PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kvadratas2022 m. Birželio 26 d. 21:30

Ar architektūra yra menas?

Šiauliai

Organizatorių nuotrauka

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT


238377

– Manau, tikriems architektams, savo profesijos riteriams, architektūra yra begalinė kūryba ir tikrų tikriausias menas, nes turi estetinę dimensiją ir socialinį užsakymą – funkcinę programą. Be to, architektūra yra materialus menas ir turi ilgalaikį poveikį aplinkai bei žmogui.

Būti architektu reiškia ne tik projektuoti pastatą, galvoti apie medžiagas ir kompozicijas, bet ir atlikti paslaugą klientui, vykdyti jo norus, derintis prie kaštų. Dalis nori jaukios šeimos židinio vietelės, kurioje vaikai turėtų net sodo namelį, kita pusė trokšta patalpų verslams, kurie užtikrintų saugų finansinį gyvenimą ir turėtų kuo mažiau nuostolių.

Kadangi klientų norai skirtingi, kinta ir architektūra. Esant daug skirtingų interesų grupių, visuomet reikia rasti optimaliausią sprendimą, kurį koreguoja bendras kontekstas, aplinka, įvairūs reikalavimai, įstatymai, kliento norai bei užgaidos. Architektūra atspindi laikmečio aktualijas, stilių, prieinamas medžiagas ir technologijas bei kintantį socialinį užsakymą.

Architektūra yra svarbi ne tik žmogui, bet ir miestui: būtent ji kuria, puoselėja ir tobulina jo įvaizdį. Miestas nėra tik pastatų visuma, svarbus yra ir statinių santykis su gamta. Sunkiausia šių dienų užduotis – sukurti tvarų ir gamtos grožį pabrėžiantį pastatą. Autentiški pastatai kuria ne tik miesto įvaizdį, bet ir nuotaiką. Dažnai pastatai paskęsta kasdienybės liūne – tai nutinka ne tik paprastų žmonių, bet ir architektų mintyse. Kūrinys, kuriuo taip žavimasi, laikui bėgant dingsta naujienų skiltyje ir yra pamirštamas. Labiau pažengusiose šalyse kokybiška architektūra dažniau pastebima ir vertinama, nes ten žmonės yra laimingesni, jiems svarbu ne tik patenkinti kasdienę buitį, bet ir pažinti meną.

Po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje architektūriniai troškimai padidėjo, žmonės pradėjo svajoti, vykti į kitas šalis, kaupti idėjas, jie tapo laisvi reikšti savo norus. Architektai galėjo naudoti platesnį sprendimų asortimentą bei įgyvendinti tuo laiku populiarias postmodernizmo idėjas. Tai suteikė viltį, kad lietuviai pradėjo labiau vertinti estetiką nei pastato funkcionalumą.

Deja, XXI amžiuje retam žmogui rūpi senosios architektūros vertybės ir subtilybės, daugelis nori patenkinti tik būtiniausius poreikius, sunaikinti ir pastatyti iš naujo. Toks naujumo siekis skatina nuolat priminti apie architektūros vertybes. Tai yra vis dažnesnė architektų kova – išsaugoti istorinius reljefus ar praeities istorijos ženklus, įtikinti klientą renovuoti, o ne sugriauti. Tai ypač aktualu, kalbant apie tarpukario ar sovietinių laikų paveldą, kuris vis dar yra deramai neįvertintas ir vis dažniau susiduria su griovimo ar prastos renovacijos grėsmėmis. Juk mes su visa mus supančia aplinka esame istorijos dalis.

Ne visada pastato grožis ar žinomumas priklauso nuo grandiozinių architektūrinių sprendimų – paprastas pastatas gali būti neįtikėtinai jaukus. Svarbu gerai pažinti medžiagas, mokėti į jas pažvelgti naujai, kitu kampu, ir visumoje tai tampa ypatinga.

Paprastumas žavi. Kiekvienas pastatas turi savo istoriją – ji gali būti neilga ar net amžių senumo. Šiauliuose greta negausiai išlikusių istorinių pastatų yra ir atspindinčių tarpukario bei sovietinio modernizmo ar postmodernizmo idėjas, pro kuriuos dažnas tikras šiaulietis, nežinodamas istorijos, tiesiog praeina beveik kasdien.

Dalius Puzinas, architektas