Apie tėčius, kurie ir augina, ir auga

Minėdami Tėvo dieną, dažniausiai kalbame apie biologinius tėčius, tačiau egzistuoja ir kitokia tėvystė – tokia, kuri remiasi ne kraujo, o dvasiniu ryšiu. Idealiu atveju – tai tas pats žmogus, tėtis, kuris rūpinasi ir fiziologiniais, ir dvasiniais savo vaiko poreikiais. Apie tai kalbamės su kunigu jėzuitu Mindaugu Malinausku.

Perspektyva

– Kas yra dvasinė tėvystė?

– Pirmiausia reikia galvoti apie žemišką tėvystę: tėvai duoda gyvenimą, paskui palydi, augina, kad vaikas taptų kaip tėvas, kaip mama – brandus, atsakingas. Dvasiniame gyvenime taip pat reikalinga tokia tėvystė. Šventajame Rašte Paulius sako, kad, atvesdamas žmones pas Kristų, tapo jų tėvu. Dvasinis tėvas – tas, kuris padeda gimti ir augti dvasioje, rasti tvirtumą, tikėjimą, jame stiprėti.

Einame pas svarbius asmenis pasitarti dėl noro sustiprėti, gauti aiškumo: įsipainiojus nelengvuose dalykuose, dažnai yra neaišku, ką rinktis, ką daryti. Senovėje juk nebuvo psichologų – eidavo pas vietos išminčius. Gerai, jeigu asmeniniai tėvai yra ne tik kūno tėvai, bet duoda ir dvasinę perspektyvą, kaip žiūrėti į pasaulį, gyventi, pasitikėti, priimti kitą žmogų. Jeigu kalbame apie dvasią, tai kalbame ir apie Dievą, iš kurio ateina didžioji išmintis.

– Visgi – kokios tai pareigos? Ką daro dvasinis tėvas?

– Mažų mažiausiai šnekasi, išklauso, atkreipia dėmesį į vieną ar kitą dalyką. Sudėtingiausia, kai žmogus įsivelia į klaidas. Pavyzdžiui, jam atrodo, kad reikia taip elgtis, o dvasinis tėvas duoda perspektyvą, kuri ateina iš didesnio pažinimo ir patyrimo. Žmogus tada turi daugiau laisvės rinktis dalykus, kurie daugiau duoda gyvenimo ir atitinka Dievo valią, padeda siekti tų tikslų, dėl kurių žmogus gyvena. Tam reikalinga turėti tokį žvilgsnį į pasaulį, Dievą, save ir žmones, kuris duoda jėgų. Būna, kad žmogus užstringa kažkur, viskas atrodo siaura, primityvu, bet supratimas, kokioje jis būklėje, misijoje, pašaukime, duoda gyvenimą.

– Atrodo, kad dvasinis tėvas, augindamas vaikus, dvasiškai auga ir pats. Tačiau su kokiais iššūkiais susiduriama? Ar būna tokių situacijų, kai dvasinis tėvas negali niekuo padėti?

– Visada galima melstis už dvasios vaiką – tai yra viena iš pagrindinių užduočių. Malda vyksta net ir kalbantis: Dieve, atverk protą, duok išminties (juokiasi). Nusivilti savimi, netikėti kito augimu yra iššūkiai. Vienas skaudžiausių dalykų yra tada, kai nusiviliama dvasinėmis vertybėmis ir pereinama į piniginius santykius – perki, parduodi. Žmogus augdamas dažnai nori prisidėti – jei ne pinigais, tai kokia nors pagalba. Bet jeigu tėvystė tampa piniginiu reikalu, – „pasikalbėjom, gerai, bet tu dar nupirk šitą žvakę už 100 Eur, ji tokia speciali, buvusi pas dvasios tėvą“, – tai rodo krizę.

Vaikus užauginti – laimė

– Jeigu žmogus patiria tam tikrų sunkumų, kaip jam žinoti, ar reikia psichologo, ar dvasinio tėvo?

– Psichologas susijęs su sielos būsena, psyche. Tai dažniausiai liečia santykius su žmonėmis ir savimi.

Yra moralinis dalykas, kai klausiama, kas yra gera, o kas bloga. Tada psichologinis – kas išgyvenama? Tada jie jungiasi ir atskleidžia trečią dalyką: kas yra Dievo valia, o kas ne? Tai yra išminties paieškos, pasaulėžiūros dalykas.

– Iš tikrųjų panašu į biologinius tėvus, protėvius – pas juos taip pat ieškome išminties.

– Būtent. Yra daugybė komponentų: vienu metu reikia pasielgti teisingai, kitą kartą – gailestingai, trečią kartą patylėti, kad tas junginys būtų sveikas, geras ir konkrečiam žmogui tinkamas jo kelyje, pašaukime. Iš to ateina jėgos, motyvacija.

Tėvai ir vaikai liečia tokį branduolinį dalyką, kuris eina kiaurai per kelis lygmenis. Jeigu paklaustum – dėl ko mes gyvename be Dievo? Va, nėra Dievo. Tėvai sako: kad vaikus užaugintume – čia yra laimė. Eikime dar giliau: mano, kaip mamos ar tėčio, misija yra nešti atsakomybę ir dvasiškai, kad kiti irgi augtų, tikėtų, turėtų amžinojo gyvenimo viltį, kad viskas nebūtų tik darbas, malonumas ir mirtis. Tas perspektyvos auginimas duoda jėgų, prasmę, misiją.

– Taigi dvasinis tėvas nebūtinai turi būti dvasininkas – kunigas, vienuolis ir pan.?

– Nebūtinai, bet dvasinė patirtis yra būtina. Pradžioje žmogų pagauna dvasia ir jis pradeda melstis, supranta Dievo meilę, turi jautrumo. Nejučia ima padėti ir kitiems – gal iš pradžių tai būna dvasinis brolis, sesuo, o ne tėvas. Po daugelio patirčių įtaka pasidaro didesnė. Taip patys žmonės auga ir kitus augina: apsidairo – mato aplink daug auginamųjų.

– Ar tai reiškia, kad dvasiniu tėvu tampama neturint tokios intencijos?

– Taip. Tai yra labiau Dievo vedimas ir kitų žmonių pastebėjimas. Aišku, kunigui tai automatiškai priskiriama.

Pilnas paketas

– Ne kiekvienas kunigas yra dvasinis tėvas?

– Ir taip, ir ne. Kunigas, teikdamas sakramentus, ypač einant išpažinties, nori nenori tampa vedliu, nes duoda ir patarimų, ir išrišimą, iš jo reikalaujama ir dėmesio, ir psichologinio išmanymo. Pati pareigybė tarsi priverčia būti dvasiniu tėvu: tai, kas galėtų būti spontaniška, ateina su pareigomis. Ypač vyskupui, kuris yra ne tik vieno kito žmogaus, bet viso regiono tėvas.

Tikima, kad su tomis pareigomis Dievas duoda ir dovaną. Bet nebūtinai. Panašiai kaip su krikštu: žmogus gali būti pakrikštytas, bet krikštas jo gyvenime gali neveikti taip, kaip turėtų. Gauni tam tikrą paketą, kuriame yra gyvas santykis su Dievu, išmintis, patarimas – Šventosios Dvasios dovanos, reikalingos palydėjimui, kitų auginimui. Tačiau, gavęs tą paketą, gali jo neišskleisti: esi pakrikštytas, bet negyveni tomis dovanomis. Su kunigyste, vyskupyste taip pat gauni paketą, bet gali jo nenaudoti. Reikalingas asmeninis judėjimas ta kryptimi.

– Atrodo labai keista, kad kunigas ar vyskupas nenaudoja pilno paketo, ar ne?

– Tai eina lygiagrečiai su šventumu. Kas yra šventasis? Tai yra tas, kuris atsiduoda Dievo vedimui, valiai kuo tobuliau. O mes visi tokie zebrai – tarsi į tą pusę einame, bet kartu ne visai. Visi nori vedlių, kurie būtų šventi, bet dabar priversk. Visi nori saugumo. Ir tėvystė su tuo asocijuojasi: aš galiu pasitikėti, nes tas, kuris mane veda, nebus dviveidis. Net ką tik gimę vaikai jaučia, kad tėvystė lygi totaliam pasitikėjimui. Vėliau įsitikina, kad tas jausmas gali neatitikti proto – visko pasitaiko.

– Taigi idealiu atveju biologinis tėvas būtų ir dvasinis tėvas?

– Būtų idealu. Tai yra siekiamybė – kad tėvai taptų ir dvasiniais tėvais. Taip turėtų būti, bet būna retai. Ieškome kažko didesnio, žmogus visada nori pralenkti.

Būti dvasiniu tėvu yra pašaukimas. Dievas tiesiog duoda galimybę įsitikinti, kad, žiūrėk, dabar tau reikia palydėti. Tai yra ne tik jėgos parodymas, bet ir skausmo, empatijos, meilės, vilties. Gali būti ir pravalas, nesėkmė – ar visi tėvai savo vaikus užaugina?

Kai tėvai yra tikintys, tai paaugliai vaikai priešinasi. Kaip tikėjimą perduoti vaikams – paslaptis. Pavyzdys – mano paties gyvenimas. Mūsų tikėjimas buvo tradicinis. Kai mama pradėjo tikėti iš tikrųjų, gyventi tikėjimu, tada jau mes, vaikai, pradėjome klausti, kas vyksta. Tada buvo priešinimasis, reikėjo kitais keliais eiti, netradiciniais... Nuėjau link induizmo, krišnaizmo. Paskui vis tiek grįžau prie mamos ir tikėjimo, to tikrojo.

Dievo žinutė

– O jums toje kelionėje padėjo dvasinis tėvas?

– Buvo toks momentas, kai praktikavau krišnaizmą, kalbėjau mantras savo susikurtame pasaulyje – tik kelis kartus buvau apsilankęs šventovėje. Viena iš mamos draugių, kuri buvo katalikė, paklausė, ar aš dabar tikiu į Krišną. „Taip, tikiu“, – atsakiau. „Neturėk kitų dievų, tik mane vieną“, – pirmąjį Dievo įsakymą pakartojo man. Pasakė paprastą žinią, bet tai buvo tarsi Dievo žinutė, kuri mane paveikė. Galvojau: kokiems galams aš čia blūdiju neaiškiose religijose? Užteko tos vienos frazės – ta moteris tuo metu atstojo dvasinę motiną.

– Ar jūs esate dvasinis tėvas?

– Yra žmonių, kuriuos aš palydžiu. Ar jie mane laiko dvasiniu tėvu, nežinau.

– Ar yra tokių žmonių, su kuriais jūs pats jaustumėte tokį santykį kaip tėvas su vaikais?

– Kažkokiu laipsniu – taip. Tai gali būti net ir vienkartiniai susitikimai, kur kalbant žiūriu, kad darau įtaką, kad žmogus randa šviesos, supratimo. Tada suprantu, kad atlieku tą funkciją.

– Ar tai yra didelė atsakomybė?

– Ko gero. Bet vėlgi – kas yra dvasia? Tai nėra žmonių pajėgumas. Sakykime, sporte pasitiki kokiu nors žaidėju, nes jis turi tinkamų treniruočių, patirties, žino savo sveikatos ribas, kad pasiektų tam tikrą rezultatą. Su dvasia yra kitaip: būti mažu, bejėgiu yra privalumas. Paauglys gali mesti iššūkį – pykti. Ir kas? Aš turiu kartu pykti ar suprasti, kad tai yra augimo dalis? Patikėti, kad kitas yra dvasiškai augantis žmogus? Atsidavimas Dievui, mažumas, nuolankumas yra vertybės, kurios rodo augimą. Reikia būti tiesoje apie save, pamilti savo ribotumą. Tame turi būti labai daug išminties. O būti išmintingam – atsakomybė.