Apie vienatvę ir kelią į save

Šiauliai

Wirestock / Freepik.com nuotr.

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.LT

265587

Vienatvė turi gilias istorines šaknis. Antropologai žino, kad pirmykštėse bendruomenėse didžiausia bausmė „pagedėliams“ būdavo išvarymas iš genties, arba socialinė mirtis, po kurios atstumtuosius ištikdavo ir fizinė mirtis. Jų psichika iškrikdavo, nes „fizinis vientisumas neatsilaikydavo prieš socialinės asmenybės iširimą“ (Claude’as Lévi-Straussas). Šiandien socialinė mirtis transformavosi į vienatvės jausmą, kuris kelia skausmingus pojūčius, nes socialinė žmogaus prigimtis niekur neišnyko.

Pirmykštis žmogus neturėjo jokių galimybių išgyventi atsiskyręs nuo bendruomenės, kuri sutelktomis pastangomis tenkindavo visus gyvybinius jo poreikius. Kolektyvinis „mes“ buvo gyvas mechanizmas, kuris suko būties ratą ir formavo atitinkamą sąmonę. Paskiras žmogus buvo mažytis didelio gentinio mechanizmo sraigtelis, kurio vertę nustatė gebėjimas aukotis genties ar tautos labui. Mūsų krašte dar prieš šimtmetį rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė aiškino, kad „laimė ir tobulinimas atskiro žmogaus – kaip tikslas – niekuomet negali būti visuomenės gerovės pamatu“, o filosofas Stasys Šalkauskis pridūrė, kad „pilnutinis individas tegalimas pilnutinėje tautoje“. Individo būtis reiškėsi tik tautos erdvėje.

Jeigu galėtume padaryti visų ligšiolinių kultūrų skersinį pjūvį, pamatytume, kad visos jos yra kolektyvinės sąmonės įsikūnijimas, tačiau nė vienai jų nepavyko pasiekti to dvasinio ir materialaus civilizacijos lygio, kurį pasiekė Vakarų kultūra, vienintelė radusi niekieno dar nevaikščiotą vystymosi kelią. Jis atsivėrė XII a. pradžioje, kai ėmė smarkiai skilinėti totali kolektyvinė „mes“ sąmonė ir iš jos išsilukšteno individualusis „aš“, kuris šešis amžius kovojo prieš kolektyvinės sąmonės viešpatavimą, o per paskutiniuosius 200 metų sukūrė šiuolaikinę Vakarų civilizaciją, kurios pasiekimais dabar naudojasi visa žmonija. Tai vienintelė civilizacija, kuri remiasi individualybės sąmone. Lygindami abi sąmones XIX a. mąstytojai išvedė paprastą dvinarę priešpriešą: kolektyvinė sąmonė – tai žmogus pasaulyje, o individualybės sąmonė – pasaulis žmoguje.

Kelią į vidaus pasaulį po ilgų dvasinių ieškojimų, aprašytų traktate „Išpažinimai“ (397–400 m.), pirmasis žmonijos istorijoje aptiko šv. Augustinas (354–430 m.). Jis kantriai ieškojo Dievo, bet niekur jo nerado – nei bažnyčioje, į kurią jį meldė ateiti jo motina šv. Monika, nei filosofiniuose mokymuose, nei daiktiškame pasaulyje: „norėdamas mąstyti apie savo Dievą, temokėjau mąstyti vien kūniškas mases (mat, man atrodė, kad kas nėra kūniška masė, yra iš viso niekas)“. Ieškojimai baigėsi netikėta sėkme: „Iš ten perspėtas grįžti prie savęs paties, įžengiau į savo paties gelmes“. Ir štai ten, savo viduje, šv. Augustinas rado dangų ir žemę, ir viską, kas atsispaudė jo pojūčiuose, galiausiai jis sutiko save patį. Ten jis rado ir Dievą: „Tu buvai giliau mano viduje už giliausius mano vidaus dalykus ir aukščiau už viską, kas man buvo aukščiausia“. Tik po to šv. Augustinas pravėrė ir krikščionių bažnyčios duris.

Romos imperijos griuvėsiuose netrukus pražuvo visi antikinės civilizacijos pasiekimai. Reikėjo laukti pusantro tūkstančio metų, kol, baigiantis XVIII a., naujoji Europa vėl atrado brūzgynais apžėlusį kelią į save. Faustas, norėdamas pažinti gamtos paslaptis, su Mefistofeliu dar klajojo kosmoso platybėse, o romantikai rado geresnį variantą: „Mes svajojame apie kelionę per visatą, o ar nėra visatos mūsų viduje? Mes nepažįstame mūsų dvasios gelmės. Į vidų veda paslaptingas kelias. Mūsų viduje arba niekur kitur yra amžinybė su savo pasauliais, praeitis ir ateitis“, – rašė žymiausias romantizmo poetas Novalis. Tai jau visiškai kito tipo sąmonė – individualybė, kuri Dievo karalystę randa ten, kur jos ieškoti ragino tiek evangelistas šv. Lukas, tiek šv. Tomas, tiek ir graikų filosofas Plotinas, – savo viduje.

Įsivaizduokite, kad toks žmogus keliauja vidinėse savo dvasios erdvėse, o jį vejasi būrys linksmuolių ir verčia jungtis prie ratelio: „Suk, suk ratelį, suk į vieną pusę...“, ak, kaip linksma, būryje mes ne vieniši, junkis prie mūsų, būk savimi! Garsusis filosofas Arthuras Schopenhaueris pasižiūrėjęs į tokį ratelį liūdnai palinguotų galvą: „Kiekvienas gali būti savimi tol, kol yra vienas, taigi, kas nemėgsta vienatvės, nemėgsta ir laisvės, nes laisvas esi tik tada, kai esi vienas. Prievarta yra neatsiejama kiekvienos visuomenės bendrakeleivė, ji reikalauja aukų, kurios tuo sunkesnės, kuo didesnė asmenybė.“

Nei šv. Augustinas, nei romantikai ir kiti kelio į save ieškotojai nebuvo nuo žemės atitrūkę svajokliai. Priešingai – jie kūrė patogesnę nei pirmykščiai miškai tikrovę, kurioje šiandien ir gyvename. Jeigu šiuolaikinė civilizacija yra individualybės sąmonės įsikūnijimas, jeigu didžiausi pasaulio atradimai, palengvinę žmonių gyvenimą, buvo padaryti vienatvėje labai konkretaus žmogaus visiškai individualioje sąmonėje, ar ne laikas mokykloje pradėti mokyti vienatvės meno? Ne kaip išvengti vienatvės, o kaip pajusti vienatvės pilnatvę – išmokyti žmogų įžengti į save patį, kad ten rastų didžiausius pasaulio lobius, kurių bergždžiai ieško klaidžiodamas apie save išorinėje erdvėje. Mokyti reikia ne tik todėl, kad visą šiuolaikinės civilizacijos patogumą kuria individualybės dvasia (sąmonė), bet ir dėl to, kad vienatvė yra tas sielos negalavimas, kuriam individualybė įgyja imunitetą vos gimusi.

Doc. dr. Gintaras Lazdynas

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt