Apie Velykas kalbiškai

Artėja Velykos, tad turime progos prisiminti žodžius, pavadinimus, pasakymus, susijusius su šia švente. Pvz., ar žinote, kad Didysis ketvirtadienis anksčiau dar vadintas Žaliuoju, Švariuoju, o didįjį penktadienį vadindavo Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis. O gal abejojate: rašyti šv. prieš žodį Velykos ar nerašyti. O kokia gi ta žodžio Velykos reikšmė? Apie tai prašom skaityti straipsnyje.

Apie žodžio Velykos kilmę

Tai mūsų rytų kaimynų baltarusių žodis velikij „didžiulis, didysis“, velikij denj, pažodžiui „didžioji diena“. O baltarusiai, teigiama, jį pasiskolino iš graikų. Iš pradžių lietuviai vartojo vienaskaitinę formą velyka. Latviai šią šventę vadina lieldienas„didelė diena“. Anglų Easter, vokiečių Ostern vartojami Velykų pavadinimai yra kilę iš pagoniškos pavasario šventės. Rusų pascha „Velykos“ kilo iš graikų pascha, kuris yra hebrajiškos kilmės. (Ši informacija apie kilmę parengta remiantis A. Sabaliausko knyga „Iš kur jie? Pasakojimas apie žodžių kilmę“ (1994).

Keletas senovinių Velykų dienų ir balandžio mėnesio bei jo švenčių pavadinimų

Velykos – svarbiausia krikščioniškojo pasaulio šventė, Jėzaus Kristaus prisikėlimo iš mirties minėjimas. Velykų šventės trukdavo devynias dienas, pradedant Verbinėmis. Velykų savaitė – Didžioji savaitė. Didysis ketvirtadienis vadintas Žaliuoju, Švariuoju. Didįjį penktadienį nuo senovės vadindavo Vėlių velykėlėmis arba Vėlių durelėmis, mat tikėta, kad jos išeinančios iš skaistyklos. Trečioji diena po Velykų – Ledų diena. (Negalima dirbti, nes ledai pasėlius vasarą iškaposią – šitaip piktoji žiemos dievaitė primena savo galias, jos vardas, tikėtina, ir buvo Leda.)

Visa savaitė tarp Velykų ir Atvelykio – didžiausių krikščioniškų iškilmių laikas, kurį galima pavadinti viena Šventąja diena, taip pat vadinama ir Gailestingumo savaite. Šia savaite prasideda 50 dienų trunkantis Velykų laikas, kuris baigiasi Sekminėmis. Atvelykis vadintas Dievo gailestingumo švente, Gailestingumo sekmadieniu, Tomo sekmadieniu.

Šis sekmadienis dar vadintas Baltuoju, nes nusivilkdavo baltus drabužius, vilkėtus 8 dienas, tie, kurie Velykų budėjimo metu tapo krikščionimis. Dar senas pavadinimas – Pravadai. Dabar dažnai Atvelykis vadinamas Velykėlėmis, Vaikų velykėlėmis.

Velykos yra kilnojamoji šventė, visada švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Šiemet Velykų šventės – balandį, kuris, anot žymiojo etnologo Liberto Klimkos, senovėje vadintas Velykų mėnesiu, sultekiu, karveliniu, mildviniu. Lietuvių kalbos žodyne yra nuoroda, kad vadintas šis mėnuo ir tiesiog karveliu ar karvelio mėnesiu, taip pat ir gegužiniu.

O balandžio vardas, anot L. Klimkos, ko gero, bus kilęs ne iš paukščio vardo, bet žolės, augančios patvoriais. Mat pirmieji žolynai, išdygę diendaržy, gelbėdavo baudžiavinio kaimo žmones nuo bado. Karvelinis todėl, kad uldukas – miško karvelis – pradeda burkuoti. Lietuvių kalbos žodyne yra toks pavyzdys: Jau gale kovinio, vėliaus, ale pradžioje karvelinio pradeda bitelės savo įsivaisinimo darbą. (O teikiamas sakinys Man karvelis yra nėra, o karvẽlinis jo ant arklio nemainys, rodo, kad karveliniu vadintas ir žmogus, kuris labai myli karvelius.)

Mįslingas yra mildvinio (? mildvynio) pavadinimas, kurį galima rasti Mažojoje Lietuvoje išleistuose kalendoriuose. L. Klimka teigia, kad tai gal nuo žodžio sula, kuri vadinta deivės Mildos vynu.

Lotyniškas mėnesio pavadinimas – Aprilis (ang. April) – mėnuo, pavadintas romėnų meilės deivės Afroditės garbei. Šis mėnesio pavadinimas gali būti siejamas ir su lotynišku žodžiu aperire – „atverti, atidaryti“. Reikšmė – mėnuo, kai atsiveria gamta.

Balandžio 1-oji – Melagių ir juokų diena, seniau kaime vadinta Prima prilis, Šido diena.

Balandžio 4-oji – Šventojo Izidoriaus diena – artojų globėjo diena. Vadinta ir Pirmosios vagos diena. Tą dieną artojas išardavo pirmąją tais metais vagą ir vėl ją užversdavo, o moterys tądien stengdavosi pasėti žirnių. Buvo šventinami laukai. Balandžio 23-ioji – Šventojo Jurgio diena, liaudies vadinta ir vadinama Jurginėmis, Jore, Joriu (žalumos globėjas), Ganylio, Ganiklio diena. Tai gyvulininkystei skirta diena. Vadinta ir Ubagų diena – jie būdavo apdovanojami prašant pasimelsti už gyvulius. Dažyti ir kiaušiniai – joručiai, jurgučiai. Balandžio 25-oji – Šventojo Morkaus diena. Tai Kryžiaus, Kryžiavos diena, t. y. maldavimo metas. Dar vadinama Sėjos pradžios diena, Daržų diena.
(Parengta remiantis L. Klimkos knyga „Tautos metai“ (2008).

Keletas frazeologizmų su žodžiu „kiaušinis“

Kiaušinis vištą moko „apie tariamą jaunimo išprusimą“,

kaip su kiaušiniu ant galvos „apie lėtą ėjimą“,

kaip kiaušius prisvilęs „apie greitai bėgantį“,

su kiaušiniais / su kiaušiais „labai smarki (moteris)“,

tik iš kiaušinio išsiritęs „nepatyręs, jaunas“,

kiaušinio lukšto nevertas „niekam tikęs“,

kaip už kiaušinius „apie menką pelną“,

kiaušinius išraustų iš po gyvatės „apie gobšų“,

kiaušius išsukti „išvengti nenorimo darbo“,

kiaušius skambinti „būti be darbo“.

(Parengta remiantis Frazeologizmų žodynu (2001).

Ar žinote, kad...

Margučiai vadinami ir velykaičiais, tačiau senovėje taip vadindavo ne tik margintus kiaušinius. Tai ir Velykų išmalda elgetoms, ir vytelė, su kuria velykaujama, ir velykinis kvietinių miltų prėskas paplotėlis.

Didžkukulius su varške kai kas vadina ežio kiaušiniais, o netikėtai paprastą sunkaus uždavinio sprendimą – Kolumbo kiaušiniu.

Apie kiaušinį galima sakyti ir smailus, ir smailas, abu vartotini, pirmenybė teiktina formai smailus.

Nebūtina rašyti šv. prie Velykos bei prie Mišios

Prie švenčių pavadinimų Kalėdos, Velykos, šv. rašoma mažąja raide, nes šv. čia neįeina į šventės pavadinimą. Tikrai ne klaida vartoti švenčių pavadinimus be minėtojo žodžio. Pvz., Atėjus krikščionybei, mūsų protėvių švenčiama gamtos atbudimo šventė Velykos sutapatinta su Kristaus prisikėlimu.

Tikriniai mišių pavadinimai pradedami didžiąja raide, pvz., Šv. Ambraziejaus Mišios, o kai žodis mišios vartojamas pačia bendriausia renginio, pamaldų, žanro ar net perkeltine reikšme, rašytina mažąja raide, pvz.: Susitiksime po mišių; Skambės Renesanso epochos mišios, bet – J. S. Bacho Mišios h-moll, nes tai tikrinis kūrinio pavadinimas.
(Parengta remiantis www.vlkk.lt (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainė) bei www.lkz.lt (elektroninis Lietuvių kalbos žodynas).

Apie apeiginį kiaušinio simbolį

Kiaušinis, kaip ritualinis simbolis, turi beveik tas pačias galias kaip ir pasėlių grūdas. Ir vienas, ir kitas geba iš savęs išauginti naują gyvybę. Kitos kiaušinio savybės – silpnas lukštas, apvaloka forma – taip pat suteikia jam tam tikros simbolinės reikšmės.

Per pirmojo gyvulių išgynimo laukan apeigas (Jurgines) sveikas nesuskilęs kiaušinio lukštas simbolizavo ganiavos sėkmę, o kiaušinio apvalumas – gyvulio riebumą, sveikumą. Kiaušinis – žemdirbio ūkio atributas. Todėl apeiginiai kiaušiniai dažnai naudojami kalendorinėse šventėse, kuriose tradiciškai daug dėmesio skiriama gyvulininkystei.

Tačiau kiaušinio simbolika tuo neapsiriboja. Kiaušinis laikytas ir gyvybinės galios, sveikatos, augimo šaltiniu ir šiandien sunkiai įsivaizduojamu laidotuvių ritualo simboliu. Lietuvių ir kitos pasaulio tautos žino sakmes apie anties ar kito vandens paukščio padėtą kiaušinį, iš kurio atsiradęs pasaulis. Buračo liudijimu, kupiškėnai mirusiajam į karstą įdėdavo būtent kiaušinį.

Panašią reikšmę kiaušinis galėjo turėti ir pirmųjų krikščionių tikėjimuose. Juk nukryžiuotas Kristus taip pat prisikelia iš kapo. Simboliškai reikšmingos ir XIX–XX a. pradžios lietuviškų margučių spalvos: dominuoja juoda ar rusva spalva ir baltas ar gelsvas raštas. Tai archajiškų spalvų derinys.
(Parengta remiantis A. Vaicekausko knyga „Velykų margučiai“, 2005).