Do“, visas mano gyvenimas pasikeitė“, – yra ištaręs Kęstutis Antanėlis. O Stalino laikais buvo draudžiama viskas, netgi fokstrotas, o ką jau ten bekalbėti apie tango. Atšilimas atnešė disidentišką hipių judėjimą ir muzikos grupes, pradžioje grojusias visokius koverius, o paskui – ir originalias dainas. Aišku, vengrų „Omegos“ lygio mes nepasiekėme, bet buvo ir puikių dalykų.

1969 metais įvykęs Vudstoko festivalis užkrėtė ir jaunimą Lietuvoje. Svarbus įvykis Lietuvos muzikiniame gyvenime buvo Kęstučio Antanėlio 1971 metais pastatyta roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Roko operos entuziastai natų neturėjo. Iš draugo gavęs ką tik išleistą vinilinę plokštelę su minėta opera, iš jos Kęstutis atkūrė visą partitūrą. Tais pačiais 1971-aisiais Vilniaus „Žirmūnų“ restorane įvyko ir roko muzikos festivalis. Kadangi organizatoriai suprato, jog leidimo tokiam renginiui negaus, tiesiog užsisakė („užpirko“) visą restoraną ir sukvietė savus draugus. Iš Rygos atvyko „Natural Product“ – bliuzo ansamblis, kuriame grojo garsusis Peteris Andersenas, mūsiškių gretose išryškėjo „Gėlių vaikai“. Dalyvavusieji prisimena: pilna salė laisvų žmonių, o už lango nyki sovietinė santvarka... Šis renginys iš tiesų precedentų neturėjo Tarybų Sąjungoje ir apskritai buvo bene vienintelis tokio pobūdžio susibūrimas.

Mes, lietuvaičiai, kad egzistuoja tokia „Eurovizija“, sužinojome gal tik 1974 metais, kai konkurse laimėjo „ABBA“ daina „Waterloo“. Gi pirmą kartą lietuviai „Eurovizijoje“ dalyvavo 1994 metais. Nuo tada kasmet. Kartais blogiau, kartais geriau. Spėliojame, kaip bus šiemet. Liūdna, bet dažniau girdžiu pesimistinių prognozių. Gal su optimistinėmis prasilenkiu, ne toje kompanijoje atsirandu. Spėlionės spėlionėmis, o sėkmės Lietuvai norisi palinkėti.

„YouTube“ perskaičiau žinutę, jog kažkoks, anot įrašo, garsus matematikas Sedigas Afganas išpranašavo, kad 2023 m. liepos 17 d. Rusija pradės branduolinį karą. Maniau, kad ši žinia užgoš Suodaičių trilerį bei įvairiausius kitus įvykius. Nieko neįvyko. Tad tikiu, gal pirmoje žinių vietoje stos bent „Eurovizija“.