Ar jau pasiilgote švenčių?

Ko sausį labiausiai trūksta? Manyčiau, švenčių. Sausio Trys karaliai – kalėdinio laikotarpio pabaigos diena, tad ar linksma gali būti šventė, kai kalbama apie pačių švenčių pabaigą. Yra tvirtinančiųjų, kad sausį švenčių ir nereikia, nes būtina pailsėti po Kalėdų ir Naujųjų siautulio. Bet tokių nėra daug. O ir tie norintieji sausį pailsėti vasarį jau laukia švenčių.

Lietuva priskiriama šalims, kur daugiausia švenčių. Mūsų Respublikoje švenčiama 14 valstybinių švenčių, 20 tautinių ir religinių, 54 atmintinos dienos, o kur dar netradicinės šventės (šv. Valentino diena, Helovinas, Boso diena ir kt.). Būtų galima dar ir daugiau švenčių prigalvoti. Pavyzdžiui, Vytauto nukeliavimo prie Juodosios jūros šventė, Algirdo beldimosi į Maskvos vartus šventė ar tiesiog šventė su šūkiu „Lietuva – didi šalis“.

2019-aisiais turėsime 4 ilguosius savaitgalius ir vieną supertrumpą savaitę. O buvo net sugalvota už valstybines šventes, patenkančias į nedarbo dienas, suteikti papildomų laisvų dienų. Gal ir be reikalo to atsisakėme. Nepamirškime, kad vis daugėja ką nors atminti paskelbtų metų. Šiemet tų atminimų 11, žiūrėk, tuoj kasmet tvirtinsime vis didesnį sąrašą, pasieksime ir 100.

Palyginti, Rumunijoje – 6 valstybinės šventės. Lyginu su Rumunija, nes mes visais rodikliais gana panašūs: panašiai maži atlyginimai, panašios produktų kainos, panašiai jiems išleidžiame (pirmaujame Europoje), panašus polinkis švęsti. Sako, jog pas juos švenčių mažiau, bet į darbą jie tingi eiti, simuliuoja. Žodžiu, jie tai daro savavališkai, pas mus gi viskas įteisinta.

Pabėgame nuo problemų

Sako, šventės reikalingos tam, kad pabėgtume nuo problemų. Kodėl mes taip mėgstame Holivudo filmus, o europietiški esą skirti tik pavieniams? Todėl, kad Holivudo produkcija mums padeda pabėgti nuo problemų, o Europos, ypač skandinavų, kinas priverčia jų ieškoti. Tas pats ir su knygomis. Nors ką skaityti, dažniausiai padiktuoja pats gyvenimas. Štai neseniai visi skaitėme „Gyvulių ūkį“, dabar skaitome „Žalius“.

Pabėgimo nuo problemų, atsipalaidavimo svarbą liudija ir klausimas metusiajam gerti: „Kaip tu atsipalaiduoji?“ Nors tūlas gali pasakyti, jog nuo problemų, kai jų tiek daug, pabėgti neįmanoma. Todėl patarimas būtų tik vienas: „Tikėkite Dievu, bet visuomet rakinkite automobilį.“ Sulaukėme laikmečio, kai klasėse reikia statyti vaizdo registratorius. Antra vertus, kam rūpintis, ar lėktuvas nukris, jei jūs nesate jo pilotas. Sumuštinis ne visados nukrenta sviestu į apačią, bet tuomet sviestas būna užteptas ne toje riekės pusėje. Teisingiausi čia žydai, pamokydami, jog bet kokioje neaiškioje situacijoje reikia skubiai eiti miegoti.

Lietuviai garsiai skelbia: „Mūsų dienos kaip šventė.“ Bet linksmintis juk galima tik po darbų. Kalendoriuje penkios pirmosios savaitės dienos pažymėtos juoda spalva (darbo dienos), dvi paskutiniosios – raudona (švenčių dienos). Jau nebepamenu, kurioje šalyje esu matęs kalendorių, kuriame pirmosios dienos raudonos, o po to jau seka pirmadienis–penktadienis. Lietuviams toks kalendorius puikiausiai tiktų. Štai Estijoje dirbantis lietuvis pasakoja, kad Estijos skola yra apie 8 proc. ir diduma tų pinigų išleista investiciniams projektams, kurie neša pelną. Lietuvos skola – apie 45 proc. BVP ir dar didžioji dalis pinigų buvo išleista šventėms, valgymui ir fejerverkams. Lietuva per metus išleidžia 400 mln. Eur
tik palūkanoms, kurių daugumai kreditas neatnešė jokio pelno.

Kai Vilniaus universitetas šventė jubiliejų, už gautas tam lėšas reklamavosi, rengė priėmimus, estai per tokią pat universiteto šventę pasistatė biblioteką. Todėl labai norėtųsi, kad lietuviai visas lėšas naudotų savo šalies klestėjimui, kad valdininkai nebeišnaudotų pavaldinių (įmonė uždirba didžiulį pelną, o atlyginimai maži), kad žmonės Lietuvoje vienas kitą gerbtų. Bet kai žmonės vienas kitą gerbs, Lietuvos nebebus, Lietuva tuomet bus Švedija.

Šv. Valentino diena pradeda švenčių ciklą

Taip jau susiklosto, kad šv. Valentino arba Įsimylėjėlių diena, vasario 14, pirmoji didesnė metų šventė. Kadangi šiais metais ji ketvirtadienį, tai, manau, jau šį savaitgalį prasidės sveikinimai. Apie vyskupą šv. Valentiną, kuris slapta tuokdavo įsimylėjėlius, visi žinome. Bent man labiausiai įsiminė viena jo gyvenimo detalė: kai jis, laukdamas bausmės įvykdymo, persisvėręs per savo kameros langą, skindavo šalia esančių žibuoklių lapus ir, ant jų užrašęs meilės žodžius, siųsdavo liūdinčioms moterims, o balti balandžiai jas joms nunešdavo.

Nori nenori, bet šią dieną dažniau vyrai sveikina moteris nei jos vyrus, nors turėtų būti vienodai. Kai kurie nepatenkinti vyrai aiškina, kad tuoj Kovo 8-oji ir vėl reikės sveikinti moteris. Nesikrimskime. Taip jau surėdytas pasaulis. Štai, pavyzdžiui, Kanadoje vyrams moteris tenka sveikinti dar dažniau, nes toje šalyje kovo 2–8 dienomis yra švenčiama Tarptautinė moterų savaitė.

Yra pasisakančiųjų ir prieš Vasario 14-osios, ir prieš Kovo 8-osios šventimą. Girdi, tai nelietuviškos šventės. Bet vienoje anketoje pastebėjau, kad moterys, pasisakančios prieš šių dienų šventimą, vis tiek skiltyje apie dovanas išvardija, kokių dovanų tomis dienomis lauktų. Tiesa, bent man neoriginalu pasirodė, kad norimų dovanų sąraše daugiau nei trečdalis (36 proc.) respondenčių pasirinko kosmetiką ir parfumeriją. Antrojoje labiausiai pageidaujamų dovanų sąrašo vietoje atsidūrė papuošalai ir juvelyriniai dirbiniai (26 proc.), trečiojoje – šventinė vakarienė (16 proc.), ketvirtojoje – kelionė (15 proc.).

Švenčių paieška

Kam šventė kelionės, tas jau dabar planuoja, kur šiais metais keliaus. Neseniai paskelbta, jog, pagal 2018 m. apklausas, tinkamiausi miestai savaitgalio kelionėms – Krokuva, Valensija ir Budapeštas.

Kam šventė vakarienė restorane, tas ieškos, kur skaniausia ir jaukiausia. Štai TV rodo restoraną, kur sardinės serviruojamos skardinėse. Žmonės šį restoraną pamėgo. Malonūs prisiminimai (dažniausiai iš studentiškų laikų), kai, atsidarę konservų skardinę, tiesiai iš jos ir valgydavome.

Pesimistai pasakys, jog gyvenimas slenka normalia vaga. Bet tą patį pasakys ir optimistai. Šventę galima susikurti eilinę dieną. Gali tai būti išsiruošimas į teatrą, parodų salę, koncertą. Gali tai būti susirangymas ant sofutės su knyga. Bičiulis pasakoja, jog jam didžiausia šventė dalyvauti aukcionuose. Azartas, aistra, norimo siekimas. O štai manęs aukcionai neužkrečia. Vienoje TV laidoje buvo pasakojama apie oro uostuose dingusių ir neatsiimtų lagaminų aukcioną. Pradinė vieno lagamino kaina 100 Eur. Niekas nežino, kas tame lagamine. Gali būti ir kas vertingo, o gali būti tiesiog nešvarūs drabužiai. Gal ir įdomu, bet tokio lagamino nepirkčiau, nes tai tarsi įsiskverbimas į kito žmogaus gyvenimo erdvę.

Ar rinkimai šventė? Tiems, kuriuos renkame, gal ir taip. O tiems, kurie renka, – kaip kam. Renkamiesiems ko ne šventė, kai gali šnekėti bet ką, o žmonės tavim tiki. Kurtas Vonnegutas pasakoja, jog jam šventė – kad vis nemiršta. Jis rūko, o sulaukė 83 metų, nors ant kiekvieno cigarečių pakelio perskaito, kad tuoj mirs. Žada net bylinėtis su tabako gamintojais, kad šie jį apgaudinėja.

Kartą pagalvojau, jog didžiausia šventė – svajoti. Visi juk mėgstame gyventi fantazijų pasaulyje, atrodo, jog jeigu kas leistų pakartoti gyvenimą, visai kitaip jį nugyventume. Taip pat ne vienas esame įsitikinę, kad gimėme ne laiku. Štai ir aš kartą pamąsčiau, kad gimiau per anksti. Jei būčiau gimęs vėliau, galgi būčiau pamatęs pasaulio pabaigą. Nors kas iš to – vaizdelis neturėtų būti mielas. Tenka manyti, kad teisingai didieji sako, jog jeigu žmogui būtų dovanotas dar vienas gyvenimas, vis tiek jis darytų tas pačias klaidas, jeigu trečias – vėl būtų tas pats... Ir nuo gimimo datos niekas nepriklauso. Į pasiūlymą gyventi kitu laiku, mano galva, geriausiai sureagavo gruzinas iš seno anekdoto, kai į klausimą, ar sutinka gyventi iš naujo, jis atsakė:

– Sutinku, tik padarykit, kad mano nosis būtų kitokia...